Nyderlanduose gyvenančios ispanų menininkės Litos Cabellut paroda Plungės Žemaičių dailės muziejuje veikia iki rugpjūčio 19 d.

 

Mėnuo švistelėjo peiliu, ir jis pakibo virš kalno / Lyg pasalūnas švinas / ištroškęs kraujo nelaimės.

Federico García Lorca, „Kruvinos vestuvės“, iš ispanų kalbos vertė Vytautas Bložė

Stebėdamas Nyderlanduose gyvenančios ispanų menininkės Litos Cabellut kūrybą, kuri pristatoma Plungės Žemaičių dailės muziejuje, Oginskių rūmuose, nuolat atsitrenki į klausimo „kodėl“ sieną, o atsakas į jį arba išėjimas atrandamas žvelgiant į jos tapybos ir instaliacijų kontekstus – kaip menininkė „sukabina“ darbus kūrybinio metodo siūlais, kaip randa temas, kurios „dega“ jos vaizduotėje.

 

Sauliaus Narkaus nuotr.

 

Pirmasis „kodėl“. Kodėl poeto, dramaturgo Federico Garcíos Lorcos draminiai tekstai, gal net jo asmenybė ir tragiškas likimas, tokie svarbūs L. Cabellut visais įmanomais požiūriais: psichologiškai, istoriškai, pagaliau socialiai ir kultūriškai. Akivaizdi menininkės nuostata – ne iliustruoti, o interpretuoti, sukurti savitą pjesės versiją pagrindinei F. G. Lorcos dramos temai – moters virsmui. Du menininkai skirtingais būdais pasauliui byloja apie savitas Ispanijos moters gyvenimo ypatybes, įpindami problemas, kurias iškelia socialinė aplinka, istorinis kontekstas.

Kodėl F. G. Lorcos drama „Kruvinos vestuvės“ yra tokia svarbi L. Cabellut kūryboje? Jos svarbą nusako ir erdvės įvietinimas, kai sukuriama visa scenografijai prilygstanti atmosfera: šviesos ir tamsos žaismas, minkšta kiliminė grindų danga, juodo aksomo užuolaidos, kuriančios Andalūzijos nakties įspūdį. Apšvietimas lyg mėnulio šviesa sustingęs ant atskirų detalių, ant paslaptingų personažų žvilgsnių, erdvinės atributikos. Pietų Ispanijos atmosferą kuria flamenko melodijos ar net paties F. G. Lorcos sukurta muzika. Nelieka abejonių – tai tautinės ir lytinės tapatybės įspaudas. Šis L. Cabellut ir F. G. Lorcos kūrybos bruožas – visceralinis, išjaustas visais vidaus organais, instinktyvus; tai emocinis paveldas, jo negali racionaliai ir sąmoningai pagrįsti. Moters būties patirtys, meilė ir destrukcija, moters ir vyro tapatybių sąveika – temos, kurios glaudžiai suriša menininkus į vieną kūrybinių apmąstymų mazgą. Abu kūrėjai randa sprendimus, kai užmezga pokalbį su savo sukurtais personažais. Per juos dailininkė ir rašytojas transliuoja socialinę žinią apie brutalumo, savanaudiškumo, nežinojimo tamsos ir nužmogėjimo apraiškas.

L. Cabellut paroda vyksta dviejuose pastatuose – Oginskių rūmuose ir žirgyno erdvėje. Parodos kuratoriaus Eloy Martinezo de la Peros pasirinkta vieta neatsitiktinė – žirgas ispanės menininkės kūryboje yra toteminis gyvūnas, simbolizuojantis tiek jos pačios temperamentą, tiek grožį, tiek vitališkumą ir laisvę.

Antrasis „kodėl“. Kodėl L. Cabellut tapyba tokia emociškai paveiki, neišsigąsčiau žodžio – įspūdinga? Menininkės kūrybinio metodo pamatai – tai detali atsirinkto motyvo studija, refleksija, grindžiama akylu stebėjimu ir minčių kaupimu. Vėliau savo juodų garbanų gaubiamoje galvoje sukonstruotą motyvą L. Cabellut perkelia į vizualios formos paieškas studijoje. Jai svarbus veiksmas, nežaboto temperamento protrūkiai, tradicinės tapybos ir šiuolaikinių medijų technikos derinimas. Rodomame videofilme užfiksuota akimirka, kaip menininkės paveiksluose atsiranda personažai, kaip jai pavyksta įsijausti į baroko epochos tapytojų Diego Velázqueso, Jano Vermeerio aliejinės tapybos šviesos efektus, kokiu būdu ji sukuria nuo laiko suaižėjusių drobių paviršius. Supranti, kokio tai gaivališko būdo žmogus; jos judesiai lyg toreadoro kova koridoje, viskas paremta tam tikra teatrališka rizikos laikysena, svyruojančia tarp gyvenimo ir mirties.

Pagrindinėje muziejaus rūmų salėje eksponuojamuose trisdešimt penkiuose darbuose lyg ispanų šokėjų vėduoklėje atsiskleidžia L. Cabellut kūrybos esmė. Parodoje siekta aprėpti skirtingus menininkės kūrybos laikotarpius, jos tapybos stiliaus kaitą. Chronologijos nepaisoma, nes ir tikslas kitas – pažvelgti į L. Cabellut kūrybą kaip į nuoseklią meninę visumą. Tad graikų dievo Chrono portretuose įkūnijama ne laiko skaičiuotė, o žmogiška drama. Baltais potėpio kirčiais išmarginta drobė – tapytojos techninis atradimas, ne tik ją identifikuojantis, bet paveikus emociškai, tarytum skausmingas įbrėžimas nagais trokštant išsilaisvinti.

L. Cabellut kūryba paremta antitezės poetikos principu. Paveikslo idėja konstruojama priešpriešomis: gyvenimo ir mirties, vyro ir moters, meilės ir neapykantos, sielos laisvės ir įkalinimo. Kad ir kokios idėjos imtųsi, menininkė visuomet trykšta užsidegimu bei aistra. Vaizduotei įkaitinti pasitelkiami „gyvi“ personažai, kuriuos pati dailininkė grimuoja ir aprengia, kitaip tariant, suteikia jiems naują meninę tapatybę. Videoformatu stebėdamas šį fantastišką performatyvų pasiruošimą, randi sąsajų su Marina Abramovič, tik savo projektuose L. Cabellut yra režisierė, o atlikėjai – kuriami personažai. Didelio formato darbai, nevengiantys dekoratyvių sprendimų ir meistriškai nutapytų portretų, nukelia į XVIII a. ispanų dailininko Francisco Goyos kompozicijas, karališkosios šeimos „sustatymus“ prieš tapant jų portretus, parodo nėrinių purslus machų suknelėse ir švytinčias hercogienės Albos krūtis. L. Cabellut ne kartą yra pabrėžusi, kad Prado muziejus Madride buvo didysis mokytojas, kuris ją lyg už rankos atvedė į Rietveldo akademiją Amsterdame.

Intermedialumas L. Cabellut kūryboje akivaizdus, kaip ir jos gebėjimas kurti šiuolaikinio menininko dialogą su istoriniais tapybos stiliais. Šviesos, formos dialogas su praeities meistrais postmoderniojoje kultūroje yra dažnas reiškinys, bet ispanės menininkės kūryboje į klausimą „kodėl“ egzistuoja ir tvirtas atsakymas – tai kūrybos modelis, kuriuo natūraliai jau keturiasdešimt metų „kvėpuoja“ L. Cabellut, jos meninės tapatybės svarbiausia dalis, išskirianti ją iš kitų šiuolaikinių dailininkų.

Neišvengiamai iškyla trečiasis „kodėl“. Kodėl L. Cabellut kūrybos projektas svarbus Žemaičių dailės muziejui (projekto vadovė Daiva Balvers)? Viena vertus, kūriniai sėkmingai pristatomi kaip vientisas projektas, kuriame rūmų erdvės ir meninis sumanymas susilieja į apgalvotą reginį. Kita vertus, ne mažiau svarbu, kad Plungės muziejus žengia į tarptautinę teritoriją, todėl greta Dubajaus, Seulo, Londono, Barselonos galerijų garsinamas ir toli nuo mūsų sostinės nutolęs muziejaus vardas.