2025 m. rugpjūčio 3 d.

Juodu buvo Kavuro gatvės mokyklos pora. Jų jausmai ir kūryba skleidėsi nevaržomi. Romoje, Torlonijos viloje, atidaryta šių dviejų menininkų atminimui skirta paroda.

Antonietta jau subrendusi moteris, jai trisdešimt, galbūt daugiau (tiksli gimimo data nežinoma), auksinėmis garbanomis, plataus ir apskrito veido – Mario jį nutapys ne vieną kartą, – tvirto sudėjimo. Jos šaknys giliai įsiskverbusios žydų kultūroje. Ji rabino dukra. Gimusi Lietuvoje, jau spėjusi pagyventi Londone ir Paryžiuje. Kosmopolitė, klajoklė, nerimastinga. Karališkojoje muzikos akademijoje baigusi fortepijono klasę. Bet muzikos jai neužteko – ji troško tapyti.

Mario dar bemaž jaunuolis, dvidešimt trejų, siauro ir kampuoto veido – Antonietta jį nutapys ne vieną kartą, – niekuomet nebuvo išvykęs iš Romos, gyveno su motina mažame pensione. Tėvas jo nelankė. Jį įsivaikino naujas motinos gyvenimo draugas, bet pavardė Mafai, kuria pasirašys daugybę paveikslų, neturi nei istorijos, nei šaknų: ji buvo sugalvota civilinės metrikacijos skyriuje išduodant gimimo liudijimą. Mario žavingas ir išradingas, bet sėslus: „Iškeliavęs iš Romos nesugebu tapyti“, – prisipažins po ilgų metų.

Skirtingesnių nebūna. Pirmasis jųdviejų susitikimas Romos dailės akademijoje veikiausiai buvo lemtingas, jie nepajėgė vienas kitam atsispirti. Viskas prasidėjo būtent taip – lygiai prieš šimtą metų apsinuoginusios pozuotojos akivaizdoje. Tai viena iš intensyviausių, audringiausių ir reikšmingiausių meilės istorijų meno pasaulyje. Drauge ir pati netikėčiausia: juk retai užgimsta bendrystė tarp dviejų tokių talentingų, ryžtingų ir perspektyvių menininkų, kuriuos įkvepia ta pati mūza. A. Raphaël ir M. Mafai išties siejo „kitokia meilės forma“, kaip jis rašė jai tada, kai jų meilės istorija jau artėjo prie pabaigos, taip skamba ir šiai menininkų porai skirtos parodos, atidarytos Torlonijos vilos Princų name, pavadinimas (parodos kuratoriai – Valerio Rivosecchi ir Serena De Dominicis, paroda veiks iki šių metų lapkričio 2 d.).

 

Antonietta Raphaël, „Valstietė su kūdikiu“, 1956

 

Tarsi du vienas kitą traukiantys ir atstumiantys magnetai per aštuoniolika meilės metų Antonietta ir Mario daugiau gyveno atskirai nei bendrai. Tarp jų liepsnojo aistra, tvyrojo šiluma, juodu žavėjosi vienas kitu, tačiau bute, įkvėpusiame Robertą Longhi sukurti Kavuro gatvės mokyklos pavadinimą, įstengė kartu praleisti vos keletą metų.

Taip jie bendravo nuo pat pradžių. Netrukus po pirmojo jų susitikimo Antonietta atitolo nuo Mario. Nėščia iškeliavo į Montepulčaną, kur mokė skambinti pianinu. Ji pagimdė viena ir pati išrinko dukrai vardą, apie tai netvirta italų kalba parašė dukros tėvui: „Daviau jai Marios Raffaellos vardą? Gražus, tiesa?“ Marią Raffaellą visi vadins Miriam.

Mario Mafai, „Antoniettos portretas“, 1934

 

Tai liudija, kokie buvo jų santykiai. Vėliau A. Raphaël išvyko į Paryžių, paskui į Londoną, tada į Genują, ilgą laiką gyveno toli nuo M. Mafai. Jie buvo toli vienas nuo kito, bet labai artimi, tai patvirtina jųdviejų laiškai, paskelbti kataloge ir puikiai pristatyti vaikaitės Saros Scalios. Antoniettos ir Mario santykiai buvo audringi ne tik dėl jų charakterių (ji buvo valdinga, skatino jį daugiau dirbti, o jis nenorėjo, kad su juo „būtų elgiamasi kaip su vaiku“, ir greičiausiai ne visada buvo jai ištikimas). Tarp menininkų neišvengiamai prasidėjo subtili, slapta konkurencija. Juodu tai suvokė, kalbėjosi apie tai, stengėsi jai nepasiduoti. Antonietta ėmėsi skulptūrų ir 1932-aisiais iš Londono rašė: „Šiandien nutapiau nuostabų natiurmortą. Bet kam man šito reikia, jeigu tu nematai? Kita vertus, kai esi šalia, neturiu teisės tapyti.“ Po dešimties metų Mario jai prisipažino: „Tapau kiekvieną dieną, kitaip jaučiuosi blogai, be to, nenoriu, kad Antonietta mane pralenktų... Žvelgdamas į kai kuriuos tavo kūrinius, daugybę kartų jaučiausi pranašesnis.“

Menininkų paveikslai – visai kaip jų gyvenimai: juodu vejasi vienas kitą, įdėmiai tyrinėja, kartais panašėja, vėliau vis labiau skiriasi. Bet visada atrodo, kad jų darbai gimsta iš tos pačios kūrybinės gijos, tiksliau, iš tų pačių spalvų. Netgi A. Raphaël skulptūros, kuriose beveik visada įamžintos moterys, dažnai motinos, regis, kažkuo artimos M. Mafai nutapytiems nuogiems kūnams.

Šis jųdviejų ryšys puikiai atskleistas išradingai sukurtoje parodoje: jos pradžioje – du autoportretai, toliau – Romos peizažai, kuriuos abu tapė kūrybinio kelio pradžioje, trims dukroms skirtos drobės ir skulptūros, muzikos įkvėpti kūriniai, kaip antai 1934 m. Mario sukurtas nuostabus paveikslas „Pianino pamoka“, kuriame įamžinta pirmoji Antoniettos aistra. Parodoje taip pat eksponuojami vienas kito nutapyti portretai: 1934 m. Mario pavaizdavo Antoniettą kaip karalienę vakarine suknele, didingą tarp jos kurtų skulptūrų, o ji nutapė Mario su teptuku rankoje, apsuptą drobių, spalvų ir šviesų, aišku, šalia nuogos pozuojančios moters, pasidabinusį keistu cilindru, tarytum būtų magas.

Šį darbą ji skyrė savo gyvenimo meilei. Mario mirė 1965-aisiais, tais pačiais metais, kai buvo sukurtas paveikslas. Nors jų santykiai buvo nutrūkę daugiau nei prieš dvidešimt metų, jie ir toliau bendravo, rašė vienas kitam, susitikdavo, dalyvaudavo tose pačiose parodose. Tačiau jų meniniai keliai išsiskyrė: M. Mafai ėmė kurti abstrakčius paveikslus, A. Raphaël, lyg būtų išsivadavusi, grįžo prie savo Rytų Europos šaknų, pradėjo tapyti didžiules drobes, kuriose sušvyti gyvos, be galo ryškios spalvos, o lengvi teptuko potėpiai tarsi išpuošia drobes įmantriais nėriniais. Tai liudija įspūdingi paveikslai „Jobo rauda“ (1967), „Ketvirtoji pasaulio sukūrimo diena“ (1963) ir „Juditos triumfas“ (1960–1961).

Taip baigiasi paroda, atskleidžianti ir dviejų menininkų meilės istoriją. „Kitokios meilės, – viename laiške rašė M. Mafai ir pridūrė: – Kupinos kažko iškilaus.“

     

Vertė Rasa Di Pasquale