Jolita Mieželaitienė. Mirtinai pavojingas feisbukas

Šešias menininkes Vilniuje, „Godò“ galerijoje (paro­da veikė iki birželio 30 d.) siejo 3 dalykai – tema, vieta ir lytis. Na, ir likimas, visas kūrėjas iš skirtingų profesijų atvedęs į vaizduojamuosius menus. Tarptautinė paroda-projektas Londone vadinosi „Mirtis socialinės medijos eroje“ („Death in the Age of Social media“), Vilniuje moderniai sutrumpėjo iki „Socialiai miręs“ („Dead Social“).

Pradėkim nuo pirmosios jungties – temos. Mirtis socialiniame tinkle svarstoma visais įmanomais rakursais ir pjūviais. Kone dažniausiai pasikartojanti interpretacija – mirusio žmogaus nuotraukų cirkuliacija internete, tikras ir apsimestinins skausmas, asmenukės net mirties akistatoje, žudantys komentarai internete.

Parodos kuratorė ir temos sumanytoja – Londone gyvenanti lenkė Monika Barbara Srodon studijavo ang­lų literatūrą ir tik vėliau baigė vaizduojamojo meno bakalauro studijas Goldsmiths universitete. Literatūros studijas paminėjau, kadangi šios menininkės kūryboje literatūriškumas (hiperbolės, metaforos, ironija) itin svarbus. Jos darbų pavadinimai ilgi, painūs, daugiareikšmiai, komplikuoti. Skulptūrinėje instaliacijoje „Neoliberali žaidimų aikštelė IV: beždžionių karstyklė / korikas“ menininkė panaudoja skulptūrinę konstrukciją ir negatyvo atvaizdus. Viename kūrinyje ji sutalpina net kelias idėjas – mirusio žmogaus asmenukių cirkuliaciją internete ir mirtinai galintį sužeisti, privesti prie savižudybės komentarą – koriką. M. B. Srodon mirties temą įvaizdina ironiškai, tai tarsi žaidimas vaikų aikštelėje, konstrukcija, kuria gali karstytis it beždžionė, bet greta svarstoma ir dramatiška atomazga.

Mirusiojo nuotraukų egzistavimas virtualiojoje erd­vėje rūpi ir kitai menininkei – Bolinai Jeon iš Pietų Korėjos. Ji mums, vakariečiams, perteikia reinkarnacijos idėją, ją aktualizuoja, instaliuoja muilo blokų pavidalu. Reinkarnacija byloja, kad žmonės, kurie miršta nepasiekę nušvitimo, įstringa amžiname gimimo, mirties ir atgimimo cikle. Šios kankinančios būsenos jie lieka 49 dienas. B. Jeon kūrinys sudarytas iš 49 muilo blokelių (ant jų įspausti 7 pragaro karalių atvaizdai), apšvietimo ir garso instaliacijos, primenančios beldimą ar atšokusio kamuoliuko monotonišką skambėjimą.

 

Jolita Mieželaitienė. Mirtinai pavojingas feisbukas
Monika Barbara Srodon. „Neoliberali žaidimų aikštelė IV: beždžionių karstyklė / korikas“, 2021.

 

Kita jungiamoji parodos grandis, sakyčiau, moteriškas požiūrio kampas. Kuo tai pasižymi? Asmeninių jausenų ir potyrių proveržiu. Vilnietės Birutės Nomedos Stankūnienės kūriniuose originaliai įvaizdinamas nusivylimas, pyktis, netektys, gausiai aptarinėjamos socialiniuose tinkluose. Pati autorė pabrėžia, kad nevaržomas, o kartais apsimestinis ašarų liejimas feisbuke priverčia ją nusišypsoti. Taip atsirado vienkartinių servetėlių, ant kurių tarsi paliekami nubėgusio blakstienų tušo pėdsakai, ciklas. Tapytojos darbuose greta dekoratyviai išreikšto ironiško požiūrio regi ir dramą. Ant folijos nutapytas abstrakčios juodų, pilkų potėpių grumtynės metafotiškai byloja apie it viedrodyje atspindimas emocijas: džiaugsmą, nerimą, nuojautas ar net baimes.

Tradicinis požiūris, kad pykčio protrūkiai būdingi kūrėjoms, su išlygomis gali pasitvirtinti žvelgdamas į britės Patricios Mulligan projektą. Menininkė analizuoja žiaurumo, sadistinio poreikio įgelti ir psichologinį smurtą socialiniuose tinkluose. Asmenybės sunaikinimo aktas, anot P. Mulligan, gali įvykti perrašant ar interpretuojant istoriją. Pasitelkusi XIX a. ang­lų pamfletų tradiciją autorė pateikia vizualiai įtaigų sprendimą, kaip socialiniuose tinkluose galima pasinaudoti manipuliuojamais faktais.

 

Jolita Mieželaitienė. Mirtinai pavojingas feisbukas
Bolim Joen. „Pomirtinis gyvenimas: socialinė medija“, 2020. Ingos Juodytės nuotraukos

 

Latvės Annos Salmanės kūrinyje „Pomirtinis“ pateikta 12 feisbuko įrašų, jie tarsi instrukcija gyvenimo partneriui po jos mirties. Ironiška, bet tokia mintis verčia svarstyti, o ką daryti su privačiomis paskyromis po žmogaus mirties. Ką daryti, kai naudodamiesi internetu paliekame žymes ir jos nedingsta mums mirus? Likti virtualiojoje erdvėje amžiams? Britė Ruth Waters panaudoja savo psichologines žinias ir gvildena amžinybės temą. Videokūrinyje „RedSky 66“ įveda apeirofobijos (amžinybės baimės) temą. Menininkė pasinaudoja išgalvotu skaipo pokalbiu ir nagrinėja nerimo sutrikimą, o jo skaitmeniniame amžiuje tik didėja.

Kokį įspūdį palieka paroda „Dead Social“? Pirmiausia, traukia temos aktualumas, antra – sprendimų, vizualizacijos būdai bei jų įvairovė (skulptūrinės konstrukcijos, instaliacijos, fotografija, grafika, video). Visos priemonės paslankios, plastiškos ir paveikios, kuriančios pasakojimą, kaip mirties tema veikia socialinių medijų kontekste.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA

Draugai