Ieva Mikalkevičiūtė. Francis Baconas: beviltiškas optimistas su knyga rankoje

Rugsėjo 11 d. Pompidou šiuolaikinio meno centre, Pa­ryžiuje, duris atvėrė airių kilmės britų menininko Francio Bacono darbų retrospektyva „Baconas: knygos ir paveikslai“. Rudens sezono blokbasteriu tituluotoje parodoje pristatyta daugiau nei 60 tapybos darbų, apimančių menininko paskutiniuosius du gyvenimo ir kūrybos dešimtmečius (1971–1992). Atspirties tašku pasirinkęs Dublino trejybės koledžo Meno istorijos katedros vykdytą tyrimą (jo metu Bacono namų bibliotekoje buvo rasta daugiau kaip tūkstantis knygų) parodos komisaras Didier Ottingeris siekė ne tik atskleisti, kokią įtaką literatūra turėjo menininko pasaulėvokai bei kūrybai, bet ir kvestionuoti galimybę šiuolaikiniame vaizdų pasaulyje eksponuoti literatūros kūrinį.

 


Autorės nuotrauka

 


Savamokslis genijus

Ambicingam projektui D. Ottingeris pasirinko neeilinę amenybę – F. Bacono gyvenimas išties vertas romano. 1909 m. Dubline gimęs menininkas visada buvo kitoks: keistuolis svajoklis, nepritapėlis, nuolat persekiojamas įvairių baimių, o labiausiai – vienatvės. Pokalbyje su dramaturgu Micheliu Archimbaud* F. Baconas su kartėliu prisimena vaikystę: nuolat kankinusius astmos priepuolius, blaškymąsi tarp Airijos ir Anglijos, sunkumus mokykloje bei nesutarimus su tėvais (ypač su tėvu, buvusiu kariškiu, kuris niekada neslėpė apmaudo dėl prastos berniuko sveikatos, keistumo bei vėliau atskleisto homoseksualumo). Vos sulaukęs 16-os Francis metė mokslus ir tikėdamasis įgyvendinti svajonę tapti menininku iškeliavo į nežinią. Londonas, Paryžius, Berlynas – F. Baconas visur prasimanydavo smulkių darbų, o laisvalaikį leisdavo parodose. Paryžiuje Paulio Rosenbergo galerijoje išvydęs ankstyvojo periodo Picasso darbus menininkas nusprendė galutinai atsiduoti kūrybai.

Dėl laimingo atsitiktinumo sutiktas verslininkas Ericas Hallas tapo ilgamečiu F. Bacono mecenatu, nutiesusiu menininkui kelią į prestižines vietos ir užsienio meno galerijas bei kultūros institucijas. Nepaisant gan ankstyvo pripažinimo, F. Baconas išliko kuklus ir uždaras, tarsi jam pačiam būtų buvę sunku suvokti savo sėkmės fenomeną. „Man pasisekė, kad žmonėms patinka mano darbai ir jie juos perka, nors tiesą pasakius, niekada taip ir nesupratau kodėl“, – M. Archimbaud prisipažino menininkas. Autentiškumas bei ištikimybė principams F. Baconui buvo itin svarbūs, o pinigai, šlovė ir kritikų liaupsės – tik antraeiliai. Meno kritiką menininkas suvokė kaip išpūstą burbulą, bandymą intelektualiai postringauti apie kažką, ko pirminėje kūrėjo intencijoje dažniausiai nėra. Menas Franciui visada buvo kažin kas nepaaiškinama, paslaptis, nežinomybė. Jo nuomone, paveikslo, kaip ir muzikos kūrinio, neįmanoma suvokti, jį galima tik pajausti. Gebėjimas išprovokuoti emociją, paliesti žiūrovo sielą, sužadinti jausmus – tai, pasak F. Bacono, tikros, laikui ir vienadienėms tendencijoms nepavaldžios kūrinio vertybės, dėl kurių kiekvienam menininkui verta pasistengti.

Savamokslis Francis įkvėpimo sėmėsi iš visko, kas papuolė po ranka: kino filmų, plakatų, nuotraukų, spaudos iškarpų, meno reprodukcijų. Pagrindiniu atrankos kriterijumi laikė gebėjimą vaizduotėje sužadinti konkrečius vaizdinius, simbolius bei motyvus. Jį itin žavėjo italų menininkai primityvistai, Remb­randto darbai, didelį įspūdį paliko Diego Velázque­zo „Popiežiaus Inocento X portretas“ (remiantis paveikslo reprodukcija, nutapytas ne vienas Francio popiežius). Menininkas taip pat itin vertino prancūzų impresionistus (ypač Manet bei Degas), Luciano Freudo kūrybą, kino režisierių Luiso Buñuelio bei Sergejaus Eizenšteino filmus. Pastarojo „Šarvuotyje Potiomkine“ vaizduojama Odesos laiptų scena, kur stambiu planu rodomos šaukiančių žmonių burnos, itin sukrėtė ir ilgai persekiojo F. Baconą, tad nenuo­stabu, kad klyksmo motyvas atsikartoja ne vienoje menininko drobėje. Didelę įtaką darė ir dokumentinė fotografija, ypač Eadweardo Muybridge’o fotografinės judesio dekompozicijos, kuriomis remdamasis Francis tapė savo personažų kūnus.


Biblioteka kaip formų ir idėjų laboratorija

Literatūra užėmė itin svarbią vietą F. Bacono gyvenime ir kūryboje. Turtinga jo biblioteka puikiai iliustruoja eklektišką skonį: čia gausu kūrinių apie meno istoriją, architektūrą, filosofiją, kiną, mediciną, sportą bei antgamtinius reiškinius. Visgi didžiausia F. Bacono aistra buvo poezija ir klasikinė literatūra: Aischilas, Shakespeare’as, Friedrichas Nietzsche, Marcelis Proustas, Josephas Conradas, Georges’as Bataille’is ir Michelis Leirisas menininkui buvo daugiau nei rašytojai, o tikrų tikriausia dvasinė šeima. Knygų puslapiuose jis rasdavo ir įkvėpimo, ir užuojautos, mėgiamų autorių žodžiuose atpažindavo tiek tuomečio pasaulio aktualijų, tiek asmeninių tragedijų motyvus. Anot menotyrininkės Emmanuelle Le­queux, apie žmogiškasias aistras F. Baconas daugiau sužinojo iš „Makbeto“ nei stebėdamas praeivius. Artimiausių menininko draugų tvirtinimu, daugelį graikų tragedijų bei W. Shakespeare’o tekstų F. Baconas mokėjo mintinai ir nors drovėdavosi savo žinių, bohemos vakarėliuose svečių prašomas visada sutikdavo padeklamuoti bent trumpą ištrauką.

Graikų tragedijoje (ypač Aischilo „Orestėjoje“) Francis įžvelgė aistrų ir nuodėmių nusiaubto modernaus pasaulio įvaizdį, jo motyvus įkomponavo į didžiąją dalį drobių. Mitinės būtybės, ritualų ir aukojimų aprašymai stipriai veikė menininko vaizduotę, o nuolat minimos emocinės būsenos – nerimas, kaltės jausmas, keršto trokškimas, pyktis bei žiaurumas – puikiai atspindėjo F. Bacono dvasioje vyravusį chaosą. Antikinės literatūros atspindžių gausu drobėse „Trys studijos figūroms kryžiaus papėdėje“ („Three Studies for Figures at the Base of a Crucifixion“, 1944). „Aischilo Orestėjos įkvėptas triptichas“ („Triptych Inspired by The Oresteia of Aeschylus“, 1981), „Eumenidžių studija“ („Study for the Eumenides“, 1982), „Edipas ir Sfinksas po Ingres’o“ („Oedipus and the Sphinx After Ingres“, 1983) bei „Paveikslas“ („Painting“, 1985).

F. Baconas gan anksti susižavėjo ir F. Nietzsche, ypač traktatu „Tragedijos gimimas“ (1872), kuriame filosofas teigia Wagnerio muzikoje atpažįstąs graikiškosios tragedijos dvasios, kuria sugriovė krikščioniškoji moralė, atgimimą. Francis kūryboje pritaiko Nietz­sche’s estetikos pagrindą sudarančią apoloniškojo ir dioniziškojo pradų priešpriešą: drobėse jaučiama nuolatinė taisyklingomis geometrinėmis formomis papildyto spalvinio fono bei primityvių, beveik beformių personažų konfrontacija. F. Baconas, kaip ir Nietzsche, per kūrybą bando sutaikyti apoloniškąjį formos racionalumą su dioniziškuoju atsitiktinumo, jėgos ir brutualumo įsiveržimu. Bene ryškiausias pavyzdys – drobė „Natiurmortas: sudužusi statula ir šešėlis“ („Still Life – Broken Statue and Shadow“, 1984), kuriame apoloniška šviesa ir dioniziškas šešėlis susilieja į neatskiriamą vienį, įkūnijantį statulą kaip meno kūrinį.

Tenebrizmo poetikos F. Baconas mokėsi ir iš lenkų kilmės britų rašytojo J. Conrado, ypač iš apysakos „Tamsos širdis“, nagrinėjančios kolonializmo problematiką bei civilizuoto ir laukinio žmogaus priešpriešą. Monumentalus „Triptichas“ („Triptych“, 1976), kuriame susipina graikų tragedijos bei J. Conrado kūrybos motyvai, per „Tamsos širdies“ personažą, dramblio kaulo prekeivį Kurcą, vaizduoja žmonijos godumą bei žiaurumą. Centrinėje tripticho drobėje naujai interpretuojamas Prometėjo mitas: pavaizduotas Aischilo Erinijų draskomas, tuštumoje „pakabintas“ nuogas kūnas.

Nors F. Bacono kūryboje gausu literatūrinių poteksčių, jis kategoriškai priešinosi tiesmukam iliustracijos principui, kurį traktavo kaip „ėjimą lengviausiu keliu“. Vienintelė išimtis – bendras F. Bacono ir prancūzų rašytojo antropologo M. Leiriso projektas (pastarojo esė rinkinio „Tauromachijos veidrodis“ paskutiniam leidimui menininkas sukūrė keturias litografijas). M. Leirisas buvo vienas artimiausių Francio draugų, menininko kūrybai dedikavęs ne vieną literatūrinį tekstą. Francį itin žavėjo antropologiniai rašytojo tyrimai Afrikos genčių ritualinio teatro tema. Žurnale „Vaiduokliška Afrika“ („L’Afrique fantôme“) M. Leirisas itin detaliai aprašė 1931–1933 m. Etiopijoje stebėtą apsėdimo ritualą, kurio metu apnuoginama kančia, išprovokuojama nesvarumo būsena pusiaukelėje tarp sąmoningumo ir beprotybės. Didelę įtaką menininko kūrybai turėjo ir koridos dialektiką analizuojantis M. Leiriso tauromachijos raštų ciklas: remdamasis F. Nietzsche’s dioniziškojo ir apoloniškojo principų priešprieša, rašytojas tapatina matadorą su amžino, geometrinio grožio metafora, o jautį – su brutualia jėga, griaunančia nusistovėjusias grožio, gėrio ir tiesos taisykles. Iki pat rašytojo mirties trukusią draugystę liudija F. Bacono drobės „Portreto studija (Michelis Leirisas)“ („Study for Portrait [Michel Leiris]“, 1978), „Jaučio studija“ („Study of a Bull“, 1991) bei „Jaučių kautynių studija Nr. 2“ („Study for Bullfight No. 2“, 1969).


Literatūra F. Bacono šešėlyje

Prieš aptariant pačią parodą, verta prisiminti du D. Ottingerio pažadus: a) pristatyti du paskutinius F. Bacono kūrybos ir gyvenimo dešimtmečius ir b) akcentuoti literatūros įtaką menininko pasaulėvokai kvestionuojant literatūros kūrinio eksponavimo galimybę.

Pirmąjį pažadą įgyvendinti pavyko: parodos komisaras bei techninė komanda nepriekaištingai atrinko darbus ir sukūrė itin profesionalią scenografiją. Šešiose salėse eksponuoti tapybos darbai puikiai atspindėjo pagrindinį F. Bacono kūrybos principą: bet kokiomis aplinkybėmis ieškoti tiesos, to, kas tikra, išgyventa, nesuvaidinta. Atidžiai tyrinėjant parodos eksponatus akivaizdu, kad menininkui svetimas bet koks moderato cantabile, jo teptukas it chirurgo skalpelis kiaurai skrodė drobės epidermį, ieškodamas jos gilumoje žmogiškos būties slėpinių. F. Bacono darbuose atmetama bet kokia abstrakcija ir visas dėmesys telkiamas į figuratyvinę žmogaus reprezentaciją. Vaizduojami kūnai sąmoningai suluošinami, iškreipiami, pasmerkiami amžinai kančiai, nesibaigiančiam gijimui, žiūrovo akivaizdoje it užburtame rate jie ir miršta, ir prisikelia. Savo kūryba F. Baconas tarsi klausia, ar kada nustojame būti savimi ir tampame kažkuo kitu? Ar blizgantis paviršius vertas daugiau nei kančios perkreiptas realybės veidas? Išblukę, tarsi ištrinti veido bruožai (1971–1975 m. autoportretai), vaiduokliški šešėliai („Triptikas“, 1972, „George’o Dyerio atminimui“, 1971, bei „Trys port­retai. Pomirtinis George’o Dyerio portretas“, 1973), žvilgsnis į tuštumą – visa susilieja į drobės paviršiuje siaučiančią, brutualią spalvų audrą. Sodrios raudona („Antroji 1944 m. tripticho versija“, 1988), geltona („Antroji 1946 m. paveikslo versija“, 1971), oranžinė („Žmogaus kūno studija“, 1983) dar labiau sustiprina gyvuliškos žmogaus prigimties aspektą: iki mėsinėje kabančio bedvasio karkaso supaprastinti personažai įkūnija visa, ką bandome nuslėpti – egoizmą, žiaurumą bei veidmainiškumą.

O literatūra, deja, taip ir liko F. Bacono šešėlyje. Po pirmojo apsilankymo parodoje (grįžome net tris kartus) stabtelėję prie išėjimo nusistebėjome: „Luktelk, o kur žadėta literatūra?“ Retrospektyvos scenografija buvo puikiai apgalvota tapybos darbams, tačiau sprendimas kertinį parodos aspektą – literatūrą – redukuoti į atskirose salėse leidžiamų kūrinių ištraukų garso įrašus nepasiteisino. Literatūra iš žadėtojo rakto į F. Bacono kūrybos užkulisius buvo subanalinta iki paviršutinio aksesuaro, iliustracijos, lyg tarp kitko įterptos į parodos ekspoziciją. Šiuo atveju net negalima kalbėti apie parodos komisaro ambiciją literatūrai suteikti tokią pat garbingą vietą kaip ir tapybos darbams, kadangi monumentalių drobių kontekste ji tiesiog pranyko. Parodoje trūko elementarios grynosios literatūros: archyvų, garsiosios F. Bacono bibliotekos eksponatų, M. Leiriso esė leidimo su menininko litografijomis – jei ne originalo, tai bent nuotraukos ar vaizdo įrašo. Regis, visa literatūra ir įdomi informaciją nugulė į... muziejaus dovanų parduotuvę: čia netrūko nei specialių katalogų (bent 5 skirtingų leidėjų), nei retrospektyvai skirtų meno žurnalų, esė bei pokalbių su menininku rinkinių.

Apmaudu, kad ambicinga ir daug žadėjusi paroda taip tapo tik dar vienu, į mases orientuotu išvestiniu produktu: iš parodos išėjome vos prisilietę prie šio itin įdomaus F. Bacono kūrybos aspekto. Telieka pasiguosti – laimei, po šopingo Pompidou knygyne turime leidinių, kurie, kaip teigė F. Baconas, yra nuostabiausias ir neišsemiamias vaizduotės šaltinis.


* „Francio Bacono pokalbiai su Micheliu Archimbaud“. – „Gallimard“, 1996.


Fotoreportažas iš F. Bacono parodos čia

Draugai