Vytauto Augustino paroda „Fotografavau Lietuvą“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki 2018 m. kovo 25 d.

Apie šios parodos recenziją pradėjau vėl galvoti sėdėdama Arturo Bumšteino parodoje „Ēcheîa“ Šiuolaikinio meno centre. Klausydamasi įvairių muzikos garsų stengiausi suprasti, ar statistiniam ŠMC lankytojui rūpi tarpukario fotografijų paroda? Ir ar ne metas Lietuvos nacionaliniam muziejui į šią mediją pažiūrėti konceptualiau? Tokie apmąstymai galbūt iš dalies sujaukė mano jau pradėtą rašyti tekstą. Bet grįžkime prie senosios dalies.

Įsibėgėjant Lietuvos šimtmečio karštinei, LNM sausio 18 d. atidarė vieno žinomiausių tarpukario fotografų Vytauto Augustino parodą „Fotografavau Lietuvą“. Tai jau trečioji šio autoriaus paroda muziejuje per pastaruosius 20 metų.

Pirmoji atidaryta 1997 m., V. Augustinui grįžus į Lietuvą ir LNM padovanojus išlikusį savo negatyvų archyvą, kurį karo metais ant dviračio mediniame lagaminėlyje išsivežė į užsienį. Antroji, 2012 m. „Tėvynė Lietuva“, buvo skirta paminėti šimtosioms autoriaus gimimo metinėms. Kaip jau supratote, šalia Balio Buračo V. Augustinas yra mylimiausias muziejaus tarpukario fotografas. Dabartinę parodą lydi LNM išleistas autoriaus kūrybą pristatantis fotoalbumas „Fotografavau Lietuvą...“, kurį sudarė fotografas ir fotografijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas.

V. Augustinas gimė 1912 m. Leliūnų miestelyje, Ukmergės apskrityje. Kaip teigiama parodos anotacijoje ir fotoalbume, fotografuoti pradėjo dar paauglystėje, kai vyresnysis brolis Kazimieras jam iš Kauno parvežė pirmąjį fotoaparatą. Broliui pasiūlius, 1929 m. persikėlė gyventi į laikinąją sostinę ir pradėjo dirbti firmoje „Viskas fotografijai“. 1934 m. dalyvavo pirmajame „Skautų aido“ organizuotame fotokonkurse „Lietuvių žemė – lietuvių buitis“ ir užėmė 9 vietą. Po metų įsidarbino „Policijos“ žurnale fotografu ir, būdamas 23 metų, tapo aktyviu spaudos fotografu. V. Augustinas bendradarbiavo su garsiausiais oficioziniais 4 dešimt­mečio leidiniais: „Naujoji Romuva“, „Trimitas“, „Karys“, „Jaunoji karta“ ir minėtais „Policija“ bei „Skautų aidu“. Jo fotografijomis buvo iliustruojami turistiniai leidiniai, valstybės leidžiami reprezentaciniai albumai, atvirukai. V. Augustinas kartu su kitais fotomėgėjų draugijos nariais (tarpukariu dauguma fotografų turėjo fotomėgėjų statusą, kadangi, norint vadintis profesionalu, reikėjo įsteigti savo fotoateljė ir iš to pragyventi) dalyvavo pasaulinėse Paryžiaus (1937) ir Niujorko (1939) parodose. Pastarajai kartu su Antanu Naruševičiumi parengti 1,2 m aukščio skirtingų autorių fotomontažai kabėjo Lietuvos paviljono sienų arkose. Kelios iš šių nuotraukų publikuojamos ir naujajame fotoalbume.

Šio fotomėgėjo būta visur – fotografuodavo policininkus ir kareivius savo postuose arba laisvalaikiu grojančius armonikomis, būdavo kviečiamas į skautų, jaunalietuvių stovyklas, įamžindavo kiekvieną valstybinę šventę, paradą, sporto įvykius. Atrodo, kiek­vienas to laikotarpio leidinys buvo užpildytas vien V. Augustino iliustracijomis. Žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, fotografą galima laikyti istorijos raštininku. Jo dėka per fotografiją galime skaityti Lietuvos tarpukario istoriją, kurią taip dažnai mėgstama romantizuoti, ypač artėjant svarbesniems paminėjimas. Todėl paroda LNM man pirmiausia sukėlė asociacijas su Kauno ir Vilniaus „Prospekto“ fotografijos galerijose eksponuota Ericho Salomono ir Barbaros Klemm paroda „Šuolis laike“ (kuratorius Andreasas Rostas). Joje dviejų skirtingų laikotarpių spaudos fotografai parodė kintančios Vokietijos portretą: nuo nacionalsocialistų iškilimo iki Berlyno sienos griūties ir šaltojo karo pabaigos. Tik, skirtingai nei „Fotografavau Lietuvą“, šie vaizdai nėra idealizuojami, tačiau istorinėje atmintyje vis tiek tapo ikonomis.

Vaizdus V. Augustinas fiksuodavo „Rolleflex“ 6 x 6 fotoaparatu, todėl eksponuojamos fotografijos atspausdintos originaliu kvadrato formatu. Jas būtų galima išskirti į kelias grupes: Vilniaus ir Kauno miestovaizdžiai, gamtos peizažai, sakralinė architektūra, Lietuvos organizacijos (skautai, jaunalietuviai, šauliai), Pirmoji tautinė olimpiada ir valstybinės šventės. Paroda prasideda Vilniaus miesto vaizdais, kurie įamžinti jau ne tarpukariu, o Antrojo pasaulinio karo metais. V. Augustinas buvo tarp pirmųjų 1939 m. žygiavusiųjų ir dokumentavusiųjų sostinės atgavimą. Tačiau didžiąją karjeros dalį jis praleido fiksuodamas modernėjantį Kauną, kurio architektūros fotografijas eksponavo pasaulinėje Paryžiaus parodoje. Dauguma LNM pristatomų miesto vaizdų taip pat yra dalyvavę fotomėgėjų metinėse parodose ir pasirodę periodinėje spaudoje – kolektyvinėje tautos atmintyje Kauną konstruojant kaip savąją sostinę, nors gyventojai niekada neprarado vilties atsikovoti Vilnių. Netekus sostinės buvo svarbu įrodyti, kad Lietuva yra stipri ir ekonomiškai nepriklausoma šalis. 4 dešimtmetyje, sunkėjant geopolitinei situacijai, kylančių modernios architektūros pastatų nuotraukos įprastai buvo siejamos su finansiniu stiprėjimu, o kariuomenės ir paramilitarinių organizacijų paradai rodė, kad lietuviai, atėjus sunkumams, nepasiduos ir gins tėvynę. Tačiau V. Augustinui tikriausiai norėjosi visiems atskleisti gimtinės, kurią taip mylėjo, grožį. Išvykęs į JAV fotografas išleido du albumus „Our Count­ry Lithuania“ (1951) ir „Lithuania“ (1955), kuriuose savo įžanginiais tekstais tarsi apdainavo tuo metu okupuotą šalį.

V. Augustino fotografijų lyriškumas geriausiai atsiskleidžia peizažuose ir nakties fotografijose. Net fotografuodamas miesto vaizdus ir architektūrą autorius kadro viršuje įsprausdavo medžio šakelių, suminkštinančių racionalią, statišką pastatų kompoziciją. Peizažuose atsiskleisdavo Nidos marių ir Baltijos jūros pakrantės, tarp kurių siūbuoja žvejų laiveliai. Prie Neries įamžintas avis ganantis piemenėlis („Piemenėlis Neries pakrantėje, ~1936) tarsi raibuliuoja saulės spinduliuose. Šviesa visada išliko skiriamuoju V. Augustino bruožu. Jam buvo itin svarbus apšvietimas ir krentanti šviesa, apglėbianti vaizduojamus objektus. Ant Kūčių vakarą profiliu įamžinto policininko („Policininkas Laisvės alėjoje“, 1936) krentanti gatvės žibintų šviesa suteikia subjektui mistiškumo. Tuščiose gatvėse per šventes miestą saugantis policininkas atlieka savo pareigą, kol gyventojai namuose švenčia. Su policija ir jos žurnalu bendradarbiavusiam fotografui tikriausiai buvo pažįstamas ne vienas Kauno sargas, todėl jo paprašyti jie galėdavo ir sutikdavo pozuoti.

Tačiau dabar, apėjusi ŠMC parodas, pradėjau galvoti, kodėl nesistengta šių fotografijų pateikti konceptualiau? Kodėl jos eksponuojamos tik kaip istorijos šaltinių rinkinys? Juk tai, kad šioms fotografijoms apie 80 metų, nereiškia, jog jos kaskart turi būti eksponuojamos taip pat. Atrodo, LNM per daug pasitiki nuolatiniais lankytojais ir pernelyg nesistengia sudominti ir pritraukti jaunesnių žiūrovų. Ir aš kalbu ne apie tuos, priverstinai atriedančius mokyklos autobusais ir žvelgiančius į eksponatus varžantis, kuris plačiau nusižiovaus. Taip pat parodoje trūko fotomontažų, kurie pateikiami vos keliuose knygos puslapiuose. Greta Gedimino Orento, V. Augustino ir A. Naruševičiaus Niujorko parodai sukurti fotomontažai galėjo įdomiai pristatyti montažinius žaidimus tarpukario fotografijoje, jų atlikimo techniką. Todėl sėdėjau ŠMC salėje ir galvojau, kaip greta šių fotografijų skambėtų lietuviškos tautinės dainos, jeigu jas įgarsintų A. Bumšteino parodoje esančios kolonėlės?