Karolinos Ūlos Valentaitės paroda, kurios atidarymas Trakų Vokės dvaro sodyboje įvyko balandžio 20 d., pirmiausia patraukė pavadinimu „Laukinis švelnumas“ (parodos kuratorė – poetė ir filosofė Aušra Kaziliūnaitė). Neseniai buvau perskaitęs Clarice Lispector romaną „Arti laukinės širdies“, padariusį didžiulį įspūdį moters kūno patirties aprašymais. Reikia pasakyti, parodos ir romano pavadinimų panašumas – ne atsitiktinis. Tiek parodoje, tiek romane nagrinėjamas gamtos ir kultūros santykis. Kaip žmoguje dera laukinė prigimtis ir intymus švelnumas? Kaip žmoguje prabunda ir veikia prigimtiniai instinktai, kaip jie modifikuojami ir tampa kultūrinės bei lytinės tapatybės pagrindu?
Karolinos Ūlos Valentaitės nuotrauka
Trakų Vokės dvaro sodyboje surengtoje parodoje pasitelkdama videomeno raišką autorė kelia filosofinius klausimus apie žmogaus ir gamtinės aplinkos santykį. Tačiau gamta čia suprantama ne kaip išorinis objektas, bet kaip gyvenamoji terpė. Gamta gamtamoksliniu požiūriu redukuojama į materialius objektus ir dažniausiai suprantama kaip žmogaus vartojimui skirtas, materialinis žmogaus poreikius tenkinantis išteklius. K. Ū. Valentaitė siūlo į gamtą pažvelgti kitaip. Ji atsisako žmogų suprasti kaip atitrūkusį nuo gamtos ir gamtiškumą paneigusį subjektą, o gamtą kaip žmogui svetimą objektą. Gamta suprantama atsisakant žmogaus viršenybės sampratos ir atmetant išnaudotojišką santykį su gamta. Koegzistavimas su gamta traktuojamas kaip intymus, emocinis, intuityvus gamtiškumo patyrimas. Tad gamta – ne tik aplinka, kurioje gyvename, bet ir savasis intymus kūniškumas. Kūniškas santykis su gamta atsiskleidžia kaip gamtos ir gyvybės ritmų ir ciklų išgyvenimas. Parodoje eksponuojami videomeno darbai atidžiai fiksuoja įvairias gamtinės gyvybė formas. Puvėsiai, pelėsiai, grybai, kerpės – tartum iš nieko gimstančios gyvybės pavyzdžiai. Įspūdį sustiprina, kad videodarbus papildo ir apsupa puvėsių kvapas, kurį skleidžia trūnijantys ir dūlantys pernykščiai medžių lapai. Gimtis ir mirtis yra tarpusavyje surišti vienos visumos momentai. Menininkė primena: kad ir kaip toli nuo gamtos norėtume pabėgti, kad ir kaip norėtume savo įkūnytą egzistavimą susieti su kultūros ir visuomenės konstruktais, vis dėlto esame gamtiški, negalime paneigti savojo instinktyvumo, sąryšio su archajiška praeitimi.
Dažniausiai instinktai suprantami arba kaip paveldimi fiziologiniai mechanizmai, kurie aktyvuojami per aplinkos dirginimus, arba kaip nesąmoninga vara, determinuojanti gyvų būtybių elgesį. Fenomenologiniu požiūriu instinktų negalima redukuoti į neurofiziologinius mechanizmus. Instinktai yra transgeneratyvinė atminties forma, kurią apmąstydami galime atskleisti, kaip sąmonė paveldi iš kartos į kartą perduodamus sedimentuotus elgsenos būdus, kaip vadovaujasi neįsisąmonintais siekiais ir kaip subjekto veiksmus tendencingai nukreipia pirminis domesys. Instinktai yra paveldimas ir perduodamas racionalios elgsenos būdas, leidžiantis tinkamai elgtis ir padedantis prisitaikyti prie kintančių pasaulio aplinkybių. Instinktai gali būti pratęsiami ir patobulinami mokantis. Medžioklės instinktas įgimtas daugeliui gyvūnų ir kartu gali būti papildomas individualiu patyrimu, suformuotais ir išmoktais įgūdžiais. Mokymasis instinktyvių impulsų nepanaikina, jie išlieka kaip įkūnyta pasyvi atmintis, ji aktyvuojasi esant palankioms aplinkybėms ir iššūkiams. Pavyzdžiui, naminis katinas, pamatęs paukštį, staiga persimaino, susigūžia, specifiškai murkia ir ima sėlinti prie galimos aukos, nors niekas to jo nėra mokęs. Taip pat nesąmoningai pakinta ir vyro arba moters laikysena, kai susiduriama su erotiškai patraukliu asmeniu. Fenomenologiškai instinktai suprantami kaip pirmapradis sąmonės intencionalumas, kaip troškimų patenkinimo siekis. Instinktai pasižymi aklumu, nes juos patenkinti dažnai siekiame nesąmoningai. Tačiau net jei veiksmo tikslas nežinomas, visada suponuojama, kad nepasitenkinimas turi virsti pasitenkinimu pasiekiant ir realizuojant tam tikrą tikslą. Instinktai palengvina sąveiką su aplinkiniu pasauliu, nes tipologizuoja aplinkas ir jose atrandamus objektus.
Karolinos Ūlos Valentaitės nuotrauka
Gyvastis egzistuoja kaip nuolatinis siekis patenkinti savo troškimus. Tenkinant troškimus patiriamas pasitenkinimas, nors jis ir nėra galutinis. Pasitenkinimas – pereinama būsena, virstanti nauju troškimu. Gyvastis – nuolatos atsinaujinantis cikliškas judėjimas nuo troškimų prie jų patenkinimo ir nuo patenkinimo prie vėl atsinaujinančių troškimų. Instinktyvaus gyvenimo procese įgyjamas praktinis patyrimas ir kiekvienas patirties žingsnis atveria vis naujus praktinius tikslus, naujus siekiamų objektų bei santykių tipus. Pamažu gyvastis įsisąmonina galimybes patenkinti poreikius, išmoksta vertinti aplinką, atskirti tikrąsias ir netikrąsias, būtinas ir nebūtinas, aukštesnes ir žemesnes vertybes. Tikslingame gyvenime susipina sąmoningas ir nesąmoningas, racionalus ir instinktyvus gyvasties egzistavimas. Instinktai neprieštarauja žmogaus gyvenimo normoms, bet – atvirkščiai – dalyvauja jas kuriant. Jie inicijuoja ir motyvuoja smalsumą bei aplinkinio pasaulio pažinimą. Išsaugo pasiteisinusias veiklos formas ir tampa galimybe perduoti įgytus įgūdžius iš kartos į kartą. Todėl jie tampa neatskiriama racionalumo dalimi, kai tarpusavyje susipina gamta ir kultūra.
K. Ū. Valentaitės videodarbai siekia atskleisti, kaip gyvastis peržengia atskiro individo ribas, kaip kuriasi gamtiniai tinklai ir ekosistemos. Gyvo kūno patirtis ir paveldima, įkūnyta atmintis neleidžia kūno suprasti kaip atskiro daikto. Esame susiję su kitais gyvosios gamtos subjektais, patiriame save, kaip esančius tinkle. Parodos darbuose dėmesingai stebimas ir fiksuojamas grybų gyvybingumas. Grybų ir grybienų raizgus gyvavimas – geriausias tinklinės ekosistemos pavyzdys. Net ir būdami besmegeniai organizmai, kūnais be organų grybai negali būti suprasti kaip organizmai, automatiškai reaguojantys į biocheminius dirgiklius. Jie aktyviai jaučia aplinką ir spontaniškai į ją reaguoja. Geba interpretuoti kitų organizmų išskiriamas medžiagas, suderinti su šalia augančiais medžiais daugybę sudėtingų mainų, išgauti ir sukaupti maisto medžiagų atsargas, turėti lytinius santykius, medžioti ir gintis nuo užpuolikų.
Karolinos Ūlos Valentaitės nuotrauka
Tinklinis gyvasties pobūdis ir iš kartos į kartą paveldima patirtis leidžia parodos autorei naujai pažvelgti ne tik į mus supančią gamtą, bet ir į ryšį su savo giminės moterimis. Vaizdinius darbus parodoje papildo garso įrašai. Įsiminė pokalbis su mama, kuriame ji reflektuoja savo artumą gamtai ir jos ciklams. Nors K. Ū. Valentaitė ir nelinkusi pabrėžti lytiškumo, parodoje pasitelkdama asmeninius prisiminimus, atskleidžia ypatingą moteriškos būties ryšį su gamta ir gimtimi. Tai liudija motinystės archetipai, moteriška intuicija ir empatija, žiniuonės ir žolininkės išmintis. Matriarchalinės ir šamaniškos tradicijos pėdsakai atrandami kasdieniškose šiandienos praktikose. Kaip ir kada dirbami darbai darže, kaip ir kada renkamos žolės ir gaminamos vaistinės arbatos, kaip atliekant kasdienius darbus pasitelkiami užkalbėjimai. Tiek sodinant augalus, tiek renkant žoles ar net grybaujant reikia atsižvelgti į mėnulio ciklą. Vienus darbus reikia atlikt per jaunatį, kitus – per delčią. Mėnulio ciklai veikia ne tik vandenynų potvynius ir atoslūgius, bet ir moterų vaisingumo ritmus, cikliškus moters kūno ir sąmonės pakitimus.
Paroda „Laukinis švelnumas“ siūlo gilintis į savo bendrumo su gamta potyrius, apmąstyti savo kūną, kaip gamtiškų ciklų tąsą. Kita vertus, kviečiama filosofiškai reflektuoti priklausomybę didesnei visumai, kuri peržengia individualaus „aš“ ir fizinio kūno, kaip atskiro daikto, ribas.