Kodėl, įsisiūbavus pavasariui, kai kurie iš mūsų vis vien veržiamės į tuos baltus kubus ar stačiakampius gretasienius kambarius su juose įkurdintomis dailininkų fantazijomis ar, kaip kartais paaiškėja, apkaišytus pačiais buitiškiausiais daiktais? Tiesa, baltuose (ar sąlyginai baltuose) kambariuose tie daiktai išdėstomi ne taip, kaip esame įpratę, jie parodomi ne visiškai žmoniškai, atitrauktai nuo kasdienybės ir jų paskirties.

Gedimino Jasinsko nuotraukos

Vienos tokių – įvairios, regimai panaudotos plaukų gumelės Joginto Čepulio parodos „Folk oras“ (veikia iki gegužės 5 d.) darbe „5 ir rankiojamos gumytės“ galerijoje „Akademija“. Netikėtumas šiuo atveju kuriamas iš mums pažįstamų artumo ir atstumo kategorijų, jas perdėliojant, sukeičiant vietomis, iškonstruojant. Daiktai čia išlaisvinami iš jų paskirties – jie apnuoginami ir įkalinami, verčiami likti „be nieko“, nebent tik su švelnia fetišizmo užuomina (tik nesakykite, kad plaukų gumelės, tie daikčiukai, taip artimai susiję su gyvo žmogaus plaukais, niekaip nesietini su erotiniais jausmais ar jų keistenybėmis). Tai galgi šito netikėtumo tikėdamiesi į tuos kambarius ir einame? Juk pavasaris laukuose ar gatvėse, kad ir koks gaivus, paveikus ir naujas, tačiau užgriūva neįveikiamu banalumu, mažai kuo besiskiriančiu nuo kambarių, kuriuose gyvename, banalumo. Ten, kur valgome, miegame, o gal, neduokdie, dar ir auginame vaikus, dažniausiai nebeturime pakankamai erdvės ir laiko tinkamai įsižiūrėti nei į mūsų kasdienius daiktus, nei – o varge! – paveikslus, kurie kadaise pavergė mūsų jausmus, kuriuos su džiaugsmu įsigijome, įkurdinome garbingiausioje kambario vietoje. Atakluojami perteklinio vizualumo nepajėgiame išsaugoti pirminės paveikslui skirtos emocijos, toks santykis primena ūmias meiles, kurios vis susidėvi, o tai, regis, vyksta vis didesniu greičiu. Todėl einame į galerijos „Akademija“ kambarį ar kitų galerijų kambarius, nes mums reikia kitokių kambarių alternatyvų, kito laiko, kitų tuštumų, kito tempo.

Trokštame alternatyvių plaukų gumelių ir spalvų, tapybos ar skulptūros technikų alternatyvų, kurias matome J. Čepulio ekspozicijoje. Čia formų ir spalvų neapibrėžtumas subalansuotas su eksponuojamų tekstų ir jų pateikimo apibrėžtumu: A ketvirtukas glaudžiamas prie A ketvirtuko, vėl ir vėl, regis, monotoniškai, tačiau visiškai kitoniškai nei būtų baksnojami įrašai mūsų mielų telefonų ekranėliuose.

J. Čepulio lapeliuose neįmantriu šriftu išspausdinti tekstai primena ir dienoraščius, ir sąmonės srautą, o vietomis – gerai suprantamą, gryną, bemaž kūniškai artimą aforizmą ir tikrą poeziją. Galėtume netgi tarti, kad autorius (prisistatantis kaip tarpdisciplininis tapytojas ir metamodernistas) tarsi meno kūrinio dalį eksponavo savo sukurtą knygą, niekaip netelpančią į knygoms įprastą apibrėžimą. Klausimas, ar pati knyga išsprūdo iš kontrolės, ar vis dėlto autorių pagavo kūrybinė protesto dvasia ir jis mostelėjo mums prieš akis Kitokią knygą, kurią perskaityti reikėtų gerokai daugiau pastangų, nei įprastai reikia, tarkime, poezijos knygai. O gal tai tik kita FB (veidaknygės) įrašų forma?

Vis dėlto smagu sprogstančio pavasario erdvėje aptikti nepaklusnią, ant galerijos sienų atskirais puslapiais išdžiaustytą knygą, kurią puikiai įrėmina įvairiais dažais margiau nei margai ir visiškai neraštuotai ištapytas pintas krepšys ar spalvingos, formos siekiančios ir ją paneigiančios „Draugaujančios pradžia su pabaiga ir parodos likučiai“. Bendroje parodoje visa tai įgyja tobulą, keistai raminančią, bemaž terapinę struktūrą. Tad paradoksaliai galerijos erdvė tampa psichoterapijos kabinetu, kurį sukūrė – kažkodėl ši mintis niekaip nepalieka – menininkas, pats gydęsis kūrybiniu procesu ir – kažkodėl norisi tikėti – bent kuriam laikui pasveikęs, pasijutęs paprastu, nieko bendra su narcisistine kultūra neturinčiu liaudišku (folk) bernužėliu, išėjo iš jį varginančio mąstymo kambario, ėmė kvėpuoti laisvai (oru), tapo nežmoniškai žmogišku kūrėju ar net gyvu, pažeidžiamu žmogumi.

Kitokio – negyvenamo, idealaus, galbūt tik sapnuose regimo – kambario poreikį ir reikalingumą įmanu patirti ir užsukus į galeriją „The Room“, kur eksponuojama Erikos Povilonytės personalinė paroda „Gyvatės sapnas“ (veiks iki birželio 3 d.). Autorė, Prancūzijos Dižono aukštojo meno mokyklos auklėtinė, pabrėžia, kad jai ypač svarbu pasirinkta kūrybos medžiaga – popierius. Bet ar tai tikrai rūpi parodos lankytojui? Galbūt medžiaga nebesvarbi ir tikram E. Povilonytės kūrybos gerbėjui – toks neabejotinai egzistuoja, kitaip ir nebūna, kai menininkas toks nuoseklus ir toks terapiškas, neatsitiktinai kūrėja jau pelnė ne vieną apdovanojimą, jos kūryba yra matoma kaip raiški ir išskirtinė.

Vis dėlto parodos „Gyvatės sapnas“ suvokėjui, kaip ir patiekalą ragaujančiam gurmanui, tikriausiai ne tiek rūpi, kas, kaip ir iš ko. Svarbiausia šiuo atveju – skonis, o parodoje jis – dar ir su ypatingo, sapniško kambario vizijos prieskoniu. Čia tarsi patirdamas būseną tarp sapno ir būdravimo regi ar begalybėn ištįsusį ąsotį, ar gyvatės odą, ar dangaus, o gal ir gyvatės odos raibuliavimą, vienas į kitą panašius, išplokštėjusius, faktūrinius, tačiau nemažiau organiškus, gamtiškus, tinkamus gyvatei – menamai, artefaktui – pasislėpti. Žiūrovo viduje tūnančiai gyvatei užmigdyti?

Skirtingai nei J. Čepulis, E. Povilonytė reflektuoja įsivaizduojamą, o gal savo pačios vizijose regimą nežmogišką tikrovę, kuri žiūrovą atitraukia nuo jo varginančio žmogiškumo, nuo žmogui užkrautų atsakomybių, jam būdingo racionalumo, įskaitant meno estetikos racionalizavimą. Ir paradoksaliai paneigiant žmogiškumą išlošiama nauda žmogui – žmoniškai, jaukiai, laisvai, be aiškaus tikslo pabūti švariame kambaryje („The Room“), akimirką patirti savo svajonių ar sapnų interjerų galimybes bei variacijas, žmogiškais būdais neįgyvendinamas.

Įdomu, kad mokantis groti, rašantis tapytojas bei VDA skulptūros studentas ir rašanti, muzikuojanti tapytoja skirtingais, bet savaip artimais būdais parodose pasiekia panašaus rezultato. Kyla minčių jiedviem pritaikyti kurią nors iš sinestezijos estetikos teorijų, galbūt netgi įgimtą polinkį į sinesteziją, paveikusį ir jų įvairialypius talentus. O gal taip tik atrodo žaluma tvoskiančio ir feromonais alsuojančio pavasario fone?

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.

 Autorės, Arvydo Gudo, Pedro Andrados ir Gedimino Jasinsko nuotraukos