Dovilė Dagienė. Atmena

Keturiese susitikom pasikalbėti apie planetos ateitį. Turėčiau pasakyti, kad mes nieko nepasiekėm, bet puikiai praleidom laiką.
Iš menininkės Laurie Anderson pokalbio su Brandonu Stosuy

Mes bandome išgyventi savo laiką, kad galėtume gyventi jūsiškiame.
JAV prezidento Jimmy Carterio kitoms civilizacijoms paliktas įrašas auksinėse erdvėlaivių „Voyager I“ ir „Voyager II“ plokštelėse

Dovilės Dagienės autoportretas

Jeigu kada nors pagauti didesnio nuovargio trumpam užsnūdote šviesiuoju paros metu, tikėtina, žinote, kad nubudę akimirką pasijusite esantys niekur – negalintys užčiuopti nei laiko, nei vietos, kurioje atsidūrėte. Gali būti, kad žinote ir apie tą akimirką apimančią paniką, kai svaigsta galva, o širdis pradeda smarkiau plakti. Jeigu taip nubundant kas nors spėtų užfiksuoti jūsų veidą, vėliau pamatytumėte sustingusį, siaubo persmelktą žvilgsnį. Greičiausiai net nepažintumėte savęs. Sako, netikėto nubudimo akimirką žmogus dažnai intensyviai jaučia egzistencinį nerimą. Mes visi trokštame išlikti, todėl nerimas kyla dėl tam tikrų grėsmių mūsų gyvenime, kuomet suprantame, kad galime prarasti save, savo pasaulį. Miegant dieną kūnui neįprastos „atsijungimo“ nuo pasaulio aplinkybės lemia laikiną nuovokos praradimą, kuris, matyt, ir sukelia savęs, savo pasaulio išnykimo jausmą. Žinoma, galima sakyti, kad šios grėsmės niekur nedingsta, kad žmogus gyvena nuolat apsuptas galimų, tariamų ir net įsivaizduojamų grėsmių. Tačiau kasdienybė(s) mus lyg kūdikius įsupa į jaukią užsimiršimo skraistę, užliūliuoja ramia melodija. Kasdienybėje žmogus nuolat balansuoja tarp užsimiršimo, kad yra mirtingas. Šis užsimiršimas skatina gyvenimo polėkį, o gal būtent polėkis gyventi skatina užsimiršimą. Siaubo akimirka išsisklaido. Aš esu čia.

Gali būti, jog šis tekstas atsirado tada, kai kartą nuovargio pagauta viduryje eilinės darbo dienos trumpam užmigau savo kambaryje. Paprastai apėmęs nuovargis patogumo kriterijus sumažina iki minimalių poreikių ir gali miegoti praktiškai bet kokiomis aplinkybėmis ar esamoje kūno padėtyje. Persisotinę kasdien pasaulio teikiamomis begalinėmis nuostabos akimirkomis dažnai taip užmiega kūdikiai ir maži vaikai. Toks dieninis, nuovargio veikiamas nugrimzdimas į miegą įvyksta lyg staigus ir ryžtingas nyris į vandenį, o tuo metu skaitomas tekstas, nepaisant įdomumo ir reikalavimo susikaupti, tik pagreitina neišvengiamą grimzdimo procesą. Tą kartą, susidomėjimo astronomija pradžioje, skaičiau apie „Voyager“ erd­vėlaivio kelionę: praėjusio šimtmečio pradžios dar tik žmonijos sapno vertą įvykį, realybe virtusį 1977 m., o dar po 40 metų, 2017-aisiais, tapusį kone nuobodžia tikrove.

1977 m. nuo Žemės atsiplėšė ir pakilo du identiški 825 kg masės prietaisai – erdvėlaiviai „Voyager I“ ir „Voyager II“. „Voyager“ – tai amerikiečių mokslinė programa, kurioje šie du robotai įdarbinti planetų Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno tyrimams atlikti. Per 40 metų nuo misijos pradžios abu erdvėlaiviai užfiksavo 86 000 kosminių vaizdų. Fotografijose galima išvysti didžiųjų planetų bei jų palydovų paviršius. Zondai iš arti fotografavo Jupiterio bei Saturno audras ir žaibus, Saturno palydovo Titano debesis, Jupiterio palydovus: Europos ledynus ir Ijo vulkanus. Tai buvo pirmas kartas, kai aktyvūs ugnikalniai fiksuoti kitame Saulės sistemos kūne. Dėl erdvėlaivių fotografijų Ijo iki šių dienų laikomas vulkaniškai aktyviausiu kūnu Saulės sistemoje. Iki „Voyager II“ nei Uranas, nei Neptūnas nebuvo aplankyti jokių kitų erdvėlaivių ir nors Uranas buvo atrastas 1781 m., o Neptūnas 1846 m., iki „Voyager“ erd­vėlaivių apsilankymo apie šias planetas buvo žinoma labai nedaug. Keliaudamas „toliau nei bet kas ar kas nors istorijoje“1 „Voyager I“ tapo pirmuoju žmogaus sukurtu robotu, pasiekusiu netyrinėtą tarpžvaigždinę2 erdvę. Taip toli dar nebuvo nukeliavęs joks žmogaus pagamintas objektas.

Nors dalis erdvėlaiviuose esančių prietaisų išjungti, šie robotai veikia ir toliau. Abu erdvėlaiviai gabena laišką nežemiškoms civilizacijoms. Tai 30 cm skersmens paauksuota vario plokštelė su įvairiais Žemės garsais ir vaizdais. Kiekviename įraše patalpinta 118 mūsų planetos nuotraukų, beveik 90 minučių žinomiausių muzikos įrašų, taip pat 60 skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių (ir vieno banginio) pasisveikinimų. Išsekus kurui ir energijai, tai bus galutinė „Voyager“ erdvėlaivių paskirtis – nešti laišką tolyn.

Kokie vaizdai ir kodėl atsirado „Voya­ger“ plokštelėse? Pirmiausia reikia paminėti, jog prie vaizdų atrankos, taip pat kaip ir bendro auksinės plokštelės turinio, dirbo komanda – nemenkas būrys savo srities žinovų. Vienas jų, Jonas Lombergas, esė „Žemės vaizdas“ prisimindamas atrankos procesą sako: „Pirminė idėja buvo turėti šešias nuotraukas. Manėme, kad galime parodyti Žemę, DNR molekulę, keletą žmonių ir gyvūnų.“3 Kuomet paaiškėjo, kad techninės galimybės leis patalpinti daugiau fotografijų, kilo klausimas: kas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis atliks atranką? Nestebina, kad kiekvienas, pakviestas dalyvauti vaizdų atrankoje, atsakyme „nurodė, jog Žemėje „vaizdo“ sąvoka, kaip kiekvienas ją suprantame, jokiu būdu nėra „visuotinė“ ir žmonės, priklausydami kultūroms, kurios nesinaudoja vaizdais (nuotraukomis), turi būti specialiai ugdomi, prieš pamatydami fotografijas, vakariečių akimis“.4

Šį nuogąstavimą patvirtina ir įvairūs atlikti tyrimai. Jano B. Deręgows­kio 1989 m. straipsnyje „Reali erdvė ir atstovaujama erdvė: tarpkultūrinės perspektyvos“ pateikia išvadą apie vienos Afrikos genties žmonių reakciją į pateiktas fotografijas: „Tikėtina, jog stebėtojai kartais negalėjo pamatyti fotografijos, kaip vaizdo, kadangi nukreipė dėmesį į kažką kita.“ Straipsnyje J. B. Deręgowskis nurodo į J. B. Muldrow atliktą tyrimą su Etio­pijos, seniausios Afrikos žemyno civilizacijos, gentimi Me’en. Kai per tyrimą vietiniams buvo duodamos fotografijos, jie dėmesį sutelkdavo ne į vaizdą, bet į popierių – jiems nepažįstamą materiją. Jie lietė, bandė atsikąsti, glamžė ir klausė glamžomo popieriaus garso, tačiau nekreipė dėmesio į turinį – fotografinį vaizdą. Panašūs tyrimai buvo atliekami ir anksčiau su kitomis gentimis (Nadel, 1939–1946 m.) ir jų rezultatai identiški J. B. Muldrow tyrimui. Me’en, kaip ir kitoms gentims, rodomų fotografijų vaizdai nebuvo suvokiami ir atpažįstami dėl skirtingos kultūrinės patirties – jie negalėjo identifikuoti nei matomo vaizdo, nei popierinio atspaudo kaip materijos.

Galvodama apie šį J. B. Deręgowskio tyrimą, pradedu įsivaizduoti „Voyager“ plokštelę patenkant į kitos, bent kiek inteligentiškos civilizacijos rankas. (Rankas? Ar jie tikrai turės rankas?) Mano vaizduotė kuria įvairius scenarijus. Kokios bendros kultūrinės patirtys mus sieja su įsivaizduojamu kitu, kuriam skirtas šis laiškas? Tuomet kam apskritai yra skirtas šis laiškas?

Žmogui nėra kitokios galimybės, kaip mąstyti savo žmogiškos vaizduotės rėmuose. Akivaizdu, prie „Voyager“ plokštelės turinio prisidėję mokslininkai dirbo skatinami optimistinio scenarijaus, kad pažangesnei civilizacijai nebus sudėtinga iššifruoti fizikos kalba užrašytos instrukcijos ir perskaityti šio laiško turinį. Tam buvo detaliai konstruojamas vaizdinis pasakojimas, pradedant labai paprasta geometrine forma – apskritimu. Tai turėjo būti nuoroda į plokštelės paviršiuje esančia diagramą ir kartu paaiškinimas, kaip garso signalas konvertuojamas į vaizdą. Kituose vaizduose nurodoma Saulės padėtis kitų dangaus kūnų atžvilgiu. Toliau tam tikras žodynas – matematiniai apibrėžimai (. = I = 1; .. = I – = 2; ... = II = 3 ir t. t.). Šie kodai vėliau naudojami objektų proporcijoms fotografijose apibrėžti. Septintasis paveikslėlis ir pirmoji reali fotografija vaizduoja Saulę, fotografuotą per skirtingus filtrus, parodant jos dėmes ir paviršiaus struktūrą. Toliau – Saulės spektro vaizdas, Merkurijus, Marsas, Jupiteris ir Žemė. Tryliktoje fotografijoje matome Žemės paviršiaus vaizdą, Egiptą, Raudonąją jūrą, Sinajaus pusiasalį kompozicijoje su Žemės atmosfera. Tada eina DNR struktūros grafiniai vaizdai, žmogaus anatomijos atlasas, kiaušinėlio apvaisinimas, embriono vystymasis ir žmogaus gimimas. Reikia paminėti, jog dėl laiko stokos specialiai kurti fotografijas nebuvo galimybės, todėl mokslininkai turėjo apsiriboti įvairiais prieinamais archyvais, tačiau net ir jau turimos medžiagos atrankoje nuolat susidurdavo su vaizdo kompozicijos problemomis. Fotografijos, jų nuomone, nepakankamai aiškiai perteikdavo norimą žinią. Nors ir gali susidaryti įspūdis, kad kai kurie atrinkti vaizdai gana tiesmukai iliustruoja tam tikras žmogaus savybes, tačiau net ir tai nesudaro prielaidos tikėtis, jog kitas sugebės perskaityti vaizdo turinį. Dvejonės dėl fotografijos perskaitymo nebuvo vienintelė problema. Kompetencijos meno srityje trūkumas trukdė apsispręsti, kokius dailės kūrinius įtraukti į „Voyager“ plokštelės turinį: „Galiausiai nusprendėme neįtraukti dailės kūrinių – daugiausia dėl to, kad nesijautėme kompetentingi spręsti, kokius kūrinius reikėtų siųsti. (...) Mes taip skubėjome paruošti vaizdinę žinutę, kad jau negalėjome surinkti skirtingų meno sričių ekspertų, kurie sutartų dėl pasirinkimo.“5

Vis dėlto didesnę dalį „Voyager“ vaizdų kolekcijos sudarė žinomų to meto fotografų darbai. Dauguma atrinktų fotografijų priklausė „National Geographic Society“ archyvui, Jungtinių Tautų Organizacijai, „Time“ ar „Life“ žurnalams. Tarp žinomesnių vardų verta paminėti „Magnum“ agentūros fotografus, pavyzdžiui, Wayne’ą Millerį, Davidą Alaną Harvey ir Anselį Adamsą. Beje, skaitant pasirinktų vaizdų aprašymus ir komentarus ima aiškėti, jog beveik kiekvienos fotografijos atranka pagrįsta ne tik vaizdo aiškumo ir objektyvumo kriterijumi, bet ir tam tikra emocine ir subjektyvia išraiška. Noru parodyti tai, kas didinga, amžina ar gražu: „84–88 fotografijos (imtinai) pristato kai kuriuos tipiškus pastatus. Taip pat norėjome parodyti dar įspūdingesnę įvairių pastatų architektūrą. Iš daugybės galimų pasirinkimų, tokių kaip Eifelio bokštas, gotikinė katedra, majų piramidė, pasirinkome Tadžmachalo šventyklą. (...) Ji laikoma vienu gražiausių pasaulio pastatų. (...) Didžioji siena yra vienas didžiausių žmogaus inžinerinių pasiekimų. (...) Mes manėme, kad bent viena nuotrauka turėtų būti pasirinkta tik dėl savo grožio (...). Saulėlydis atrodė geras pasirinkimas.“6

Laputės žvaigždynas. Dovilės Dagienės sidabro bromidinis atspaudas iš nežinomo autoriaus negatyvo (1959)

Bene emociškiausiai pagavi yra 33-ios fotografijos istorija: „Ji yra iš garsiosios kolekcijos „Žmogaus šeima“ („The Family of Man“). Tikėjomės rasti fotografiją, rodančią, kad vaikas iš tikrųjų atsiranda iš savo motinos, bet visose fotografijose, kurias peržvelgėme, motina buvo taip uždengta paklodėmis, kad nebuvo aišku, ar tai gimdanti moteris (ar išvis žmogus). Paskambinome šios fotografijos autoriui Wayne’ui Milleriui, kad gautume leidimą ją naudoti. Tuo metu jis buvo išvykęs iš miesto, todėl kalbėjome su jo sūnumi, kurio balsas buvo lyg dvidešimtmečio. Kai paaiškinome projekto idėją, jis žioptelėjo ir tarė: „Ar norite išsiųsti šią fotografiją amžiams į kosmosą? Tą gimimo nuotrauką? Ten mano gimimas! Žinoma, galite ją naudoti! Garantuoju savo tėvo leidimą!“ Įdomu tai, kad gydytojas, priimantis jaunesnį Millerį, buvo berniuko senelis ir fotografo tėvas.“7

Taigi plokštelės vaizdų turinį sudaro įvairūs gamtos peizažai, žmonių figūros, nurodančios į tam tikrus socialinius jų vaidmenis ir veiklas, gyvūnai, miesto fragmentai, muzikos instrumentai ir prietaisai. Tačiau peržiūrėjus visas „Voya­ger“ fotografijas, apima jausmas, kad kažko svarbaus trūksta šiame bend­rame paveiksle, pasakojančiame apie inteligentiškiausią žemės gyventoją – žmogų ir jo aplinką. „Voyager“ fotografijų albume yra žmogaus gimimas, bet nėra jo mirties. Nėra karo, jo atneštų fatališkų pasekmių planetai ir jos gyventojams. Nėra kančios. Anot J. Lombergo, tai buvo sąmoningas pasirinkimas: „Buvo keletas temų, kurių apgalvotai vengėme. Pasiekėme bendrą sutarimą, kad neturėtume rodyti karo, ligų, nusikaltimų ir skurdo. Būtų naivu paneigti šių reiškinių svarbą žmogaus kultūroje ir istorijoje (...). Tačiau jautėme, kad turime sukurti kažką, kas pergyvens mus ir mūsų laiką, – tai kas gali būti vienintelis Žemės ženklas visatai.“8

Galima suprasti ir priimti tokį pasirinkimą lėmusius argumentus. Žmogui apskritai būdinga selektyviai teigiama praeities projekcija. Pačiu elementariausiu to pavyzdžiu galima įvardyti gyvenimo aprašymą (curriculum vitae – CV) – trumpą asmens išsilavinimo, kvalifikacijos ir asmeninės patirties atvaizdavimą, kuriame pateikiamos tik geriausios savybės ir pasiekimai. Kita vertus, psichologas, Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris teigia, jog gyvename pačiu taikiausiu laiku ir tai įrodo knygoje „The Better Angels of our Nature“ (2011) pateikdamas gausių duomenų apie smurtą analizę, kuri, jo teigimu, rodo, kad dabartinis laikas yra ramiausias žmonijos istorijoje. Pasak jo, smurto mažėjimas pastebimas daugelyje sričių, įskaitant karinius konfliktus, genocidą, žmogžudystes, kankinimus, elgesį su vaikais, etninėmis ir rasinėmis mažumomis, gyvūnais ir pan. Bet net ir tokio teigiamo pokyčio atveju Pinkeris pabrėžia, jog šis „nuosmukis nėra sklandus ir nesumažina smurto iki nulio, kaip ir negarantuoja pozityvaus tęstinumo“9. Kitaip tariant, tolesnis žmonijos likimas, kaip ir planetos gyvavimas, yra nulemtas mūsų pačių elgesio.

Apšvietoje suvešėjusi progreso idėja įpratino mus tikėti ir pasikliauti ateities perspektyvomis. „Sky’s the limit“ („Limitas – dangus“), – žada neoninės sentencijos, niekas negali užkirsti kelio pasiekti tai, kas, rodos, nepasiekiama. Mus nuolat supa sėkmės istorijos. Jos priklauso žmogui, kuris vos gimęs patenka į savų galimybių lauką. Tačiau mūsų, kaip ir planetos gyvavimo, perspektyvos nėra begalinės. Apie tai nuolat įspėja antraštės, nors ir ne taip jau garsiai rėkiančios. „Katastrofa ištiks vėliau, – į tai atsako žmogus, – leiskite mums tikėti progreso galia ir gražios ateities perspektyva. Užsimiršti kasdienybės tobuluose fragmentuose.“ Juk taip pat žinome, kad mūsų galaktika didžiulė ir už jos yra daugybė kitų galaktikų neišmatuojamai didelėje Visatoje. Žinome, kad šioje galaktikoje yra daugybė planetų, ir bent dalis jų turėtų būti apgyvendinta tam tikra gyvybės forma. Bet kodėl iki šiol nepaaiškinome, nepastebėjome ar bent neišgirdome nors silpno kitos protingos civilizacijos šnibždesio?

Net jei po ilgų Saulės sistemos planetų tyrimų nėra abejonių, kad protingų gyvybės formų jose nėra, per pastaruosius dešimtmečius jau atrasta į Saulę panašių žvaigždžių su savomis planetomis. Jau aišku, jog planetos žvaigždės sistemoje yra natūralus reiškinys. Galaktikų su milijardais jose skriejančių žvaigždžių visatoje yra milijonai ar daugiau. Taigi net jei kol kas dar nerasta į Žemę panašių planetų, gali būti, jog ateityje tai vis dėlto nutiks. Remiantis Nobelio premijos laureato, biochemiko Christiano De Duve’s teiginiu, jog „gyvybės atsiradimas neišvengiamas, kai fizinės sąlygos panašios į tas, kurios vyravo Žemėje prieš 4 mlrd. metų“, yra pagrindo manyti, kad visatoje esama gyvybės. Apskaičiuota, kad Paukščių Take yra apie 250 trilijonų (2,5 x 1011) žvaigždžių, o regimoje visatoje – 70 sekstilijonų (7 x 1022).10 Toks visatos amžius ir didelis žvaigždžių skaičius turėtų reikšti, kad net jei civilizacijos išsivystymo tikimybė labai maža, vien Paukščių Take jų turėtų būti galybė. Yra manančių, kad jei atsiranda gyvybė, evoliuciškai išsivystys ir inteligentiškos būtybės, kurios sukurs technologijas. Ar tikrai? 1950 m. žymus italų fizikas Enrico Fermi neformalioje diskusijoje pastebėjo, kad šis tvirtinimas yra abejotinas, ištardamas garsųjį klausimą: „Kur visi?“11 Prieštaravimas tarp apskaičiuotų didelių nežemiškų civilizacijų egzistavimo tikimybių ir kontakto su jomis, ar jų egzistavimo įrodymų nebuvimas astronomijos moksle žinomas kaip Fermi’o paradoksas. Jei ir priimsime visus keliolika hipotetinių Fermi’o paradokso aiškinimų, labiausiai tikėtinas tas, kad visos civilizacijos galiausiai natūraliai pasibaigia. Dėl šios paprastos priežasties ir be galo didelių tarpžvaigždinių atstumų, civilizacijos neturi jokių galimybių viena kitą sutikti. Mes ir jie pasmerkti nuolat prasilenkti laike. Tuomet kokiam kitam, jei ne pačios Žemės gyventojui skirtas šis „Voyager“ nešamas laiškas, išsiųstas į nebūties platybes? Savotiškas pačios žmonijos gyvenimo aprašymas – CV. Atmena, o gal jau tik atsiminimas to, kas esame. Priminimas, kad vis dar esame čia.

 

1 voyager.jpl.nasa.gov/mission/interstellar-mission/

2 voyager.jpl.nasa.gov/mission/status/

3 Carl Sagan. „Murmurs of Earth“. – Ballantine Books, 1978.

4 Ten pat.

5 Ten pat.

6 Ten pat.

7 Ten pat.

8 Ten pat.

9 Steven Pinker. „The Better Angels of our Nature“. – New York Times, 2011.

10 „Astronomers count the stars“, news.bbc.co.uk.

11 E. M. Jones. „Where is everybody?“ An account of Fermi’s question“. – Los Almos National Laboratory. OSTI 785733,1985-03-01.

Draugai