Aušra Jasiukevičiūtė. Memento mori, arba Žemės ir aplinkos meno balansas

Žemės ir aplinkos meno parodos „Balansas“ (kuratorė Inga Raubaitė) VU Botanikos sode Kairėnuose (Vilnius) eksponatus ir instaliacijas galima apžiūrėti iki spalio 31-osios (dėl nepalankių oro sąlygų, kai kurie darbai gali sunykti ir anksčiau).

Jau 16 kartą vykstantis žemės meno „Gamta ir menas“ festivalis kol kas pirmas ir didžiausias tokio tipo renginys Lietuvoje.

Aplinkos, žemės menas (arba plačiau gamtos menas) – tai meninės praktikos rūšis, leidžianti kūrėjui bendrauti ir bendradarbiauti su gamta – ją keisti, atskleisti ar permąstyti. Praktika ypač mėgstama Rytų kraštuose, kur dažniausiai veikiant budizmui, daoizmui, šintoizmui ir kitoms pasaulėžiūroms siekiama laikinų pokyčių – ryšių su gamta atnaujinimo, ritualinio gamtos dvasių ir galių pagerbimo, meninės veiklos rezultatų nepaliekant ilgam laikui.

Gamtos menams būdingas žaidybiškumas, meditatyvus bendravimas su viešąja erdve. Galimybė eksperimentuoti neįsitempiant, neužsikraunant atsakomybės, nebijant klysti leidžia su gamta kurti įvairialypius ryšius. Kintamumas ir laikinumas – tai dar du labai svarbūs žemės ir aplinkos meno bruožai. Priešingai nei žmonėms įprastas siekis kurti amžinybei, ateities kartoms naudojant tik ilgalaikes, tvarias ir lėtai kintančias technologijas, čia atsiranda galimybė stebėti, kaip skirtingais metų laikais gamtos aplinkoje atrodo meno objektai, instaliacijos, kaip jos kinta, dyla, primena tezę memento mori, leidžia patirti gamtos ruošiamą naują laisvą erdvę kitiems būsimiems pokalbiams.

Per visą parodų laikotarpį būta daug puikių pokalbių, įvairiausių eksperimentų formuotos įvairios erd­vės, intymių ir didelių mastelių aplinkos. Etninio, sink­retinio, polifoninio, iliustratyvaus ar konceptualaus mąstymo, net ir socialinės kritikos būdais grįsto kūrybinio polilogo regimybė patvirtina, koks unikalus apimtimi, erdve ir spalvingumu čia besiskleidžiantis gamtos menų vyksmas. Žemės, aplinkos meno objektai lieka gyventi fotografijų knygose, filmuose, įrašuose. Per daugiau nei 15 metų buvo matyti, kaip žaidybiškai, spalvingai ir elegantiškai kalbama su aplinka. Kūriniai apsigyveno danguje, medžiuose, pievose, vandenyje. Pasklido po visą didelę sodo teritoriją. Formų begalybė – juostos, veidrodžiai, užtvarai, riboženkliai, instaliacijos, tapyba, objektai, skulptūros, optinės iliuzijos.

Šių metų tema – balansas. Įaudrinti pandemijos ir baimių, susipriešinusios visuomenės išbandymų meninkai gavo užduotį balansuoti tarp, su, dėl... Šiais metais balanso ieškota naudojant skirtingas strategijas, temas, medžiagas, dydžius, skirtingais ir mąstymo būdais.

Raima Drąsutytė, kūno judesio terapeutė, siūlo atkreipti dėmesį į kūną ir prisiminti uodegą („Klausyk širdies, prisimink uodegą“). Nors mes ją evoliucionuodami esame numetę, uodegikaulis leidžia balansuoti judant erdvėje ir laike. Kaip sako autorė: „Visi mūsų uodeguotieji broliai ir seserys turi sveiką instinktą, nes pasikliauja uodega. Ja laviruodami jie išlieka gyvenimo šerdyje – balansuoja ir nenukrenta į bedugnę (...). Taip pat, kartu su širdimi, uodega moko, kada reikia nešti kudašių, kada šokti, kada su meile laukti, kada kaukti, būti tyloje, moko nusilenkti ir pasitarnauti visumai.“

Tomas Lagūnavičius („Metamodernistinių kontempliacijų kasdienybė“) sako, kad žmogus ne tik fiziologinis padaras, jis turi pasitelkti kasdieninę kontempliaciją, po aktyvios veiklos būtina sustoti. Tai pats didžiausias apimties ir užmojo projektas, kuriantis erdves savistabos terapijai, primindamas ir dvasinę žmogaus prigimtį.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė („Slėpimasis už kasdienybės. Dėlionė“) kalba apie darbą, rutiną. Įkvėpta darbo prekybos centre per karantiną, kai, autorės žodžiais tariant „išnyksti kasdieniniuose veiksmuose ir lieki savimi“, o „kauburių dėliojimas primena palečių su prekėmis krovimą ir iškrovimą – darbą, kurį atliekant nebėra laiko savoms mintims“, menininkė teigia, kad „kasdienybė – pats stabiliausias dalykas mūsų gyvenime“, ji stabilizuoja egzistencinį žmogaus skausmą.

 

Aušra Jasiukevičiūtė. Memento mori,  arba Žemės ir aplinkos meno  balansas
Irina Troma. „Žaliasis artefaktas“. Žilvino Višinsko nuotrauka

 

Juozas Masiulis („Lygsvara“) kalba apie tai, kaip būtų galima išlaikyti pusiausvyrą sudėtingoje dabartyje – pasodinęs ant lyno būtybę iš šieno per parodos atidarymą tylomis ant to paties lyno kartu levitavęs kartu priminė, kad balansą įmanoma išlaikyti, jei tik įdedi pastangų ir to sieki.

Mantas Maziliauskas, iškėlęs didžiulę baltą vėliavą („Baltoji trispalvė / Balto Vėjo Kūnas“), ieško pirmapradės, nemilitarizuotos, nepolitizuotos, neideologizuotos, taikios, šviesios žmogaus pusės.

Martynas Gediminas („Srautas, arba JIS“) grėsmingai pakabina kuoką-pieštuką primindamas, kad srautas kuria dualistinius visa ko ryšius ir, matyt, prasidėjęs dar tada, kai pagalys mums tapo įrankiu ir (ar) žudymo įnagiu.

Greta Kardi-Kardišiūtė („Palinkėjimas“) linki taikos susipriešinusiai karingai visuomenei, o Saulės Elenos Jurgelytės, Dali Rust „M“ primena moters šamanišką galią nuramdyti laukinę, nepažinią prigimtį.

Rūta Dzindziliauskaitė („Balansas suardytas, arba Žemės spygliai“) teigia, kad balansas jau prarastas ir teks išmokti gyventi su pasišiaušusia gamta.

Kristina Šaltytė, Domas Ignatavičius („Jungiantys“) kalba apie sodo, gamtos sudaiktinimo idėją, disonansinę žmogaus veiklą gamtoje pastebi Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos interjero dizaino studentai (vad. Rasa Mazūrienė) instaliacijomis „Broliai Juodvarniai“ ir „Invazija“.

Mano pačios debiutinis darbas šioje parodoje („Kul­tūra-gamta“) ieško balanso tarp žmogiškos veik­los (plačiąja prasme kultūros) ir gamtos, kuri yra tarsi už mūsų ribų, raudonųjų linijų.

Irinos Tromos („Žaliasis artefaktas“) – tęstinis kūrinys – viena jo pusė kurta ir palikta Ukrainoje, Tiahynkos archeologinių kasinėjimų vietoje („Portalas į Lietuvą“), o kita Lietuvoje („Portalas į Ukrainą“) – primena istorinės atminties balansą erdvėje ir laike.

O štai matymo, žiūrėjimo krypties darbai – Karolinos Kunčinaitės akys darbe „Žiūrėjimas miške“, Arvydo Ališankos „Apuokas“ kaštonų giraitėje, Audronės Sabalytės-Burbulienės „Akiračiai“, įkelti į medžius, – jau stebi mus iš kito pozicijos, tarsi klausdamas žiūri į mus pats personifikuotas miškas – kiek dar jį niokosim – savindamiesi ir vertindami tik jo kietmetrius.

Šių metų meninį vyksmą, kaip ir kasmet, pradėjo VU Kinetinio teatro (vadovas Andrius Pulkauninkas) performansas – lietaus merkiamą dieną įsuko ritualinį apeiginį šokį į gamtines botanikos sodo erdves.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA

Draugai