Lietuvos trispalvė – mūsų laisvės, nepriklausomybės ženk­las, atgimęs devyniasdešimtaisiais. „Mes tavo vaikai/ Išdegę laukai / Tu mūsų vanduo ir duona / Geltona žalia raudona..." – pilietiškai dainuoja Andrius Mamontovas. Paradoksas: 2010 m. tų pačių spalvų juostos atsirado Mianmaro valstybės (buv. Birma) vėliavoje. Spalvų derinys, kurį pasirinko šios Pietryčių Azijos šalies karinis režimas, yra beveik identiškas Lietuvos valstybės simboliui, tik vėliavos viduryje dar įkomponuota balta penkiakampė žvaigždė. „Juokais galima kalbėti, kad šios vėliavos atsiradimas realizuoja kai kurių tarpukario Lietuvos veikėjų mintį turėti koloniją Madagaskare – dabar turėsime „brolišką" valstybę ne taip toli, arčiau Australijos", –­ teigė Mykolo Romerio universiteto Lyginamosios teisės katedros vedėjas Justinas Žilinskas. Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, nuo 1962 m. Birmą valdo karinis režimas, šalis kenčia dėl didelės korupcijos, skurdo ir žmogaus teisių pažeidimų.

Suskaičiuotume daugiau nei 20 šalių vėliavų (daugiausia Afrikos žemyne), turinčių akivaizdžių kompozicijos ir kolorito panašumų su mūsų trispalve. Heraldiką tyrinėjantys žino apie Lietuvos trispalvės kūrėjus ir vis kylančias diskusijas dėl galimos šio valstybės simbolio kaitos. Afrikos heraldikos istorija aiškina raudonos, žalios ir geltonos spalvos populiarumo žemyno valstybių ženkluose prielaidas. Anot Lietuvos istorijos instituto humanitarinių mokslų daktaro Edmundo Rimšos, „kiekviena vėliava turi savo pirmtaką. Prancūzijos revoliucija vėliavas davė pusei Europos. Afrikoje įtaką padarė Abisinijos (dabartinė Etiopija) vėliava, nes tai buvo demokratijos pagrindais sukurta vėliava. (...) žalia spalva yra musulmonų, geltoną spalvą jie taip pat labai mėgsta, o pridėti raudoną, kaip revoliucinę, spalvą taip pat nesunku." Įdomios informacijos galima rasti Stepheno Slaterio knygoje „The Complete Book of Heraldry" (Anness Publishing, 2002), kur minimi 1569 m., kai Portugalijos karalius vienam dabartinėje Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje buvusios karalystės vadovui dovanojo herbą su Portugalijos vėliavos spalvomis (raudona, žalia ir geltona, tiks­liau auksinė, buvo herbo karūnoje). Žinant šios jūrininkų ir vergų pirklių šalies įtaką Afrikos ir šiek tiek P. Amerikos teritorijų (pvz., Brazilijos) kolonijiniam gyvenimui, galima daryti prielaidą, kad tai jos heraldikos koloritas „atsispindi" šių žemynų kai kurių šalių vėliavose.

Kiekviena šalis ar jos vadovai ir piliečiai per tautinius simbolius (tiksliau, per jų grafiką, spalvas ir kompozicijas) išreiškia savo lūkesčius. Tačiau kaip skirtingai ši meninė raiška gali būti traktuojama! Tad ar verta taip kategoriškai tai ginti ir vengti įvairių interpretacijų?

Spaudoje jau ne kartą buvo aptariami kontroversiški jaunų menininkų Lietuvos simbolikos interpretavimo atvejai ir šių veiksmų pasekmės – teisėtvarkos akibrokštai ir įvairių politikos aktyvistų grasinimai kūrėjams.

Norėčiau šiek tiek padiskutuoti apie naujausio Lietuvos meninio projekto Venecijos bienalėje, Dainiaus Liškevičiaus „Muziejaus" „artefaktų" rinkinius ir jų interpretacijų variantus: siūlomus autoriaus ar recenzentų.

Pasak Tautvydo Bajarkevičiaus, Dainius Liškevičius „...projektą kontekstualizuojančiai knygai pasiūlo keletą interpretacijos perspektyvų bei ištisą aibę temų ir problemų. Jos nėra lengvos ir paprastos – visos jos reikalauja tam tikro jautrumo. Pirmiausiai, anot paties menininko, tai bandymas atsisukti į asmeninę sovietinio laikotarpio atmintį, nesąmoningai „blokuotą" visą Nepriklausomybės laikotarpį. (...) Knygos skaitytojas, kaip ir Muziejaus lankytojas, pamažu pasineria į atminties artefaktų sukuriamą tikrovę taip, kad išnerdamas jis gali susivokti pabuvojęs konkrečiam laikui nepavaldžių pasakojimų erdvėje" (Tautvydas Bajarkevičius. „Apie atmintį ir vaizduotę. Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus", www.kamane.lt, 2014-10-30).

Įdomių klausimų Lietuvos istorijos ir simbolikos interpretacijai kelia knygos skyrius „1980", kuriame pasakojama apie 1985 m. birželio 15 d. Broniaus Maigio išpuolį prieš Rembrandto paveikslą „Danaja" (per keliolika metų restauratoriai tik iš dalies sutvarkė šį genijaus kūrinį ir grąžino jį nuolatinei ekspozicijai) tuometinio Leningrado Ermitažo muziejuje, „pateikiant šį veiksmą, visų pirma, kaip politinio pasipriešinimo aktą (tai rusų kariuomenės įžengimo ir Lietuvos okupacijos pradžios mėnuo ir diena, – aut. past.), tačiau intepretuojant jį taip pat ir kaip psichologinės traumos ar radikalios estetinės laikysenos išdavą. Istorija taip pat netrunka tapti komiksu – Bronius Maigys menininko valia smėlynuose susitinka su Sartre'u, o komiksą lydinčiuose puslapiuose groteskiškas situacijos dramatizmas čaižiai suskamba elektrinės gitaros tonacijomis: pateikiama videosing­lo „Danaja 10.45" fotodokumentacija. (...) Šioje provokatyvioje, sloguma dvelkiančioje dalyje sušmėžuoja Leninas, Hitleris, kontroversiško paties menininko performanso „Kliaksas" dokumentacija ir kiti kūriniai, kuriems koncepcijoje priskirtas stilistinis art destruction principas tikrai nėra svetimas. Efektą švelnina gan nuosekliai pateikiama kūrinių perskaitymo schema."

Autorius, aiškindamas savo kolekcijos ir „artefaktų" pasirinkimą, teigia, kad įvykis Ermitaže „interpretuojamas kaip „juodoji Lietuvos dailės istorijos" dėmė (juodulys), vizualiai susiejantis su videoperformanse „Kliaksas" rodoma Lietuvos vėliavos dėme... (...) Kūrinio pavadinimas pasiskolintas iš tarybinių laikų animacinio filmuko vaikams „Mes ieškome juodulio". Pagrindinis filmo neigiamas herojus juodulys Kliaksas, tepliodamas keliauja per dailininko geriausių piešinių albumą (vieną akimirką juodaodis salos gyventojas palaikomas Kliaksu (...). Šis videoperformansas papildomas ir kitais eksponatais – delfino vardu Glorija trispalvių piešiniu bei valstybine Lietuvos vėliava..."

Liškevičius „Muziejaus" ekspozicijoje naudoja paties vaikystėje pieštus juodaodžio vyro ar Hitlerio portretus ir dar begalę įvairių eksponatų, kurie asociatyviai turėtų patvirtinti menininko versijos schemas: juodaodis-Kliaksas, istorijos dėmė-Hitleris arba suteikti galimybę žiūrovui modeliuoti savą vaizdų ir istorinio įvykių interpretaciją. Juodaodžio figūra taip pat simboliškai šmėsteli Lietuvos istorijoje. Būtent 1236 m. rugsėjo 22 d. (Livonijos ordino patrono Šv. Mauricijaus dieną) kažkur tarp dabartinės Latvijos ir Lietuvos (šiauliečiai mūšio datą sutapatina su miesto gimimu) buvo sutriuškintas iš dabartinių vokiškųjų teritorijų riterių Rygos mieste susiformavęs ordinas. Galėtume dar prisiminti ir paties Hitlerio potvarkius naikinti juodaodžio, šventojo Romos legionų generolo, atvaizdus miestų simbolikoje. 1934 m. Vokietijos Korburgo geltoname herbe Šv. Mauricijaus galva buvo pakeista į kalaviją su svastika rankenoje.

Paminėtume ir daugiau panašių asociacijų ir galbūt tokia simbolių ir istorijos vaizdinių dėlionė turėtų duoti „teigiamus" taškus, „Muziejaus" autoriaus išskirtam, baisiam 1985 m. vandalizmo aktui Ermitaže pateisinti ir siūlyti jį sieti su politiniu pasipriešinimu. Bet čia turbūt ne įrodymo, o požiūrio klausimas, ir mūsų visuomenei datų sutapimas vargu ar bus svarbus teigiamo poslinkio ženklas. Tačiau ši mažytė pozityvo galimybė yra reikalinga bet kokiam kalbėjimui apie tai, nes svarbi jau pati diskusija. Čia galima prisiminti vieną keistą moterį, nufilmuotą 2008 m. Berlyno bienalės videoinstaliacijai. Eija-Riitta Berliner-Mauer –­ moteris, kuri vedė buvusią Berlyno sieną (medicinoje tai vadinama objektofilija). Dokumentinė Larso Laumanno videoinstaliacija „Berlinmuren" pasakoja apie šiuo metu šiaurės Švedijoje gyvenančią moterį, renkančią įvairiausią medžiagą apie šį statinį. Ji įkūrusi miestelyje net muziejų. Filmas buvo rodomas specialiai, tarsi statybininkams suręstame kartoniniame paviljone, Berlin Zentrum skulptūrų parke, iš pirmo žvilgsnio primenančiame kažkokią statybų aikštelę daugiaaukščių namų fone. Simboliška, kad kaip tik čia anksčiau driekėsi tautą skyrusi siena. 1989 m. jos demontavimas tapo naujos Europos simboliu ir pasididžiavimu, o šiai vienintelei keistuolei virto tragedija, tokia maža mažute milijonų džiūgavimo fone...

Netikėtos vieno žmogaus diversijos, smurto aktai prieš milijonus gyventojų tampa Europos kasdienybe. Tenka įsiklausyti į šio milijoninio nulio dimensiją po kablelio turinčio žmogaus nuoskaudą, kad ir kokia žiauri visuomenei ji būtų. Ženklai ir simboliai, naudojami valstybės institucijai apibrėžti, dėl galimų kontroversiškų raiškos interpretacijų ir galimo susipriešinimo turi turėti kintamumo konstantą. Tik kas tai nustatys?