„Oh Merde!“ – skelbia plakatas, kurį ką tik pasikabinau virš rašomojo stalo. Planavau apsimesti menotyrininku ir parašyti šaltakraujišką apžvalginį straipsnį, tačiau pajutau, kad visgi nepavyks išvengti eklektikos ar savo paties įspūdžių, bet manau, kad tai yra gerai, nes jau kurį laiką ir savo vaidmenį suvokiu kaip tam tikrą tyrimą, gimstantį tarp dviejų vienas kitą stumiančių magnetinių polių. 

Jau keletą metų dirbu kultūros tarnautojo darbą miestelyje, kuris nei didelis, nei mažas – turintis ryškių miesto bruožų, bet su daugybe tuščių namų ir spengiančia tyla vakarais. Tai nereiškia, kad miestelis tuščias. Priešingai, jis pilnas gyvybės ir įvairių požiūrių į save patį. Miestu jį paverčia čia vystoma kultūrinė veikla, o į kaimo būseną sugrąžina pagrindinėje aikštėje besisukinėjantys traktoriai ar miestelio centrą siekiantys kopūstų daržai, menantys tragiškus XX a. istorijos vingius ir čia stovėjusio ankstesnio miesto sunaikinimą aviacinėmis bombomis 1941-aisiais. Tokių miestelių Lietuvoje daug. XIX–XX a. verpetuose daugybė jų buvo taip suniokoti, nušluoti nuo žemės paviršiaus su tokia jėga, kad ten gyvenantys miestelėnai ar naujakuriai kartais nė neįsivaizduoja, kas palaidota po jų gatvės asfaltu. 

Dirbdamas šiuolaikinio meno procesų sūkuryje dažnai susiduriu su pačios šiuolaikinio meno sąvokos kurstomu konfliktu. Provincijoje toks menas dažnai suvokiamas kaip miesčioniško gyvenimo būdo elementas, keliantis nerimą, nepraktiškas, net arogantiškas ar provokuojantis. Stebint regionuose vykstančius festivalius tenka liudyti ne tik apie palaikymą, bet ir pasipriešinimą, kuris atveda prie vienos iš kertinių šiuolaikinio meno problemų – švietimo. Juk kas daugiau nei kultūra padės mums geriau suvokti pasaulį, kuriame gyvename.

 

Instaliacija „Po Dzūkijos naktimi“, kurią Dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba ulba“ pristatė menų festivalis „Aritmija“, 2024 m. liepa. Algimanto Roko Černiausko nuotr.

 

 Apie kultūrinį Pietų Lietuvos gyvenimą galima kalbėti daug, įvairiomis kryptimis. Kai mano biuro duris užstoja didelis kombainas, net susimąstau, kad menkas tas apverstas „Subaru“ ant Vilniaus rotušės laiptų (Dainiaus Liškevičiaus kūrinys „O kas, jeigu? / Situacija / Paralelės“), nors, prisipažinsiu, giliai viduje mane žavėjo to automobilio kėbulo pokalbis su saldžiu vilnietiško baroko sapnu. Tačiau norėčiau panagrinėti šiuolaikinio meno vingius už didmiesčių ribų. Pastaraisiais metais Dzūkijos regione galima jausti ryškų naujos kartos kultūros renginių proveržį. Šiuolaikinio meno festivaliai „Aritmija“ Merkinėje, „Sūkuriai“ Valkininkuose, klasikinės muzikos standartus laužantys „Koncertai Burmistrui“, ciklą užbaigęs Dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ nuo jau įprastų Dzūkijos miškuose dūzgiančių privačių festivalių skiriasi ne tik tuo, kad yra remiami valstybės, – šie renginiai ieško sąlyčio su konkrečiomis gyvenvietėmis, miesteliais, jų bendruomenėmis, istorinėmis asmenybėmis ar įvykiais. Tokie reiškiniai žadina gyvenviečių pulsą, stiprina saitus tarp miestų. 

Iš pirmo žvilgsnio festivalis „Koncertai Burmistrui“ tarsi mėgina vėl atkreipti dėmesį į amžių glūdumų muziką. Festivalio sumanytoja ir vadovė Barbora Valiukevičiūtė yra smuiko virtuozė, svarbiausiose pasaulio salėse atliekanti Johanno Sebastiano Bacho muziką išskirtiniu, paties kompozitoriaus laikus menančiu instrumentu. Tarptautinis festivalis pristatomas kaip klasikinės muzikos renginių ciklas, tačiau laisvai žongliruoja ir šiuolaikinės muzikos instrumentais. Programą netikėtai papildo repo poezijos dirbtuvės, bažnyčioje suskamba vaiduokliški krištolo vargonai, o atsistojęs prie altoriaus ir pasitelkęs elektrinių pedalų komplektą linksmas melodijas griežia „Grammy“ apdovanojimams nominuotas smuikininkas.

Žiūrėdamas į saulutes, kurias Merkinės pagrindinėje aikštėje naktį vėl nupaišė BMW vairuotojai, vis prisimenu B. Valiukevičiūtės pastebėjimą, kad BMW skamba beveik kaip BWV (Bach-Werke-Verzeichnis) – „Bacho gyvenimo darbai“. Net paskambinau į Alytaus policijos komisariatą paklausti, ar jie mums leistų surengti legalias tų saulučių paišymo varžybas. Aiškinau, kad mes, kultūros centro darbuotojai, po savo langais stebėdami vykstančias nelegalias varžybas, tose saulutėse įžvelgėme jautrų grožį. Tokio grožio idėja policijos pareigūnams patiko, tačiau jos vis dėlto atsisakėme, nes vienas saulučių dailininkas, įkalęs vidury dienos, žiebėsi į kitą ramiai stovintį automobilį.

Norėčiau papasakoti apie festivalį „Čiulba ulba“. Etnomuzikologės Eglės Kašėtienės ir muziko Roko Kašėtos bendro projekto linija vedė mus per Dzūkijos etnografinę tapatybę. Iš gausybės čionykštį identitetą plėtojančių smulkesnių ir gilesnes tradicijas turinčių festivalių šis išsiskyrė tuo, kad sugebėjo pristatyti dzūkišką identitetą kaip nuolat atsinaujinantį ir save toliau kurti gebantį pasakojimą, kuriame susijungia ne tik tradicinės dzūkų kultūros manifestai, bet ir atviras požiūris į šiuolaikinio pasaulio raišką. 

Pavyzdžiui, penktajame „Čiulba ulba“ festivalyje tarp kūrybiškų naktinių projekcijų buvo galima išvysti ir neįprastą slėnyje iškilusią instaliaciją – iš šiferio lakštų sudėliotą kortų namelį. Anotacijoje buvo rašoma, kad ši instaliacija yra sonata, kurią Dzūkų kultūros festivaliui dovanoja Merkinės menų festivalis „Aritmija“. Sutemus slėnyje buvo rodomas filmas „Po Dzūkijos naktimi“. Jame matėme skaitmeninį šiferio stogų lietų ir banguojančių asbesto raštų hologramas. Grubi objekto tekstūra sukėlė įtarimų man talkinusiam savanoriui, atvykusiam iš pat Kolorado (JAV). „O, bet juk čia tas garsusis šiferis! – gražia Amerikos lietuvių kalba sušuko jis. – Ar mums nereikėtų pasisaugoti?“ Mano minėtų renginių kontekste festivalis „Čiulba ulba“ išsiskyrė dar ir tuo, kad kiekvienais metais vykdavo vis kitame Dzūkijos pakraštyje. Vietovę rinkdavomės pagal tai, kokiai asmenybei festivalis tais metais būdavo dedikuotas. Organizaciniu požiūriu tai velniškai sudėtingas formatas. Galbūt todėl, kad ir kaip būtų gaila, penktasis „Čiulba ulba“ tapo paskutinis.

R. Kašėta, tęsdamas pokalbį tarp dviejų renginių, „Aritmijoje“ sukūrė atsakomąją instaliaciją „Epitafija Dzūkų kultūros festivaliui“. Meditatyviame kūrinyje matėme į sieną atremtą lazdą, stalinę lempelę, pintinaitę su keliais ramunėlių žiedais ir nedidelį kupstelį dzūkiškos „pieskos“.

Tačiau pati „Aritmija“ auga kaip ant mielių ir „pila benziną“ ant visko, ką ranka pasiekia, sugebėdama ne tik nesudegti, bet priešingai – sėkmingai įtvirtinti savo pozicijas regione. „Aritmija“ Merkinę pristato kaip paviljoną, o save – kaip parodą, kurioje menininkams suteikiama galimybė patiems siūlyti temas ir kalbėti apie tai, kas jiems svarbu. Festivalis vyksta skirtingose miestelio vietose, jo programa dėliojama taip, kad renginiai kuo geriau atskleistų ir pačios Merkinės kontūrus. 

„Aritmija“ kasmet pristato dešimtis profesionalių kūrėjų, tuo metu rodomos šiuolaikinio meno parodos, instaliacijos, vyksta elektroninės, eksperimentinės, triukšmo muzikos koncertai, konceptualūs performansai. Festivalio temą apibrėžia pats renginio pavadinimas. Aritmija – tai įprasto kultūrinio ritmo sulaužymas.

Pratęsdamas „Aritmijos“ idėjas, šių metų vasarą Valkininkuose startavo naujas šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“. Jis prasidėjo drąsiai. Organizatoriai bažnyčioje į bendrą koncertą pakvietė iš pažiūros du nesuderinamus ansamblius: Alytaus muzikos mokyklos simfoninį orkestrą „Svajonė“ ir šiuolaikinės elektroninės muzikos duetą „Įkalčių slėpimo agentūra“. Ko čia smulkintis – koncerte dalyvavo netgi paties kankinio šventojo Bonifaco relikvijos.

 

Menininkės Ingos Ulevičiūtės aktas „Aritmijos“ festivalyje Merkinėje, 2024 m. rugpjūtis. Algimanto Roko Černiausko nuotr.

 

Keturiasdešimties atlikėjų orkestras bažnyčioje plėšė Lalo Schifrino kūrinį „Mission impossible“, jiems iš balkono akomponavo sintezatoriais grojanti „Agentūra“. Koncerto klausėsi ne tik iš miestų atvykę menininkai, bet ir vietiniai žmonės. Veidai, kurių paprastai nepamatysi nei MO muziejuje, nei Nacionalinės dailės galerijos parodų atidarymuose. Valkininkų festivalis pasklido per visą miestelį. Į programą pakliuvo ne tik maldos namai, bet ir didingi pranciškonų vienuolyno griuvėsiai, egzotiškasis kultūros centro pastatas ir netgi degalinės prieigose įsikūrusi elektromobilių krovimo stotelė. 

Bažnyčios nėra tik kultūros paveldo objektai. Tai ir gausių meno vertybių namai, per kuriuos atsiveria ištisi šimtmečiai mūsų būties. Džiaugiuosi matydamas šiuos įspūdingus namus kupinus gyvybės ir atvirus kūrybinėms jungtims. Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia šiemet įsileido ne tik „Sūkurius“, bet ir specialiai pritaikytus festivalio „Yaga Gathering“ programos elementus.

Šioje kraujotakoje svarbų vaidmenį atlieka ir menininkų rezidencijos, „teleportuojančios“ juos į atokiausias Dzūkijos gyvenvietes, kuriose kūrėjai gauna progą pajusti dzūkiškų kapinaičių ramybę, paganyti avis, kūrenti krosnį ar netgi surengti parodą ten, kur menotyrininko vaidmenį atlieka paprasti kaimo žmonės. Būtinai turiu paminėti nepriklausomą meno iniciatyvą „Verpėjos“, įkurtą Lauros Garbštienės. Ji rūpinasi ne tik sklandžia rezidencijos veikla Kabelių kaime, bet ir Marcinkonių geležinkelio stoties galerija, kuri tapo ryškiu ir pripažintu šiuolaikinio meno reiškiniu Lietuvoje.   

Dėmesio verta ir neįprasta menininkų pamėgto vasarnamio „Mc Merkinė“ veikla. Ji ilgainiui išsivystė į radijo laidą, kuri kiekvieną mėnesį skamba Pietų Lietuvos radijo bangomis. Dar svarbu paminėti naują menininkams skirtą rezidenciją „Hütte Žiogeliai“. Jos įkūrėjai Birutė ir Jakobas Lemke’s Žiogelių kaime neseniai pristatė pirmus veiklos metus apibendrinančią parodą, kurioje buvo galima išvysti ir pirmųjų meno rezidentų kūrinius. Žiogelių kaimo nepasieksi nei traukiniu, nei autobusu. Į parodos pristatymą susigalvojau numinti dviračiu, bet, pasirinkęs netinkamą kelią, klimpau dzūkiškame smėlyje, kurį suvokiau kaip neatsiejamą kūrybinės oazės elementą.