Estų menininkės Flo Kasearu paroda „BANANA (Build Absolutely Nothing Anywhere Near Anyone)“, vykstančią Stokholmo šiuolaikinio meno erdvėje „Färgfabriken“, galima aplankyti iki lapkričio 23 d.

 

Flo Kasearu parodos „BANANA“ fragmentas, 2025. Saros Appelgren nuotr.

 

Apsaugoti tai, kas mano, niekam neatiduoti. Atrodo visai natūrali reakcija, kai kalbame apie namus, kiemą, sodą – plonabriaunį saugumo burbulą, kurį taip kruopščiai auginame ir prižiūrime. Bet miestuose siautėjančioje gentrifikacijos epochoje kaimynystės pamažu tampa investicijomis, fasadai – patraukliais nekilnojamojo turto prekių ženklais, o kiemai, kuriuose anksčiau susiburdavo kaimynai, dabar aptveriami privatumo aukštumas siekiančiomis tvoromis. Prisimenu sceną iš animacinio filmo „Aukštyn“ (2009), kurioje senelis neišsikelia iš savo namo, nors aplink pamažu kyla stikliniai dangoraižiai. Atrodytų, kova už sentimentus herojiška, tačiau gal tai tiesiog desperatiškas bandymas išlaikyti bent vieną žemės lopinėlį, kol viskas aplinkui verčiama į kvadratinius metrus?

Tokiame kontekste Flo Kasearu paroda „BANANA“ Stokholmo „Färgfabriken“ erdvėse nuskamba kaip taikli šiandieninių procesų satyra. „Nieko nestatykite šalia kitų žmonių“ – frazė, kuri galėtų būti NIMBY („Not In My Backyard“ – ne mano kieme) judėjimo šūkis. Tegul stato, bet ne čia; tegul keičiasi, bet ne mano kieme. Ironiška, bet pažangiausios žaliosios iniciatyvos dažnai sudūžta į privatumo tvoras. F. Kasearu iš asmeninės istorijos lipdo globalų pasakojimą apie baimę, priklausymą ir kontrolę arba jos praradimą.

Menininkės kūryba paremta mikro- ir makro- pusiausvyra: buitinių ir politinių dalykų, tvoros ir sienos, kiemo ir pasaulio pusiausvyra. Ji kuria Talino kieme, savo šeimos name, į kurį 2009 m. po restitucijos atgavo nuosavybės teisę. Be to, F. Kasearu namai veikia ir kaip muziejus. Gentrifikacijos spaudimas miestų medinei architektūrai, privačiai erdvei tampa viena iš menininkei rūpimiausių problemų. Ši konkreti patirtis jos kūryboje išsiplečia iki bendresnio klausimo – ką reiškia gyventi nuolat kintančioje teritorijoje, kai tavo namai tampa derybų lauku tarp pažangos ir atminties? Tvoros, kurios anksčiau skyrė privačią erdvę nuo pasaulio, dabar linksta. Tai tiesiogine prasme atsispindi ir parodoje. Einant tvorų alėja šis linkimas kelia klaustrofobišką jausmą: jos supa iš abiejų pusių, atrodo, kad bet kurią akimirką gali užgriūti.

Paroda prasideda nuo instaliacijos „Šventoji tvora“ („Holy Fence“, 2025), kurioje užtvara tampa relikvija, apsaugos ir izoliacijos simboliu. Akį patraukia ryškiai oranžinis reklaminis stendas, primenantis esančius autobusų stotelėse. Piešiniuose žmonės laiko lenteles su užrašais „Sveiki sugrįžę“. Kūrinys „Vietos jausmas“ („Sense of Place“, 2022) atspindi migracijos ir svetingumo temas. Nejučia prisimenu „Akademinio pasiruošimo grupės“ kūrinį „Welcome“ (1997) – liūdnai linksmą durų kilimėlį su užrašu „Frends is olvais velcome to Lithuania“. Kilimėlis ironizavo posovietinės Lietuvos santykį su globalizacija, klausė, ką reiškia būti atviriems, kai nesame tikri, ar norime, kad kas nors iš tiesų ateitų. Šiandien, kai pasaulyje vyksta protestai prieš imigraciją, o sienų metaforos vėl tampa tikrove, „sveiki atvykę“ atsiduoda neužtikrintumo kvapu. F. Kasearu kuria panašų paradoksą – pasitinkantys žmonės labiau primena ne nuoširdų sutikimą, o kontrolės postą.

 

Flo Kasearu, „Netvarkos patrulis“ (instaliacijos dalis), 2022. Saros Appelgren nuotr.

 

Menininkės tvoros ne tik diktuoja judėjimo kryptį, bet ir riboja žvilgsnį. Tapybos darbai slepiasi už jų, į juos galima pažvelgti tik pro griūvančios tvoros plyšius. Tarsi seklė spėlioju, ką matau, bandau nufotografuoti pasistiebusi ar pro tarpą. Žvilgsnis tampa invazija. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl namai su vartais, bet neturi tvoros, – kam tie vartai, jei į kiemą galima patekti iš bet kurios pusės? Tėtis kartą paaiškino: vartai simbolizuoja savininko buvimą. Kai jie atviri, vadinasi, esi namie. F. Kasearu šią logiką apverčia. Jos tvoros neturi vartų. Privati erdvė apsitveria be jokio atviro tarpo. Tapyba lieka anapus tvoros, kuri saugo ne tik nuo įsibrovėlių, bet ir mūsų pačių godžių žvilgsnių.

Instaliacija primena uždarą kiemo bendruomenę, kurioje viskas vyksta pusbalsiu: tylūs pokalbiai, ginčai, nuomonės apie būsimus projektus, pasvarstymai, kiek dar kils kainos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, instaliacija kviečia mąstyti, kaip kaimyninės bendruomenės iš naujo apibrėžia savo tapatybę, kai į jų aplinką įsibrauna infrastruktūros plėtra. Jaučiuosi tarsi pašalietė, bandanti nugirsti svetimą pokalbį, lyg užtikusi slaptą bendruomenės susitikimą. Menininkė leidžia pajusti įtampą tarp to, kas priklauso visiems, ir to, kas laikoma mūsų kiemu.

Eidama toliau patenku į erdvę su mėlynomis persirengimo spintelėmis ir kabančiomis uniformomis. Ten rodomas videokūrinys, filmuojami septyni absurdiškai apsirengę apsaugos darbuotojai, patruliuojantys Vokietijos gatvėmis. Tai „Netvarkos patrulis“ („Disorder Patrol“, 2022) – parodiją primenantis saugumo performansas. Patruliai atrodo tarsi išgalvota policija: su juokingomis kepurėmis, lėtai ir nuobodžiai slankiojantys po miestą, kartais užmiegantys ant arklio. Lauki, kad kas nors nutiktų, tačiau įtampą išduoda tik garso takelis. Kai patruliai grįžta į persirengimo kambarį, nusimeta uniformas ir vėl tampa civiliais, – likusios kaboti kepurės atrodo kaip disfunkcinės gynybos liudininkės. Performatyvus absurdas perskrodžia šių dienų geopolitinį foną: karas visai šalia, įtampa tvyro ore, bet mūsų reakcijos dažnai panašios į tų patrulių choreografiją – veiksmingos tik hipotetiškai.

Taip ir nesulaukusi kulminacijos pajudu toliau, o ten pasitinka „Pakilimas“ („Uprising“, 2015) – metaliniai naikintuvai iš skardos primena vaikystėje lankstytus popierinius lėktuvėlius. Vaizdo įraše jie lankstomi iš menininkės namų stogo. Iš kamino rūksta dūmai, vadinasi, name tebegyvenama, tačiau stogas jau naudojamas kitoms reikmėms: kaip kilimo ar nusileidimo takas, žaidimų aikštelė arba paruošta gynybos bazė. Geopolitika susimaišo su buitimi. Rusijos agresijos fone tai skamba kaip kasdienybės kronika: dangus virš kiemo bet kada gali virsti karo zona.

 

Flo Kasearu, „Penktadieniai ateičiai“, 2025. Saros Appelgren nuotr.

 

F. Kasearu ironijos kulminacija yra milžiniškas kryžius iš penkių nerūdijančiojo plieno šaldytuvų. „Penktadieniai ateičiai“ („Fridays for [the] Future“, 2025) atkartoja Estijos valstybingumo ir pasididžiavimo simbolį – monumentalią Nepriklausomybės karo pergalės koloną Talino centre. Instaliacija kalba apie energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos ir kliovimąsi atsinaujinančiais šaltiniais. Menininkė demaskuoja tokios pažangos retoriką. Šaldytuvų ūžesys primena pažadus, kai jėgainių operatoriai tikino, esą turbinos keliamas triukšmas „bus ne garsesnis už šaldytuvo“. Monotoniškas burzgimas skamba kaip technologinė mantra, bet kartu nuolatinis, nejaukus mūsų kasdienybės foninis triukšmas.

Šalia keturi muiliniai menininkės namų modeliai: vienas jų įstatytas į kriauklę po tekančiu vandeniu. Tirpsta sulig kiekvienu lašu. Kiti užkelti ant ratukų – lengvai perstumdomi tarsi būtų mobilūs, šioje vietoje esantys tik laikinai. Virš jų lėtai sukasi ventiliatorius, metantis vėjo jėgainės šešėlį. Tai namai, kuriuose gyvenama jaučiant nuolatinį permainų šešėlį. Švara čia naikina, o priežiūra tampa lėtu ardymu, kaip ir mūsų bandymai palaikyti pastovumą pasaulyje, kurio stabilumas nepaliaujamai tirpsta.

Vėliau natūraliai atsiranda psichoterapiniai motyvai. Kaip išsigydyti nerimą, kylantį dėl permainų ir kontrolės stokos? „Kambarys be vaizdo“ („A Room With No View“, nuo 2022) yra sofų ir fotelių instaliacija, tarsi laukiamasis pacientams, gentrifikacijos aukoms. Baldus kertančios kolonos atrodo lyg naujos statybos pradžia dar neišsikrausčius seniems gyventojams. Bet koks komfortas negailestingai perskrodžiamas.

Laukiant terapijos ar pasibaigus seansui norisi ko nors guodžiančio. Gal užkandžio? Ant žemo stalo patiektas „Šiandienos laimikis“ („Catch of the Day“, 2025) – lėkštė su elektros kabeliu, supjaustytu kaip sušiai. Viskas padėta ant lėkštutės, tik ne taip, kaip norėtume. Gana aiški nuoroda į Baltijos jūroje pažeistus duomenų ir energijos kabelius. Hibridinio karo pėdsakas, įgavęs estetišką, bet drauge absurdišką formą. Greta piešiniai, vaizduojantys alternatyvias versijas: gal kabelį nukando jūros gyvūnas, gal jį perpjovė pasiklydęs povandeninis laivas? Ironija tampa būdu kalbėti apie (ne)saugumą, kai infrastruktūra, kurią laikome nematoma, staiga pasirodo gyvybiškai svarbi.

 

Flo Kasearu, „Muilas visam gyvenimui“, 2023. Saros Appelgren nuotr.

 

Parodos pabaigoje švyti iš elektros laidų ir LED lempučių išraizgytas užrašas „BANANA“. Baltas ant balto pagrindo, beveik nepastebimas. Menininkė palydi žiūrovą kūriniu, kuris klausia: gal vis dėlto geriausia gyventi vienam kokioje saloje, be kaimynų, be konfliktų, be triukšmo? Šalia kabantys piešiniai greitai atvėsina šią utopiją. Jie rodo, kas gali nutikti tokiai vienišai salai: bomba, cunamis, invazija. Net izoliuota erdvė nėra saugi.

Mane palydi paskutinis vaizdo įrašas „Esc“ (2009). Iš pradžių atrodo, kad baltas žirgas išdidžiai varžosi su automobiliu. Netrukus paaiškėja, kad jis toli gražu ne lenktyniauja, o bėga iš variklių riaumojimo persmelkto miesto, žmogaus sukurtos struktūros. Žirgas blaškosi tarp betono sienų ir neoninių šviesų, jo judesiai tampa desperatiški, klaidžiojantys. Ši scena virsta pabėgimo sapnu, kuriame judėjimas negarantuoja laisvės. Norėčiau, kad viskas būtų lengva: paspaudi „Esc“ klavišą, išeini iš sistemos, uždarai visus langus, išjungi garsą, sustabdai dūzgesį. Bet ironija ta, kad automobiliuose ESC reiškia sistemą, saugančią nuo slydimo, neleidžiančią nukrypti nuo kelio. Tarsi pati technologija paimtų už vadžių ir mestelėtų: nepabėk.

F. Kasearu primena, kad, net kai norime išslysti iš matricos, mus sulaiko mūsų pačių saugumo technologijos. Galima tik pasvajoti apie žirgą, laisvai risnojantį laukuose.