Prisipažinsiu, niekada nešovė į galvą, kad teks rašyti apmąstymus apie vaikišką knygą. Į knygos recenzijos formatą taip pat nepretenduoju, nes ši knyga yra kiek kitokia, kitaip ypatinga: įstabūs pasakojimai mažiems (tikrai) arba niekada nesuaugsiantiems vaikams, kur vyksmas rutuliojasi ne tik laike, bet ir keistokoje, romantiškoje pievomis, vandeniu ir obuoliais kvepiančioje erdvėje.

Dailininkė Violeta Juškutė sukūrė Eriną, įpūtė jam nuostabią, viskuo besistebinčią sielą, o kita dailininkė – Aleksandra Jacovskytė – padovanojo jam meilų, elegantišką, kiek puošeivišką pavidalą ir mažo mikropasaulio vaizdinius, kuriuos ežiui teko „pamatyti savo akimis".

Violetos Juškutės „Nutikimai" –­ tai ne tik Erino (lot. Erinaceus europaeus –­ ežys) vaikiško formato kelio romanas, bet ir pasaulio, būties bei filosofinio mąstymo pradžiamokslis. Jis privers mažą vaiką suklusti ir suvokti, kad esmė ir grožis slypi paprastuose dalykuose, padės atsakyti į paprasčiausius klausimus ir primins, kad būtina tuos klausimus uždavinėti kasdien, nenuilstant ir nepamirštant vėl ir vėl stebėtis, klausinėti ir pabandyti savaip suvokti pasaulio, būties, gamtos esmę bei prasmę.

Tėvams, nenoriai atiduodantiems dar nebaigtą skaityti knygą vaikams į lovą prieš miegą, ežiuko Erino nutikimai, ilga kelionė į obelų sodą, primins, kad ir jiems yra verta stabtelėti, nuilsus nuo kasdienės rutinos šurmulio ir susimąstyti, kas yra FILOSOFIJA, tebūnie ir kasdienė filosofija, kasdienis geras žodis, tyra mintis, papras­ti atsakymai į didžius klausimus.

Ežiukas Erinas nepaliaujamai stebisi jį supančiu pasauliu, nes viskas nutinka jam pirmą kartą. Jis uždavinėja daug klausimų ir, pasak jo sutikto Vėjelio, yra tikras filosofas – „tai toks mąstytojas, kuris visą laiką klausinėja pats savęs ir niekad neranda atsakymų". Tiek mūsų mažiems vaikams, tiek ir mums patiems neprošal pasimokyti filosofiškai žvilgterėti į mus supantį, gal kiek didesnį nei Erino apylinkės, pasaulį, nusistebėti ir nesigėdyti uždavinėti klausimus, į kuriuos nėra atsakymų arba jie nuskamba kiek keistokai ir fantastiškai, bet kartu ir paprastai.

Ežiukas Erinas savo kelyje pasiraškyti obuolių sutinka ne tik Vėjelį, kuris kantriai, kaip tikras mokytojas, padeda pirmoje „pažinimo" kelionėje nueiti kelią, bet ir papasakoja, kas yra naktis, tamsa, tyla, meilė, menas, menininkas ir, deja, meilės iliuzijos ir meilė be atsako...

Knygoje Vėjelis „vėjuoja", jonvabaliai-žibukai (kituose kraštuose juos dar vadina Lampyris Noctiluca) mielai nusprendžia „kaimyniautis" su tikru vegetaru Erinu (šiaip ežiai mielai kremta vabalus, sliekus ir kitą nevegetarišką maistą) ir išmoko draugauti!!!

Violeta Juškutė sugeba papasakoti ir apie tai, kad „visi daiktai yra spalvoti, net ir juodi daiktai turi spalvą", pabandyti pasiaiškinti, kas gi tas liūdesys, kurio nepažįsta mažytis Drugys (naktinis Pievos Angelas – kaip gražiai pavadintas!). Čia vaikai sužinos, kas yra šešėlis. Aš tikrai nesugebėjau taip gražiai paaiškinti savo vaikams. Violeta sugeba...

Ondatros pamoko tesėti pažadus –­ „Pažadėjai – ištesėjai!" O pats lyriškiausias, dramatiškiausias ir artimiausias „menininkams", ne „filosofams", o gal ir tiems, ir tiems personažas – profesionali balerina, kurios pseudonimas Kapreolė, arba tiesiog beviltiškai, be atsako įsimylėjusi Stirna... Ji myli gipsinį elnią, vardu Danielius, kuris sustingęs ir abejingas stovi ant postamento „pažadėtame" Erinui obuolių sode. Kaip gera tiesiog mylėti, kad ir kažkokią iliuziją arba patį nenusakomą meilės jausmą; kaip gaila šokėjos Kapreolės – ji tikra menininkė – turi puantus ir sukasi apkvaitusi nuo meilės naktiniame sode, kuriame Erinas pasitiesia pledą, prisėda ant jo pailsėti ir suranda knygą, ant kurios viršelio parašyta „Nutikimai", tai labai netikėta ir miela knyga...

Ežiukas labai elegantiškas, meniškas, net kiek bohemiškas, aišku, su lietpalčiu, šaliku ir Violetos aprašytais negarbanotais, aviečių sultimis rausvai padažytais spygliais.

Gėlynų, žibukų, smilgų, ajerų, tulpių paveikslai, nuoširdūs ir papras­ti – tai ne herbarijaus ar drugių bei vabzdžių katalogų moksliniai piešiniai, o nuostabių žolynų ir gyvūnėlių portretai, papuošti romantiškais rauktinukais, žabo ir mezginiais, gal ir palopytais, bet labai prabangiai elegantiškais. Kapreolės raudoni puantai man priminė ne ką nors kitą, o Diagilevo baleto baleriną, šokančią ispaniško temperamento solo.
Sukūrusi vizualiai užburiantį, štrichais ir natūralistinėmis detalėmis neperkrautą Erino kelionės „reportažą", dailininkė suteikė jaukų malonumą atsidurti gyvame, atsainiai romantiškame animuotame peizaže, erdvėje, kuri yra puiki scena visiems nuoširdiems pasakojimams. Nenuostabu, juk Aleksandra Jacovskytė ilgai sėmėsi patirties sceno­grafijos ir teatro kostiumų srityje.

Menininkei išties pavyko perteikti keistai viskuo besistebinčio Erino apylinkių atmosferą. Kaip gerai, kad horizonte matosi tiktai sodas, obelys, apkibusios obuoliais, keistoki suklypę nameliai, o nesimato elektros laidų, garvežių, automobilių, manufaktūrų kaminų... Knygą malonu paimti į rankas, prisiminus, kokios neprastos buvo jau senokai išleistos britiškos, daniškos, vokiškos knygos vaikams. Kad ir kaip vengiau žodžio vintažinis, jis vis dėlto išlindo iš kišenės, nes tiek Violetos Juškutės kuriamo pasakojimo, tiek Aleksandros Jacovkytės kuriamo vaizdo atmosfera nukelia mus į „kažkur" ir „kažkada", kažkur seniai seniai, o gal ir ne taip seniai, bet vis dėlto seniai, erdves...

Malonus liesti, perbraukti pirštu –­ gelsvas, lyg senstelėjęs knygos popierius, smulkus her­bariumo ornamentas priešlapiuose, tarsi atsainiai „pabarstytos" šen bei ten smulkios, bet svarbios detalės sukuria nepakartojamą atmosferą, lydinčią ežiuką Eriną į kelionę, ant mano rašomojo stalo, ant pikniko pledo arba į mažo vaiko lovelę, kai laukiama pasakos arba tikro pasakojimo prieš miegą.

P. S.

Šio teksto autorė „Nutikimus" skaitė kokius tris kartus, iš naujo atrado atsakymus į daug keistų klausimų, į kuriuos, atrodo, nėra atsakymų...