Dalia Aleksandravičiūtė. Pietro Finelli’o juodojo kino estetika

Pietro Finelli’o paroda „Noir Time“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre veikė iki lapkričio 10 d.

Pietro Finelli’o parodoje atskleidžiamos klasikinio kino, vadinamojo juodojo kino (pranc. film noir), galimybės ir ribos. Šis žanras, Antrojo pasaulinio karo metais ir XX a. viduryje išpopuliarėjęs JAV, apima kriminalinius detektyvus, kuriems būdingas nespalvotas koloritas, įtampos (pranc. suspense) atmosfera, žudiko, detektyvo bei fatališkos moters figūros. Vadinamieji juodieji filmai atspindi tuometės amerikiečių visuomenės problemas, baimes, socialinių, kultūrinių, politinių procesų padarinius, tokius kaip pokario trauma ir Didžioji depresija.

Nuo pirmo žingsnio žiūrovas kviečiamas pasinerti į kinematografinį nuotykį – jį pasitinka nebylaus juodojo filmo kadrai su XX a. 5–6 dešimtmečiams būdinga džiazo ir bliuzo elementų turinčia muzika bei projekcija „Noir Time“ antikinio frizo ir kolonų fone. Architektūriniai elementai – tai pasikartojantys P. Finelli’o kūrybos motyvai, atliekantys fono, atmosferos, instaliacijų pagrindo funkcijas. Dar 2016 m. menininkas sukūrė instaliaciją istoriniuose Boromiejaus rūmuose (it. Palazzo Arese Borromeo) Čezano Maderne, Italijoje. Židinio architektūrinėje konstrukcijoje autorius įkurdino tapybos darbą, taip pat primenantį filmų nuotrupas – ekspresionistinę 8 epizodų kompoziciją. Kontrastingas meninis sprendimas suponuoja dialektinę jungtį tarp tradicijos, praeities, reprezentuojamos antikinių architektūrinių elementų, ir modernių išraiškos formų, tarp kurių charakteringiausia – kino plastinė kalba. Tai aliuzija į XX a. vidurio juodojo kino žanro estetiką bei jos pritaikymą šiuolaikinio meno kontekste.

Parodoje operuojama keliais registrais: atpažinimo ir perkėlimo. Atpažinimas yra svarbiausia sąlyga suvokti meninius vaizdus, sukurtus pagal juodojo kino siužetus. Pati ekspozicijos koncepcija nurodo į kiną, kaip savo prototipą: lankytoją, įėjusį į balto kubo erdvę, užlieja juodos išraiškingos figūros. Viskas kaip XX a. vidurio filme: nespalvoti kino kadrai vienas po kito keičiasi, dinamiškai jungiasi arba skyla į fragmentus. Ir visai nesvarbu, ar juodąja tematika yra atliktas tapybos darbas, fotograma ar tekstilės kūrinys – jie sulydomi į bendrą kinematografinį koliažą, kurio epizodai perkeliami pagal žaidimo tvarką: norėdamas suvokti šiuos fragmentus žiūrovas turi įsitraukti ir, apmąstydamas vieną ar kitą vaizdą, žaisti autoriaus pateikta medžiaga. Remiantis perkėlimo principu, vaizdai formuojami tarsi juodojo kino parafrazės, o daugeliu atveju – ir citatos: išmėtyti brangakmeniai, tamsi nusikaltimo scena, įtartinas nepažįstamasis prie lango, pravertos durys, užuolaidų draperijos ir tuščias kambarys, įeinanti mistiška nepažįstamoji, skrybėlėto detektyvo figūra, lygintina su dar vieno charakteringo personažo – juokdario – laikysena, ir daugelis kitų stereotipų, perkeltų ar sukeistų, sukelia déjà vu jausmą.

 

Pietro Finelli. „Marcus Rothkowitz, Noir XXX“, drobė, aliejus, 2012
Pietro Finelli. „Marcus Rothkowitz, Noir XXX“, drobė, aliejus, 2012

 

Tai primena rašytojos Daphne du Maurier mistines noveles, tarp kurių ir gotikinės siaubo istorijos „Rebeka“ (1938, liet. k. – 2008) bei „Paukščiai“ (1952), ekranizuoti Alfredo Hitchcocko. Kūriniai, kupini nepaaiškinamos įtampos, abejonių ir laukimo, išreiškia suspense tikslą – vesti skaitytoją ar žiūrovą pritemdytais koridoriais iki aukščiausio įtampos taško, t. y. nusikaltėlio atpažinimo ar susidūrimo su tragiška situacija. Pagal aristotelišką dramos logiką sukurti noir filmų epizodai kelia visą spektrą prieštaringų jausmų, tarp kurių svarbiausi – baimė ir gailestis. Šie parametrai leidžia vertinti veikėjo veiksmus ir pačią sceną, pagal juos žiūrovas gali atpažinti save, susitapatinti su personažu. Minėti filmai parodo individualius žmonių charakterius tokius, kokie jie yra iš tikrųjų: baimes, paklydimus, troškimus. Todėl realistiška fabula, įtampa įtraukia ne ką mažiau nei realus gyvenimas – sudėtingi įvykiai, lemtingi atsitiktinumai ir neįmenama žmogaus paslaptis.

P. Finelli’o paveikslai pasižymi ekspresyvumu ir abstrakcijomis: daugelyje jų tik personažų beveidžiai siluetai, todėl gali būti pritaikomi bet kokiam žmogui. Veido abstrahavimas leidžia atsiriboti nuo šabloniško tipažo ir sukurti kitokį asmenybės charakterį, kuriam nebūtinai turi tikti vien tik blogo ar gero herojaus vaid­muo. Tai ir yra juodojo kino esmė – neretai tas pats personažas gali būti ir žudikas, ir gelbėtojas. Ekspresyvūs kūriniai iškyla tarsi vizijos, kuriose sapnas maišosi su realybe. Paveiksle „Marcus Rothkowitz, Noir XXX“ (2012) autorius vaizduoja moterį, iš baimės prigludusią prie sienos, tamsoje stebinčią nepažįstamąjį koridoriaus gale. Tas pats vaizdas atkartojamas tekstilės darbe „Noir Time“ (2018). Abiejuose kūriniuose vaiduojami tik figūrų siluetai, pritemdytas koridorius, veidrodžiai ir tarsi slystančios grindys. Išraiškinga aplinka sugestijuoja nerimo, paslapties, bet taip pat atpažinimo momentą. Banguojančios erdvės, kurioje stovi moteris, linijos kontrastuoja su griežtomis, tolumoje matomo vyro figūros vertikalėmis, durų staktų horizontalėmis. Pirmojo paveikslo pavadinimas – aliuzija į amerikiečių abstrakčiojo ekspre­sionizmo dailininko Marcuso Rothkowitzo (1903–1970) kūrybą, taip pat į jo tapybos manierą – linijų griežtumą ir sodrius, klampius potėpius, artimus P. Finelli’o stiliui.

Detektyvo žanras, operuojantis įtarumo, paslapties elementais, sugestijuoja nužudymo ar kito nusikaltimo tyrimą kaip svarbiausią siužeto dalį. Tai puikiai tinka P. Finelli’ui, kuris, pasitelkdamas juodojo kino estetiką, atlieka savotišką meninį tyrimą, jungiantį kino meną ir kitas kūrybos formas. Jo tapybos darbai atrodo lyg sustabdyti kino juostos epizodai, o fotogramose išryškėjanti įtampa prikausto tarsi prie ekrano. Netgi kilimas veikiau panašus į filmo projekciją nei į tekstilės kūrinį. Kurdamas juodojo kino atmosferą P. Finelli sumaniai panaudoja šešėlius: jie ne tik suskaido paveikslo ar kilimo erdvę, bet ir kuria įtarumo, intrigos įspūdį. Kitaip ir negalėtų būti – juk nespalvotose filmų scenose didžiausias dėmesys sutelkiamas būtent į erdvėje dominuojančius šešėlius.

Įdomu tai, kad italų menininkas pasirinko anglų ir prancūzų kalbų mišinį – „Noir Time“, tai nuoroda į amerikietiškas šio žanro filmų šaknis bei prancūzų kino tyrėjų Raymonde’o Borde’o ir Ettienne’o Chaumetono šiai kino rūšiai duotą pavadinimą film noir. Laikas kine itin svarbus. Kaip ir kitose meno rūšyse, jis sugestijuoja dinamiką, įvairių struktūrų persidengimą. Gilles’is Deleuze’as laiką kinematografijoje prilygino vaizdiniui-kristalui, kuriame susisieja aktualus (tikras, dabar vykstantis) ir virtualus (praeityje įvykęs) laikas – dabartis ir praeitis. Tai nenuosekli ir nechronologiška struktūra, išreiškianti skirtingų temporalinių trukmių santykį, kurį G. Deleuze’as pritaiko kinematografijoje: spektrinis (kristalinis) laiko išsiskaidymas leidžia praeičiai (virtualiam laikui) sutapti su dabartimi (aktualiu laiku). Pats laikas, tampantis vaizdu, išreiškia vizualumą: laikas gali būti matomas. Aktualusis vaizdinys yra dabarties, o virtualusis priklauso praeičiai. Vaizdinys-laikas pasirodo per aktualaus vaizdinio santykį su savo virtualiu vaizdiniu, kuris tampa realus ir virtualus. Formuojantis vidinei struktūrai, kurioje laikas skyla į praeinančią dabartį ir išsaugotą praeitį, susidaro vaizdinys-kristalas. Kristalizacijos procesą išreiškia kristalas ir veidrodis – spektriniai objektai. Veid­rodis P. Finelli’o „Noir Time“ cikle yra pasikartojantis motyvas, sutinkamas beveik visuose darbuose. Priklausantis laikinei struktūrai veidrodis kartu įerdvina veiksmo sekvencijas. Taigi juodojo kino žanras ir šiuolaikinė autoriaus kūryba yra susiejami per laiko prizmę: film noir, perėjęs įvairias istorijos plotmes, yra iškristalizuojamas P. Finelli’o darbuose ir pro jį, tarsi pro kristalą, galima matyti meno formų sanklodas, virsmus ir variacijas.

Autoriaus pasirinkta juodųjų filmų tematika pasirodo esanti produktyvi, generuojanti daug įvairių, kartais kontroversiškų idėjų ir asociacijų. Juodojo kino estetika ne tik leidžia sekti kino istorijos pėdsakais, bet ir savaip juos interpretuoti, panaudoti kaip individualios kūrybos formas.

 

Draugai