Pernai Ispanijos kultūros ministerijos įsteigtą Nacionalinę vizualiųjų menų premiją pelnė katalonų menininkė Fina Miralles. Vertinimo komisija pabrėžė menininkės „novatorišką vaidmenį propaguojant žmogaus ir gamtos santykį aštuntojo dešimtmečio feminizmo ir ankstyvųjų ekologinių pozicijų kontekste“. Pateikiame interviu su menininke, prieš penkerius metus duotą žurnalui „Núvol“, kai Barselonos šiuolaikinio meno centre MACBA buvo surengta išsami F. Miralles retrospekyva.

 

Fina Miralles, performanso „Moteris-medis“ dokumentacija, 1973. Nuotrauka iš MACBA archyvo.

 

× Clàudia Rius i Llorens 

Susitarėme, kad paskambinsiu jai dešimtą valandą, ir lygiai dešimtą ji atsiliepia į mano skambutį. „Mergaite, kaip tik dabar varpai muša valandas!“ – pasako vos pakėlusi ragelį ir nusijuokia, lyg būtume pažįstamos visą gyvenimą. Fina Miralles – žymi Katalonijos šiuolaikinio vizualiojo meno kūrėja; šiuo metu MACBA surengė jos autorinę parodą „Esu visos, kuriomis buvau“. Sabadelyje gimusiai menininkei – septyniasdešimt metų, ji gyvena Kadakeso miestelyje ir tikina, kad ten jai gera ir ramu, net per pandemiją taip jautėsi: „Esu išsitreniravusi gyventi su savimi.“

Menininkė savo kūryboje gvildena tokias temas kaip tapatybė, galia ir nusistovėjusi tvarka, ir tai daro pirmiausia per gamtą, kuri persmelkia visus F. Miralles darbus ir netgi užbėga už akių šiandien aktualiomis tapusioms diskusijoms. Telefonu kalbamės apie nuo gyvenimo neatsiejamą kūrybą, garso bangomis iš menininkės sklinda geranoriškumas.

Jūs gimėte Sabadelyje 1950 m. Kaip prisimenate tuos laikus?

Šeima – tai viena, o liūdesio prislėgta visuomenė – visai kas kita. Karas baigėsi maždaug prieš dešimt metų, 1939-aisiais. Sesuo gimė 1940 m. Pokaris buvo be galo pilkas. Tie, kurie išliko, tylėjo: niekuo nepasitikėk, iš mokyklos – namo; tyla ir paklusnumas. Mano šeimoje viskas klostėsi kitaip: tėvai buvo europietiški žmonės, daug keliavę, daug matę ir pažinę. Mūsų namuose buvo kvėpuojama ir kalbamasi. Ten viskas buvo įmanoma.

Ar vaikystėje turėjote ryšių su menu?

Na, dar būdama maža visada nejučia ko nors griebdavausi, ką nors knibinėdavau. Tėvas buvo odontologas, turėjo gipso ir kitokių medžiagų, tad aš amžinai ką nors lipdydavau, duodavau valią rankoms. Nuolat išsiterliodavau. Aš gimiau menininke. Namuose tai buvo aišku jau vaikystėje, todėl nusprendžiau studijuoti dailę – šitai buvo savaime suprantama. Maždaug keturiolikos nuėjau į Avinjono gatvę, į menų ir amatų mokyklą, bet ten man pasakė, kad priima tik su brandos atestatu, nes jie ruošiasi persikelti į universiteto miestelį. Baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau studijuoti meną. To iš manęs tikėtasi. Laimė, namie mane gerbė ir visada leido būti tokiai, kokia esu. Už tai artimiesiems esu labai dėkinga.

 

Fina Miralles, „Paukščiai netenka plunksnų pasiekę saulę“, 1986; pieštukas, aliejiniai dažai, drobė, 27 x 41 cm. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kokia jūsų patirtis Dailės akademijoje?

Įstojau į Karališkąją Katalonijos Šv. Jurgio dailiųjų menų akademiją, taip ji tada vadinosi, ten vyravo graikų ir romėnų mokykla. Labai nusivyliau. Reikėjo laikyti stojamąjį egzaminą, paskui prasidėjo penkeri metai studijų, turėjau rinktis arba skulptūrą, arba tapybą. Buvo keletas pagrindinių dalykų, pavyzdžiui, „aprašomasis metodas“, „perspektyva“, „anatomija“, o mes, pasirinkę tapybą, dar turėjome studijuoti „tapybos technikas“ ir panašiai. Po penkerių metų jau negalėjau pakęsti – paveikslo, teptuko, aliejinės tapybos ir pačios mokymo sistemos, panašios į internatą. Nebenorėjau nieko girdėti nei apie tapybą, nei apie teptuką, nei apie molbertą, nei apie visą tą velniavą!

Kokį poveikį kūrybos pradžioje jums turėjo kritikas Alexandre’as Cirici Pelliceris?

1972 m. dalyvavau kontraparodoje Hospitaleto mieste ir sukūriau natiurmortą iš jūros dumblių, lapų ir smėlio. Niekas nežinojo, kas, po velnių, esu tokia! Be to, tada dar buvau tiesiog Josefina Miralles. Cirici pamatė kūrinį ir pasakė, kad tai – paplūdimys. Kokia puiki mintis! Kokia sėkmė, kad kritikas ten apsilankė! Jis parašė straipsnį žurnale „Serra d’Or“, paminėjo mano vardą – ir nuo to viskas prasidėjo. Mūsų santykiai visada buvo labai geri, jis buvo nepaprastai aukštos kultūros žmogus. Už tai jam esu labai dėkinga.

Ar galime sakyti, kad ši paroda ir A. C. Pellicerio straipsnis buvo jūsų, kaip menininkės, pirmas žingsnis į meno pasaulį?

Na, tai buvo pirmas žingsnis į Barselonos meno pasaulį ir, svarbiausia, į santykių su kitais menininkais erdvę. Ten buvo, pavyzdžiui, Pepas Domènechas, stiklainiuose eksponavęs visokias puvenas; taip pat įsitraukiau į Sabadelio „Sala 3“ veiklą (tai aštuntajame dešimtmetyje veikusi avangardinio meno erdvė). Be to, užmezgiau ryšį su teatro trupe „Comediants“, pagarsėjau tapyba ant medinių dėžučių (capsas) ir kitokių antrinių medžiagų, mūsų ieškoti atėjo Bigas Luna kartu su Joanu Fontu ir Anna Lizaran, norėdami atvesti mus į galeriją „Sala Vinçon“. Ten stovėdavo stalai ir kėdės, o „Comediants“ pasirodydavo publikai – niekam netrukdydami, suprantate! Ten susipažinau su galerijos „Sala Vinçon“ vadovu Ferranu Amatu, ir jis man pasiūlė surengti parodą. Taip atsirado instaliacija „Gamtos prigimtys“ („Naturaleses naturals“, 1973). Apskritai tada tiesiog pradėjau bendrauti su kitais žmonėmis, nes iki tol meninę kūrybą visada nešiojausi savyje.

1974 m. galerijos „Vinçon“ erdvėje jūs sukūrėte instaliaciją „Zoologijos sodo vaizdai“. Ji sukėlė daug triukšmo! Ar, jūsų manymu, menas tada pasiekdavo žmones?

Kaip pažiūrėsi... Meno rinka buvo tapybos pasaulis, gyvavo tik toks ir buvo laikomas norma. Mums labai pasisekė su Cirici, nes jis aiškino ir pasakojo, ką darome! Dauguma žmonių į mus nekreipė dėmesio. Instaliacija „Zoologijos sodo vaizdai“ tapo kiek garsesnė, nes buvo labai kritiška. O zoologijos sodų juk tebėra ir šiandien! Jie turėtų išnykti. Kai tais metais nuėjau fotografuoti į zoologijos sodą ir pamačiau tigrus, leopardus, liūtus, uždarytus šešių ar dešimties kvadratinių metrų erdvėje... Nieku gyvu, taip būti negali, tai turi pasikeisti! Viskas prasidėjo kolonializmo laikais: „Oi, koks mielas tas liūtukas, parsivešiu į Londoną!“ – ir ten atsirado pirmas pasaulyje zoologijos sodas. Bet paskui liūtukas užauga, užauga ir drambliukas, tada prasideda katastrofa. Laimė, gyvūnai jau dingo iš cirkų. Juos aprengdavo, dresuodavo... Gana to dominavimo ir išnaudojimo, gana!

 

Fina Miralles, instaliacija „Zoologijos sodo vaizdai“, 1974. Nuotrauka iš MACBA archyvo.

 

Šiandien turbūt jau negalėtumėte sukurti instaliacijos su gyvais gyvūnais: tai ženklas, kad kritika paspartino procesą.

Tikriausiai. O dėl tų gyvūnų, kurie tada atsidūrė ten, buvo taip: šuo priklausė vienai mano draugių, labai gerai pažįstamai; katė – Ferrano Garcíos Sevillos; varlę nusipirkau Bokerijos turguje, kur ją pardavinėjo varlių šlaunelėms kepti; o ėriuką gavau Merkabarnoje, jį ruošėsi papjauti, bet atidavė man. Manęs paklausė: „Ar sumokėsite už visą svorį, kurį prarasime?“ Žinoma, sumokėsiu. Tų gyvūnų ten laukė mirtis. Laimė, šiuo požiūriu reikalai paspartėjo. Žmonės jau negali pakęsti, kai gyvūnus rengia lyg balerinas. Kaip ir to, kad buvęs karalius važiavo į Botsvaną medžioti dramblių. Važiuoti žudyti dramblių XXI amžiuje?! Su tuo nebegalima taikstytis.

Kalbėdama tiek apie gamtą, tiek apie moteris ar viešąją erdvę, jūs nagrinėjote „nuosavybės“ sąvoką. Kodėl ši tema jums buvo tokia svarbi?

Todėl, kad mūsų visuomenės struktūroje viskas žymima, viskas yra nuosavybė. Taip pat moterys, ir tik tada, kai tampa savo gyvenimo šeimininkėmis, jos gali tuoktis ir gimdyti vaikus, bet anaiptol ne todėl, kad patriarchalinės visuomenės notaras joms surašo kokį nors aktą; tai įvyksta jų pačių valia – jų, jų ir tik jų. Visa ši nuosavybės samprata ateina iš senovės, iš javų pasaulio ir žemės padalijimo, ir tęsiasi iki šiol. Kūriniais „Batų antspaudai“ („Sabates tampó“, 1976) ir „Pėdsakai“ („Petjades“, 1976) norėjau parodyti tos sampratos beprasmybę. Vaikščiojau ant puspadžių užrašiusi savo vardą, žymėdama viską kaip savo nuosavybę. Gatves, miestą, žolę: viskas mano!

Parodos kataloge tyrėja Maite Garbayo-Maeztu rašo: „Buvimo moterimi faktas turi tam tikrą komponentą, kuris pats savaime yra smurtinis ir traumuojantis“, ir tai esą pastebima jūsų kūryboje. Ką apie tai manote?

Galimas daiktas. Tai jos požiūris. Mano kūryba yra labai suprantama, ji nagrinėja kūno santykį su gamta, su kasdienėmis medžiagomis. Kiekvienas mato tai, ką nori matyti, nes kiekvienas žmogus skirtingas, skirtingai mąsto, gyvena ir jaučia. Tai įdomiausias žmonijos bruožas. Vienodas mąstymas yra fašizmas, o MACBA parodoje įdomu tai, kad kūriniai vis dar gyvi ir kiekvienas žiūrovas žiūri į juos savo akimis. Ne tik konceptualioji dalis, bet ir drobės, kaip antai „Peizažas. Jūra“ („Paisatge. Mar“, 1979), „Horizontai“ („Horitzons“, 1980–1981), „Paryžiaus siuitos“ („Suites de París“, 1987–1988), vis dar pasakoja istorijas. Esu labai patenkinta MACBA paroda ir tuo, kaip kuratorė Teresa Grandas viską suorganizavo.

2019 m. pabaigoje matėme Àngels Ribé parodą šiuolaikinio meno centre „Tecla Sala“. Kokie buvo moterų, konceptualiojo meno kūrėjų, santykiai?

Santykiai labai geri – tiek asmeniški, tiek meniniu požiūriu. Pagrįsti pagarba, savaime suprantama. Kadangi konceptualiojo meno kūrinių buvo neįmanoma parduoti, nebuvo ir pavydo, ir aš gana ilgai išlaikiau tą nuostatą. Mes esame žmonės, kurie vieni kitų nekritikuoja už akių. Meno rinka yra labai kebli: „tu pranašesnė už mane“, „aš pranašesnė už tave“. Bet mus siejo bendri interesai, pagarba, šiluma. Mąstymo ir veiksmo bendrystė siejo su À. Ribé, Eulàlia Grau, Eugènia Balcells; taip pat su Jordi Benito, Ferranu García Sevilla...

Ar dabar, permąstydami aną laikotarpį, išgyvename visa tai, kas vyko tuo metu?

Mano laikais jau buvo kritikių ir istorikių, tokių kaip Glòria Picazo, Vicky Combalía ir kitos; dabar atėjo visiškai nauja karta: Maia Creus, Assumpta Bassas... Jos visos labai aktyvios. Apskritai, man atrodo, pribrendo laikas pokyčiams, jau esame apduję nuo XX amžiaus. Pažiūrėkime, ar galime po truputį atsisakyti dogmatizmo, tuštybės, tuščių gudragalviškų žaidimų ir giliau panirti į jausmų, dvasingumo, intuicijos pasaulį... Gal pradėsime matyti pasaulį tokį, koks jis yra, tokį, kokį turime, ir pamatysime patys save; gerbsime ir puoselėsime gyvenimą.

 

Fina Miralles, performanso „Santykiai“ dokumentacija, 1975. Nuotrauka iš MACBA archyvo.

 

Ką manote apie XX a. meninę kalbą?

Manau, žmonėms, rašantiems apie meną, metas pradėti trinti perteklinį tekstą. Menotyrininkėms ir meno istorikėms metas braukyti eilutes, nes popierius jau prirašytas ir daugiau netelpa. Tas pats galioja žodžiams: reikia supaprastinti, eiti prie esmės, būti kūrybiškesniems, o ne kartoti visiems tą patį, ir žiūrėti šiek tiek toliau nei ten, kur siekia akys. Turime gilintis į viską, bet tai nereiškia, kad reikia viską daryti barokiškai, – priešingai. Kuo žodžiai paprastesni ir aiškesni, tuo geriau.

Jums septyniasdešimt metų. Kaip ilgainiui keičiasi jūsų santykis su menu?

Mano meninė praktika remiasi patyrimu. Žmonės – tai lyg grandinė: priežastis ir pasekmė, priežastis ir pasekmė. Toks gyvenimas, jis nestovi vietoje, nors kartais ir atrodo kitaip. Viena dalykas veda prie kito. „Permainų knyga“, senovinis kinų tekstas, kalbėdamas apie tęstinumą sako, kad kiekviena pabaiga numato naują pradžią. Toks yra judėjimas. Kad ir ką darytum, tave formuoja įgūdžiai. Nesvarbu, ar esi gydytojas, advokatas, ar padavėjas. Kai padavėjas saviškai atneša patiekalą, pagalvoji: „Šis žmogus visą gyvenimą dirba padavėju“. Taip ir menas. Net nepastebi, kaip keitiesi, – tave keičia įgūdžiai.

O kokį vaidmenį atlieka valia įveikiant inerciją?

Oi, valia... Tą „noriu, noriu, noriu“ jau seniai ištryniau iš gyvenimo. Buvau tokia: „Noriu padaryti tą, noriu to, noriu nueiti ten“, bet pasakiau sau: „Fineta, liaukis, mieloji, duok valią gyvenimui; einame į priekį, ir viskas tampa kur kas paprasčiau, kur kas lengviau.“ Man jau nebeįdomu tas „noriu, noriu, noriu“; viskas eina savo vaga, sutinki žmones, keitiesi, gyveni kitose šalyse, gyvenimas nuostabus, nes jis atviras ir veriasi vis plačiau. Tavo protas, tavo širdis, tavo egzistencija – viskas atsiveria, ir tu vis giliau supranti pasaulį. Gyventi nuostabu. Senatvė irgi nuostabi, bet ji taip neigiamai vertinama...

Kodėl senatvė vertinama neigiamai?

Todėl, kad mūsų visuomenė orientuota į išorę. Reikia būti gražiu senu žmogumi: nevalia būti žilai, privalai būti tamsiaplaukė, kiekvieną rytą bėgioti, turi būti nepakartojama moteris. Na, aš jau ne tokia. Senatvėje viskas vyksta lėčiau – nei straksi, nei bėgioji; nors ir kaip norėtum, visa tai šiek tiek nuslopsta, bet lieki atvira pasauliui ir nyri į savo gelmę. Jei dėmesį nukreipsi į išorę, priklausysi nuo to, kas ateina iš išorės; jei nukreipsi į vidų, priklausysi nuo savo energijos. Ir nuo savo intuicijos, kuri labai svarbi. Todėl gyvūnai ir medžiai yra išmintingi, bet mums atrodo, kad tik mes tokie esame. Viskas yra gamtoje, tik reikia atrasti. Mokslininkas klausia „kodėl“, menininkui nereikia to žinoti, o mistikas gamtos išmintimi gyvena.

Ar laikote save mistike?

Taip. Mistike ta prasme, kad jaučiuosi glaudžiai susijusi su gamta ir gyvenimu. Ilgainiui tai pasiekiau ir esu labai laiminga. Labai. Laimė kapitalistiniame pasaulyje kartais atrodo tokia vaikiška! Visko ieškoma išorėje: laimė – tai ponia, laukianti tavęs bare, arba lėktuvo bilietai, arba padori šeima. Betgi ne. Laimė – tai būti savo gyvenimo šeimininke ir sugebėti naudotis jo pilnatve. Visko jau turime, nieko nereikia ieškoti. Galima palyginti su troškiniu: dedi daržoves, jos troškinasi, ir galiausiai gauni gardų patiekalą.

Kada nusprendėte šitaip duoti valią gyvenimui?

Kai nusibodo laukti meilės iš šalies. Tą akimirką pasakiau sau: „Fina, mylėk save, priešingu atveju laimė priklausys tik nuo to, ar įsimylėsi ir ar kas nors tave pamils, o to sunku tikėtis; mylėk save.“ Viskas susiliejo į šią mintį. Tai nebuvo staigus apreiškimas, „eureka!“, ne; tiesiog vieną akimirką pasakiau: žingsnis po žingsnio eikime į priekį. Ir viskas pakrypo gera linkme, taip pat pasikeitė savivertė. Jausmai, intuicija ir švelnumas svarbūs tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu požiūriu. Mes įstrigę XX a. dogmatizmo ir racionalizmo labirinte. Gana, mielieji, prašau. Gal pažvelkime į pasaulį iš kitos pusės. Bjauru gyventi vienatvėje. Tada reikia užsidaryti savyje ir nieko nematyti aplinkui. Svarbiausia – gyventi. Mes nelabai skiriamės nuo medžio ar jūros. Šiaip ar taip, esame gyvos būtybės.

Jums sakys, kad visa tai – savigalba...

Žinoma, nes ateiname iš XX a. ir viskas mūsų pasaulyje juokinga. Senatvė, jausmai, nuoširdi meilė ir žmonių santykiai. Viskas juokinga, nes esame pertekę estetikos teorijos, meno teorijos, teorijų teorijos... Na, gerai, mielieji, gana! Man jau užtenka. Noriu jausti meną, jaudintis. Na, dėl muzikos, pavyzdžiui, viskas aišku. Dėl meno taip pat. Noriu jaudintis žiūrėdama, noriu jaudintis gyvendama ir noriu jaudintis mylėdama. Jei pasakai, kad myli gyvenimą, į tave žiūri lyg sakydami: „Ak, vargšelė, myli medžius ir gamtą, tai tegu važiuoja gyventi su karvėmis ir avimis, pažiūrėsim, ar ilgai ištvers...“ Na jau gana! Gal atėjo metas paklausti: ar tikrai juokinga mylėti?

Kokį poveikį šiam gyvenimo būdui turi Kadakesas?

Jau kurį laiką fiziškai esu gana trapi, sergu reumatoidiniu artritu – jis pažeidė kojas ir kelius, todėl man labai sunku vaikščioti. Kadakeso miestelyje jau keturiasdešimt metų gyvena draugė, ji man pasiūlė: „Fina, atvažiuok, taip būsime arčiau ir galėsime viena kitai padėti.“ Žiemą miestelis žmogiškesnis: Kadakese visi bendraujame, be to, čia nepaprasta šviesa. Taip gera čia gyventi, kvėpuoti tokiu švariu ir šaltu oru. Dabar pučia žvarbus šiaurės vakarų vėjas. Žinai, kas nutinka? Kai tik palieki miesto pasaulį, aplinkiniai ima žiūrėti į tave kaip į keistuolį. Jiems esi žmogus, atsisakęs viso gyvenimo.

Ką manote apie miestus?

Dešimt metų gyvenau Paryžiuje – tai nuostabus miestas, išsidėstęs lygioje vietoje ir pilnas sodų. Pagyvenusi Paryžiuje pagalvojau, kad nebegalėčiau persikelti į jokį kitą miestą. Dabar, sulaukusi septyniasdešimties, nesitveriu Barselonoje. Miestuose reikia gyventi tam tikrą laiką: kai tau dvidešimt, kai daug dirbi, nesėdi vietoje, bendrauji su žmonėmis. Bet vėliau, kai žmogus turtingas pats savaime, kai jo gyvenimas susiklostęs, tai yra kai turi pagrindą, jis gali puikiai gyventi vienas. Nes tu negyveni vienas, gyveni su savimi, su viskuo, ką nešiojiesi savyje ir ką turi, su medžiais, su kitų žmonių žvilgsniais.

Žaviuosi tokiais žmonėmis, kurie bėgant laikui geba tapti geresni, užuot pasidavę liūdesiui...

Visko pasitaiko gyvenime, į viską galima žiūrėti skirtingai. MACBA paroda vadinasi „Esu visos, kuriomis buvau“, ir tai gryna teisybė. Aš esu visos, kuriomis buvau, taip pat viskas, kuo buvo kiti iki manęs. Kaip eiti toliau su tuo, kas nutinka, priklauso nuo žmogaus. Pasitaiko gaižių žmonių, įsivaizduojančių, kad visa kaltė tenka pasauliui, kitiems, kad jie niekada neklydo. Aš buvau apdovanota tam tikra jautrumo doze, kūrybingumu, ir dėl to esu dėkinga, nes niekas neįpareigotas tau nieko duoti – net pasilabinti, net nusišypsoti. Mūsų pasaulis gana atšiaurus, bet senatvėje jis ne tik jaudina tave, bet ir stebina begaliniais turtais, žavi. Gyventi nuostabu. O tiems, kurie viskuo skundžiasi ir pyksta ant pasaulio, linkiu sėkmės. Nebegaliu jiems aukoti brangaus laiko.

Ir pabaigai – ar palaikote ryšius su jaunaisiais menininkais?

Taip. Su M. Garbayo, Tamara Díaz, su daugybe žmonių, kurie rašo ir mąsto. Kaip ir su menininkais. Pavyzdžiui, su tarpdisciplinine menininke Denys Blacker, performanso meno kolektyvu „Corpologies“, su kuriuo vykdėme bendrą projektą Žironoje, su visais žmonėmis iš tarptautinių veiksmo ir performanso poezijos susitikimų Aukštutinio Emporda Eskauleso miestelyje. Mano durys atviros visiems, kas tik nori ateiti.

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas 

Publikuota „Núvol“, 2020 m. gruodžio 13 d.