Kritiškas žvilgsnis į valstybės institucijų veiksmus dėl Kazimiero Žoromskio (1913–2004) paveldo. 1986 m. dailininkui grįžtant į Lietuvą, viešojoje erdvėje kalbėta apie sostinėje planuojamą pastatyti muziejų, kuriame būtų rodoma menininko darbų kolekcija. Bet vėliau kelis dešimtmečius tęsėsi teisiniai konfliktai tarp K. Žoromskio šeimos ir institucijų.

Kazimieras Žoromskis, „Jonė“, 1969–1970; drobė, aliejiniai dažai, 130,7 × 259,5 cm. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2018

 

Optinio impresionizmo kūrėjo profesoriaus Kazimiero Žoromskio (tikr. Kazimieras Leonardas Žoromskis) nuopelnai Lietuvos ir pasaulio dailei neginčytini. Jo biografija skelbiama prestižinių meno institucijų žinynuose. Menininko paveikslai saugomi keliolikoje JAV ir Europos muziejų. 1947–1984 m. jis eksponavo darbus parodose Madride, Paryžiuje ir Niujorke kartu su tokiomis įžymybėmis kaip Maxas Ernstas, Willemas de Koonin­gas, Salvadoras Dalí ir Victoras Vasarely. Vis dėlto autoriaus meno kalba ir spalvų raiška gyvenant svetur nenutolo nuo lietuvių tautinės kultūros tradicijos.

Ankstyvojoje „ispaniškojo“ laikotarpio (1946–1949) kūryboje ryškus švelnesnis formų modeliavimas, pastozinis potėpis ir šviesus koloritas. Ši pasaulėvoka atpažįstama net stilistiškai skirtinguose kūriniuose: Niujorko (1962–1972) laikotarpio poparto kompozicijų cikluose „Sienos“ („Walls“) bei „Skelbimų lentos“ („Billboards“), vėlesniuose optiniuose „Trijų dimensijų serijos“ („Three Dimensional Series“) eksperimentuose (1970–2001) ir sugrįžus prie poparto paskutiniais gyvenimo metais.

Europos dailė tapo tvirtu pagrindu jo meniniams ieškojimams, tačiau lemiamas kūrybinis posūkis įvyko JAV, iš Čikagos persikėlus į Niujorką. Čia K. Žoromskis susidūrė su naujomis abstrakčiosios dailės kryptimis ir ėmė intensyviai ieškoti savitų spalvos, šviesos ir erdvės sąveikų. Kūrybiniai tyrinėjimai galiausiai atvedė jį prie originalios optinio meno krypties, vėliau imtos vadinti optiniu impresionizmu. Niujorke dailininkas rengė personalines parodas. Tapęs profesoriumi tęsė akademinę, pedagoginę veiklą – dėstė aliejinę tapybą, piešimą, perspektyvą ir moderniojo meno istoriją Catano-Rose’o meno institute (1956–1968), Niuarko vaizduojamojo ir pramoninio meno mokykloje (1968–1986). 1986 m. K. Žoromskis grįžo į Lietuvą ir iki mirties gyveno Vilniuje.

 

Kazimieras Žoromskis, „Aklojo pagydymas“, 1953; drobė, aliejiniai dažai, 56 × 58 cm. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2018

 

2018 m. rudenį meistro našlė menotyrininkė Kristina Žoromskienė (Christine Zoromskis) man pasiūlė atlikti K. Žoromskio muziejuje „deponuotų“ kūrinių ekspertinį vertinimą. Moteris buvo įtraukta į teismų procesus ir patyrė dviejų Prano Gudyno restauravimo centro eksperčių, deleguotų Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, kuris skelbėsi atstovaujantis valstybės interesams, spaudimą¹. 

Nagrinėjant Prano Gudyno restauravimo centro tyrėjų patikros išvadas, mano dėmesį patraukė vienas kitam prieštaraujantys teiginiai: „abiejų aukštų patalpose, kuriose eksponuojami kūriniai, mikrogrybų neišskiria“ ir „atlikus mikrobiologinius tyrimus ėminiuose, paimtuose nuo paveikslo „Teta Marija“ T-8670 (kabančio antrajame aukšte), išskirtos šios mikrogrybų rūšys: Penicillium cyclopium Westling (4 kolonijos) ir Penicillium chrysogenum Thom (3 kolonijos)“. Jeigu mikroskopiniams grybams, tarp jų ir pelėsiams, nėra tinkamų sąlygų, jie ant kūrinių paviršių nesiveisia – plinta prastai vėdinamose, nešildomose ir drėgnose patalpose. Todėl kyla klausimas: jei K. Žoromskio muziejaus aplinkoje mikroskopinių grybų nerasta, kaip jie galėjo atsirasti ant muziejaus patalpose saugotų ir eksponuotų kūrinių? Ši spraga leidžia abejoti atlikto mikrobiologinio tyrimo patikimumu. Remdamasis savo sukauptomis žiniomis, profesine patirtimi ir pelėsių problemos kultūros paveldo objektuose tyrimais, laikausi pozicijos, kad kūriniai į muziejaus patalpas buvo atvežti jau pažeisti pelėsio. Mano vertinimu, šios aplinkybės nebuvo pakankamai išsamiai nagrinėtos.

Be to, tam, kad būtų gautas ėminys cheminiam tyrimui nuo paveikslo tapybinio sluoksnio ar kito paviršiaus, jo dalelę būtina atskirti mechaniškai. Tokie tyrimai atliekami tik taikant invazinį (destrukcinį) metodą, nes kitaip identifikuoti mikroskopinių grybų kol kas neįmanoma, ir tik suderinus šį procesą su asmeniu, atsakingu už konkretaus kūrinio saugojimą ir priežiūrą. K. Žoromskienė, 2018 m. prižiūrėjusi muziejuje „deponuotus“ kūrinius, teigia leidimo ėminiams nedavusi. Jei ėminiai buvo paimti be leidimo, kyla rimtų abejonių šio tyrimo aplinkybėmis ir gautais rezultatais.

Patikros išvadose, be kaltinimų dėl mikrobiologinio užterštumo, įvardyti ir mechaniniai pažeidimai – subraižymai bei gausybė dėmių. Vis dėlto, kai atlikau apžiūrą, didesnė dalis Prano Gudyno restauravimo centro tyrėjų teiginių nepasitvirtino. Nurodytų defektų nebuvo arba tai buvo autorinės žymės: smulkūs dailininko potėpiai, taškai, užtaškymai ar kiti tapybos paviršiaus faktūros ypatumai. Dalis fiksuotų mechaninių pažeidimų galėjo būti netinkamai interpretuoti galbūt dėl nepakankamos tyrėjų kompetencijos. Kitoje paveikslų pusėje nepastebėjau ir „ženklaus dulkėtumo“, kurį specialistės taip pat buvo nurodžiusios.

 

Kazimieras Žoromskis, „TDS #250. Gedimino laiškai“, 1985; drobė, aliejiniai dažai, 167 × 152 cm. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2018

 

2019 m. vykdant teismo sprendimą, prisidėjus antstoliams, o policijos pareigūnams išlaužus durų spynas, 56 paveikslai, eksponuoti K. Žoromskio muziejuje, buvo paimti iš jo našlės patalpų ir perkelti į LNDM saugyklą. Kita dalis darbų liko K. Žoromskienės žinioje. Beje, teismo sprendimo vykdymas savaime nereiškė, kad iš K. Žoromskienės atimtos autoriaus teisės į jos vyro kūrybą.

Ar K. Žoromskis padovanojo savo kūrinius Lietuvai? 2013 m. spaudoje tuometis LNDM direktorius Romualdas Budrys, kalbėdamas apie jau kelerius metus trunkantį teisminį ginčą su K. Žoromskiene, teigė, kad ši pralaimėjo ginčą dėl K. Žoromskio Lietuvos Respublikai padovanotų kūrinių. R. Budrys taip pat pabrėžė, kad kūrinius į Lietuvą atvežė Vilius Kavaliauskas, o muziejus juos priėmė, inventorizavo ir saugojo savo fonduose („Kauno diena“, 2013 m. lapkričio 28 d.).

K. Žoromskienė yra nurodžiusi, kad dailininkas raštu kreipėsi į LR Vyriausybę dėl dovanojimo sutarties pasirašymo, tačiau LNDM teisiškai liko tik kūrinių saugotojas, o ne savininkas. Remiantis jos liudijimu, sutartis taip ir nebuvo pasirašyta – valdžios atstovai apsiribojo žodiniais susitarimais, vengė raštiškų įsipareigojimų, o tai lėmė ir pažadėto muziejaus statybų vilkinimą (žadėta pastatyti iki 1991 m., bet statybos atidėtos).

Dailininkas pasirašė tik kūrinių perdavimo akte. Teisiniu požiūriu perdavimo aktas tik patvirtina faktą, kad kūriniai buvo perduoti saugoti, bet toks dokumentas neatstoja dovanojimo sutarties, kurioje privalo būti aiškiai išreikšta savininko valia perleisti nuosavybės teises. Antraip sandoris negali būti laikomas dovanojimu. K. Žoromskienė tvirtino, kad K. Žoromskis savo laiškuose restauratoriui Pranui Gudynui ir tuomečiam premjerui Adolfui Šleževičiui pabrėžė apsisprendimą kolekciją perleisti Lietuvos valstybei, o ne konkrečiai įstaigai, ir tik su sąlyga, kad darbai bus perkelti į jo vardu pavadintą muziejų.

Kūrinių gabenimas į Lietuvą taip pat kelia teisinių klausimų. Tiek R. Budrys, tiek K. Žoromskienė mini V. Kavaliauską, kuris 1984–1988 m. Niujorke dirbo sovietinio savaitraščio „Moscow News“ korespondentu. Ši aplinkybė iškalbinga suvokiant sovietų taikytą politiką išeivijos atžvilgiu. „Darbo su išeivija“ programa buvo tos valdžios kontroliuojama kultūrinių ryšių su išeivija sistema, kurioje svarbus vaidmuo teko išeivijos menininkų parodų organizavimui Lietuvoje. Dailės istorikė Rasutė Žukienė mini šioje programoje dalyvavusius R. Budrį ir V. Kavaliauską: pirmasis siuntė išeivijos menininkams kvietimus rengti parodas Vilniuje, o antrasis, kaip „Moscow News“ korespondentas, veikė Niujorke ir Čikagoje².

 

Kazimieras Žoromskis, „Orangutano Saratogos diena“, 1985; drobė, aliejiniai dažai, 177,8 × 117 cm. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2018

 

K. Žoromskio paveikslai į Lietuvą buvo gabenami slapta, prekybiniu laivu „Michail Lermontov“, iš pradžių į SSRS prekybos ministeriją, o vėliau perduoti LTSR kultūros ministerijai. Jeigu kūriniai iš JAV buvo išgabenti taip, kaip liudijama, – jų nedeklaravus ir neįforminus privalomų eksporto dokumentų, – toks išgabenimas neatitiko tuo metu JAV galiojusių eksporto reikalavimų. Pagal 1980 m. JAV teisę, eksporto deklaraciją buvo privaloma pateikti beveik visoms į užsienį iš JAV gabenamoms siuntoms, kurių vertė viršijo 500 JAV dolerių. Tarptautiniu mastu tokių veiksmų neteisėtumą jau tuomet reglamentavo 1970 m. UNESCO konvencija dėl kultūros vertybių neteisėto įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo draudimo bei prevencijos. JAV konvenciją ratifikavo 1983 m.

K. Žoromskiui grįžus į Lietuvą, tuometinė valdžia įsipareigojo pastatyti jo vardu pavadintą muziejų ir namus-kūrybines dirbtuves. Atskiras muziejaus pa­statas taip ir neiškilo, o 1995 m. Vilniuje, K. Kalinausko g. 12, pastatyta studija-galerija, kurioje pagal panaudos sutartį dailininkas su žmona gyveno iki mirties. Ten buvo įrengtos specialios saugomos patalpos, pritaikytos paveikslų ekspozicijai, o 2012 m. įteisinta muziejinė veikla. Pastatas vis dar priklauso Vilniaus savivaldybei, o tai reiškia, kad, kūrinius perkėlus į saugyklas, Kazimiero Žoromskio muziejaus savarankiškumui ir išlikimui kiltų grėsmė. Nacionalinėje dailės galerijoje nuolat eksponuojama tik nedidelė menininko kūrybos dalis. Planuota Kazimiero Žoromskio muziejų susieti su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, tačiau šiam planui Kultūros ministerija nepritarė.

Iki 2019 m. Kazimiero Žoromskio muziejaus erdvėse visuomenei buvo rodoma tik nedidelė dalis iš 360 LNDM fonduose saugomų dailininko kūrinių. Vykdant teismo sprendimą, iš patalpų buvo paimti minėtieji 56 valstybei priklausantys kūriniai, kuriuos LNDM valdė patikėjimo teise. Kiti K. Kalinausko g. 12 eksponuoti ir saugoti kūriniai liko: 2019 m. likvidavus bankrutavusią viešąją įstaigą „Dailininko prof. Kazimiero Žoromskio fondas“, muziejumi ir toliau rūpinosi K. Žoromskienė, memorialinė erdvė išliko ir vėliau buvo atveriama lankytojams (2025 m. ir 2026 m. įtraukta į „Open House Vilnius“ programą). Tačiau jos likimas kelia platesnių klausimų, peržengiančių vieno muziejaus istorijos ribas.

Aptarta situacija skatina svarstymus apie valstybės institucijų požiūrį į kultūros paveldą. Tai nėra išskirtinis atvejis – panašūs procesai, kai iš muziejų padalinių pavadinimų bandoma pašalinti Vytauto Kasiulio ar Prano Domšaičio vardus, rodo gilesnes institucines problemas, kurias pavyksta pristabdyti tik kilus visuomenės pasipiktinimui.

 

¹ K. Žoromskio muziejuje tyrėjos Irena Bubinienė ir Rūta Kasiulytė patikrą atliko 2018 m. birželio 22 d.

² Arūnas Streikus, Soviet Lithuania and the Emigré Community: a Project for Cultural Ties, „Studies of Lithuania’s History“ 20 (2007), p. 42–63, p. 167; Rasutė Žukienė, Artist Migration and Cultural Transfer in Opposing Political Systems, „Art History & Criticism“ 21 (2025), p. 23.