Aistė M. Grajauskaitė. Vizualaus meno istorija – ne tik akademikų skaitiniai (I)

Žvilgtelėjau į kairę, į dešinę, ir atrodo, kad mažai kas imasi apžvelgti menui skirtas knygas. Ar priežastis – lietuvių leidėjų lėkštas pasirinkimas investuoti į romantinių, fantastinių romanų leidybą? Didžioji šios apžvalgos dalis bus skirta užsienio kalbomis parašytoms knygoms (jas galite įsigyti ir Lietuvoje arba užsisakyti e. versijas). Kartu norisi pabaksnoti leidykloms į šonus – štai jums sąrašas.

 

Aistė M. Grajauskaitė. Vizualaus meno istorija – ne tik akademikų skaitiniai.

 

Aistė Paulina Virbickaitė, Ernestas Parulskis, Simona Makselienė. „Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką“. – V.: „Meno rinkos agentūra“, 2015.

Negaliu knygų apžvalgos pradėti be lietuviškos knygos ir nepaminėti fakto, kad „Menas ir pinigai“ yra pirmoji lietuviškai parašyta knyga (arba, anot Monikos Gimbutaitės, „gidas po meno rinkos pasaulį“) apie meno kūrinio vertę, meno rinkos dalyvius ir kolekcijos formavimo principus. Ir parašyta ne šiaip sau susėdus, bet prieš tai atlikus Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuotą projektą „Lietuvos vaizduojamojo meno antrinė rinka: raida, ypatumai, tendencijos“ (2014–2015), kuris ir tapo leidinio pagrindu.

Ne taip seniai išleista, tačiau atgarsių pernelyg nesulaukusi knyga tiek profesionalą, tiek mėgėją džiugins dėl lengvai skaitomo, charizmatiško ir informatyvaus teksto (visi trys bendraautoriai yra puikiai rašantys meno pasaulio profesionalai), tačiau norintį sužinoti daugiau nuvils dėl tam tikro paviršutiniškumo. Bet ar galima už tai pykti? Tikrai ne! Į vieną knygą visko sudėti neįmanoma, tik kiek liūdnoka, kad ši apybraižų rinktinė nepadalinta į kelias dalis, taip sudarant tikrą lietuvišką meno ABC, o pats leidinys neišsirutuliojo į savotišką projektą (radijo laida, tinklaraštis, pasaulinės meno rinkos apžvalga ir t. t.), kuris būtų puikiai papildęs knygoje atrandamą pradžiamokslį.
Įvertinimas: 8/10

 

Aistė M. Grajauskaitė. Vizualaus meno istorija – ne tik akademikų skaitiniai.

 

Philip Hook. „Breakfast at Sotheby’s. An A–Z of The Art World“. – London: „Penguin Books Ltd.“, 2013.

Apie Philipą Hooką, „Sotheby’s“ valdybos narį bei imp­resionizmo ir moderniojo meno padalinio Londone vadovą, dažniausiai kalbama gerai arba tylima... Lyg ir savaime aišku, jog knygos autoriaus ilgametė darbo patirtis (apie 40 metų!) meno pasaulyje, transformuota į knygą, suteikia skaitytojui daug vertingos ir retos informacijos, o darbas praeityje su BBC (radijo ir televizijos laidos apie meną plačiajai auditorijai) ir aukciono namais išmokė kalbėti ne tik profesionaliai, bet ir orientuojantis į mėgėjus.

Šioje knygoje P. Hookas siūlo degustacinę meno istorijos įdomybių vakarienę – joje yra visko po truputį ir viskas suderinta. Nuo įdomių faktų apie imp­resionistus iki meno kūrinių pardavimo kuriozų – „Breakfast at Sotheby’s“ („Pusryčiai „Sotheby’s“) skaitymas – lengvas malonumas, kurį kartkartėmis pagardina gerai aprašytos anekdotinės istorijos. Autorius knygos įžangoje teigia bandantis atsakyti į du pagrindinius klausimus, kylančius susidūrus su menu: 1) ar jam šis kūrinys patinka ir 2) kieno tai darbas?

Pagirtina ir knygos sudarymo strategija: temos padalytos į 5 skyrius, kurių kiekvieną sudaro 4–24 poskyriai (išdėstyti abėcėlės tvarka – žaisminga!), taigi leidiniu galima lengvai šuoliuoti nebijant pamiršti siužeto linijos, nes jos tiesiog nėra. Man įdomiausia buvo 3 dalis „Wall-Power“ („Plokštumos galia“), kurioje bandoma išsiaiškinti, kas verčia pamėgti dailės kūrinius ir kodėl nusprendžiame juos įsigyti (net jei kaina už drobę ir dažus – beprecedentė). Galima pasidžiaugti: rašytojo kalba ir tonas – universalūs, tad leidinys turėtų būti priimtinas kone kiekvienam. Savaime suprantama, meno istorikui knyga pasirodys juokinga, čia jis (ko gero, bet negaliu garantuoti) nieko naujo nesužinos, tačiau vizua­laus meno mylėtojui tai puikus atostogų skaitinys, padovanosiantis daug negirdėtų istorijų ir leisiantis kiek plačiau pamatyti meno istorijos pasaulį.
Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 9/10

 

Aistė M. Grajauskaitė. Vizualaus meno istorija – ne tik akademikų skaitiniai.

 

Philip Hook. „Rogues’ Gallery. A History of Art and its Dealers“. – „Profile Books LTD“, 2017.

P. Hooko knyga „Šelmių galerija. Meno ir jo pardavėjų istorija“ skaitytojui suteikia galimybę pamatyti meno rinkos, kaip atskiro mikrokosmo, istoriją. Joje pasakojama, kaip meno kūrinių prekeiviai, nepriklausomi pardavėjai, galerijų savininkai ir aukciono namų vadovai sukuria meno vertę ir legendą. Ši knyga, ko gero, yra pirmoji atidžiai ir kruopščiai, bet įdomiai apžvelgianti meno pasaulio vadybininkų gyvenimą, istorijas apvelkanti detektyvine emocija, bei kvestionuojanti, ar tik vadybininkai, aukcionų vadovai ir kiti šios srities atstovai artimoje ateityje nebus pakeisti vadinamųjų influencerių.

Kaip parduoti tai, kas absoliučiai neturi arba turi labai mažai funkcinės vertės ir yra labai brangu? Koks fenomenas yra meno pardavėjai ir ar daug jie turėjo įtakos menininkams bei jų suformuotam stiliui? Ar buvo kas šventa Wildensteinų šeimai ir kaip Peteriui Wilsonui pavyko aukciono renginius paversti reginiais ir įvykiais? Į šiuo klausimus autorius bando atsakyti 4 dalių („Renesansas ir Apšvietos amžius“, „XIX a.“, „Modernieji laikai“ ir „Į šiuolaikinį pasaulį“) ir 17 skyrių knygoje, kuri pagirtina tiek dėl sudarymo, tiek dėl kalbos (nėra kalbinių kalambūrų ar riktų), tiek dėl tono (knyga skaitoma lyg pokalbis su pažįstamu).

Kokie knygos trūkumai? 1) Skaitant norėsis išgug­linti vieną ar kitą pavardę, nes pateikti faktai pernelyg įdomūs, kad būtų galima skaityti toliau, 2) apims didus liūdesys, jei neturite jokių meno kūrinių, 3) tik­rai bent 30 min. svarstysite, galbūt reiktų viską mesti ir tapti nepriklausomu meno vadybininku.
Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 9/10

 

Aistė M. Grajauskaitė. Vizualaus meno istorija – ne tik akademikų skaitiniai.

 

Sarah Thornton. „Seven Days in the Art World“. – „W. W. Norton & Company“, 2008.

Sociologijos mokslų diplomą turinti Sarah Thornton teigia 5 metus varsčiusi menininkų dirbtuvių, galerijų, mugių, auditorijų duris tam, kad pagaliau suprastų, koks iš tiesų meno rinkos pasaulis. Ir koks rezultatas?

Knyga parašyta esamuoju laiku, tad viskas vyksta čia ir dabar, ir tai pasakojimui suteikia tikrojo meno rinkos žavesio – aukciono plaktukas stukteli dabar, čekis už mugėje įsigytą darbą taip pat pasirašomas skaitytojo akivaizdoje. Autorės pasakojimo maniera ir stilius – leng­vai perprantami ir aiškūs. Leidinys suskirstytas į 7 dalis, kurias siūloma matyti kaip atskiras savaitės dienas. S. Thornton atskleidžia aukciono namų („Christie’s“ Niujorke), meno kritiko (Kalifornijos menų istitutas Valencijoje), meno mugės („Art Basel“), menininko dirbtuvės (japonų menininko Takashi Murakami), meno bienalės ir laikraščio gyvenimą iš arčiau. Ji visiems veikėjams suteikia vardus ir pavardes, nurodo laiką, įvardija pinigines sumas, tačiau knyga mano dėmesio neprikaustė. Kodėl?

Daugeliu atveju pagaudavau save kiek pykstančią ant S. Thornton, nes ji, kaip sociologė, pernelyg daug dėmesio skyrė meno rinkos žaidėjų išvaizdai (ir taip aišku, jog niekas nevaikšto su „Bensimon“ teniso bateliais), kuri, kad ir kaip būtų, nėra kanoninė, tačiau išsyk atleisdavau, nes ji – viena iš nedaugelio žurnalistų, sugebėjusi pabūti kiekvienoje meno pasaulio srityje (ir tai tik jų crème de la crème) ir pateikti savotišką, kone antropologinę jų analizę. Bet kuriuo atveju ši knyga patiks tiek meno mylėtojui, tiek profesionalui, nes gausu pikantiškų ir informatyvių detalių, parašyta lengvu žurnalistiniu stiliumi.
Išversta į lietuvių kalbą: NE | Įvertinimas: 7/10

 

Draugai