„Vartų“ galerija ruošiasi ateinančius metus sutikti pasikeitusi, tad ketvirtadienio peržiūrų maratonas gruodį trumpam nutrūks, bet sausio pradžioje jis vėl tęsis. Per tą laiką skaitytojams norėtume priminti kelis menininkus, pristatytus pirmosiose ketvirtadienio peržiūrose, vykusiose daugiau nei prieš metus, kai dar neturėjome puikios galimybės patekti į „Literatūros ir meno“ eterį.
2011 m. lapkričio 17 dieną pirmojoje „Vartų“ galerijos peržiūroje buvo pristatyta jauna grafikė Elena Grudzinskaitė (g. 1987). Ji, tuomet dar magistrantūros studentė, peržiūroje pristatė darbus iš estampo ciklų „Asociacijos“ (2010) ir „Privatumas. Stadijos“ (2011). Šie darbai parodė elegantišką Elenos litografijos bei sausos adatos braižą ir supažindino su jos mėgstamais, lengvai atpažįstamais, bet kartu ir daugiasluoksniais, nevienareikšmiais motyvais. „Asociacijose“ Elena nagrinėjo vieną svarbiausių šiuolaikinio meno problemų – žodžio ir vaizdo tarpusavio ryšį: kaip įsivaizduojame privatumą, kompromisą, aikštę ar grįžimą? Tai daugiabriaunės sąvokos – kiekvienai briaunai galime parinkti vis kitą simbolį. O skirtingų simbolių sugretinimas gali parodyti sąvokos reliatyvumą, pavyzdžiui, kūrinyje „Privatumas“ matome skalbinius, išdžiaustytus lyg daugiabučio kieme, ir Islandijos –­ geografiškai uždaros ir itin savitos salos –­ žemėlapį.
Ciklas „Privatumas. Stadijos“ atsirado Elenai sutelkus dėmesį į „Asociacijose“ iškilusias privatumo problemas. Kad jas išsiaiškintų, menininkė pasitelkia artimiausią ir privačiausią kontekstą –­ grafikos atspaudo kūrimo procesą. Šio ciklo atspauduose matome tai, kas dažniausiai šlovės spinduliuose lieka nematoma, pavyzdžiui, pašluostėmis grafikos plokštei valyti tapę nebenešiojami drabužiai, ypač –­­ plono audinio naktiniai ir pižamos. Tad detalus pižamos kelnių atvaizdas – Elenos, kaip žmogaus ir kaip grafikės, privatumo ženklas. Susipina ir laikas – atspaude matome tai, kas jį gaminant buvo sunaikinta –­ atvaizdas tampa paminklu tam, ko nebėra.
Šiemet Elena dalyvavo keliose grafikos parodose, keliuose knygos meno projektuose Lietuvoje, Vokietijoje ir Italijoje, o Briuselyje, „Slick“ meno mugės „Vartų“ stende, buvo eksponuojami jos darbai. O visai neseniai, lapkričio 22–25 dienomis, Stambule, šiuolaikinio meno mugėje „Contemporary Istanbul“, Elenos darbai iš naujo jos estampų ciklo „Archyvas/Nieko asmeniško“ puikavosi „Vartų“ galerijos stende šalia Žilvino Kempino, Mindaugo Lukošaičio, Evaldo Janso ir Patricijos Jurkšaitytės kūrinių.
Pastarajame cikle Elena tęsia privatumo temą, tik šįkart ji skverbiasi į privačią atmintį ir ieško daiktų, galinčių tapti jausmų, patyrimų, asmeninių santykių ženklais. Ciklo sukūrimui buvo pasirinkti savi ir svetimi užsigulėję, nenaudojami, bet dėl įvairių priežasčių laikomi daiktai. Pavyzdžiui: moters plaukai, nukirpti paauglystėje ir išgulėję kone pusę amžiaus, taip pat nuomuilos  (muilo liekanos), prieš dešimtmetį pradėtos rinkti siuvinių iškarpų žymėjimui ir vis dar teberenkamos tiesiog iš keisto įpročio, arba fotografijos iš šeimos albumo, kuriose įamžintų vietovių ir asmenų albumo savininkas nebeatpažįsta.
Estampų objektus Elena savitai dokumentavo, fragmentavo ar perfrazavo naudodama sausos adatos techniką. Nubalintas, suglamžytas, subraižytas, paverstas negatyvu ar net „pradeginant“ vaizdas tampa sunkiau atpažįstamas, nes Elena siekė pavaizduoti atminties veikimą: kad ir kokia ryški būtų fotografija, jei neprisimeni joje esančio žmogaus, ji nebus tau aiški. Estampuose vaizduodama daiktus, menininkė juos lape išdėlioja lyg po stikliniu gaubtu eksponuotų archyvinę medžiagą. Tad logiškai nepaaiškinamas emocinis ryšys tarp savininko ir objekto, perėjęs per nešališkas Elenos akis ir rankas, įgauna archyvinę ir mokslinę vertę. Kita vertus, ilgai trunkantis kruopštus raižymo procesas Elenai leido savaip išgyventi ar prisijaukinti objektą, o savininkui-žiūrovui suteikė galimybę objektus pamatyti kitaip, dar intymiau. Tad, Elenai nutarus atidžiai pasižiūrėti, kur yra viešumo ir privatumo ribos, paaiškėjo, kad jas nubrėžti labai keblu. Todėl jai įdomesnis procesas, kaip privatu tampa vieša ir kaip vieša tampa privatu.

E. Grudzinskaitės „nr. 1“ – 3 viršelyje