Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet. Paryžiaus galerijų savaitgalis: žirgai, karaliai ir pamėklės

 

„PAGALIAU!“ – tokia pirmoji į galvą šovusi mintis gegužės 19 d. Prancūzijos valdžiai nusprendus sušvelninti karantino sąlygas ir atverti kultūros institucijų duris. Mėnesius kęstas kultūrinis troškulys privertė apmąstyti žmogaus būtį įprasminančios estetinės patirties svarbą kasdienybėje. Ir nors per pirmąjį karantiną tiesiog sprogusi virtualių parodų, koncertų bei spektaklių pasiūla laikinai užpildė vidinę tuštumą (pripažįstu, vis dar jaučiu nostalgiją „pižamų vernisažams“ bei tiesioginėms spektaklių transliacijoms), vis dėlto puikiai jautėme, kad be tiesioginio ryšio su meno kūriniu anaiptol nepavyksta pasiekti estetinio patyrimo būsenos.

 

Pažadėjusi sau kultūrinį prisikėlimą švęsti su trenksmu kantriai laukiau tradiciškai pavasarį rengiamo Paryžiaus galerijų savaitgalio, nes tikiu, jog būtent galerijose aiškiausiai užčiuopiamas meno pasaulio pulsas, susipažįstame su potencialiais geriausiais kūrėjais bei retro­spektyviai šviežiau pažvelgiame į klasikus. Taigi birželio 3–6 d. vykęs renginys nenuvylė: meno gerbėjams pristatyta daugiau nei šimtas parodų, kuriose darbus eksponavo per 300 menininkų. Dar publikai pasiūlyti 7 vizitų maršrutai, išdėstyti keturiuose didžiausia galerijų koncentracija pasižyminčiuose Paryžiaus kvartaluose. Į renginį išsiruošiau be konkretaus plano ar detalaus žemėlapio ir apsiginklavusi iki šiol nenuvylusia intuicija.

 

Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet. Paryžiaus galerijų savaitgalis: žirgai, karaliai ir pamėklės
Clarisse Griffon du Bellay. „Ladogos ežero arkliai“

 

Mitinės genealogijos pėdsakai Marie Vitoux galerijoje

Apsilankiusi jau daugiau kaip trisdešimtmetį Vogėzų aikštės pašonėje gyvuojančioje Marie Vitoux galerijoje negalėjau patikėti, kad iki šiol abejingai praeidavau pro šalį. Vos pravėrus mėlyno fasado duris laukė staig­mena – čia pat su galerininke paskutinius parodos štrichus derinanti menininkė Clarisse Griffon du Bellay! Esu įsitikinusi, kad net geriausiai paruoštas spaudos pranešimas ar parodos lankstinukas niekada nebus iškalbingesnis nei ekspoziciją analizuojantis menininko žvilgsnis, šviesą reikiamu kampu nukreipiantis rankos gestas. Visa tai atskleidžia unikalų menininko ryšį su kūriniu ir taip sustiprinamas žiūrovo meninis įspūdis.

Prieš apsilankymą galerijoje buvau suintringuota neįprastos menininkės šeimos istorijos: XIX a. pradžioje Clarisse proproprosenelis kartu su kitais fregatos „Medūza“ įgulos nariais išplaukė į Šv. Liudviko salą Senegale, tačiau, įsivėlus navigacinei klaidai, laivas užplaukė ant seklumos ir įstrigo dabartinės Mauritanijos vandenyse (istorinis įvykis įamžintas tapytojo Teodoro Gericault drobėje „Medūzos plaustas“, 1818–1819). Iš daugiau nei 400 keleivių išsigelbėjo mažiau nei 20, tarp jų – ir Clarisse giminaitis. Šis įvykis tapo ne tik svarbia Griffonų du Bellay’ų šeimos mitologijos dalimi, bet ir pagrindiniu Clarisse kūrybos leitmotyvu! Parodoje eksponuotų monumentaliose medžio skulptūrose – „jūreivių“ veiduose – atsispindi psichologiniu atžvilgiu itin paveiki jausmų samplaika: mirties akivaizdoje esybę apimantis siaubas ir noras (iš)gyventi. Clarisse kūriniai nepataikauja žiūrovui,  ir kiekvienoje grubiai apdirbto medžio (ąžuolo, kedro, guobos) ląstelėje pulsuoja išlikimo instinktas.

Nusileidus į galerijos rūsį dėmesį prikausto naujausias menininkės projektas – „Ladogos ežero arkliai“ (2017–2021), įkvėptas Leningrado blokados Antrojo pasaulinio karo metais. Pasakojama, kad per bombardavimą sovietų artilerijos žirgai šoko į Ladogos ežerą, kuris nuo didelio temperatūrų skirtumo akimirksniu užšąlo. Monumentali instaliacija itin vaizdžiai perteikė šią sceną: trys natūralaus dydžio žirgų galvos, tai šen, tai ten kyšančios ledo „šukės“ bei plazdantys ant mūrinių sienų šešėliai išprovokavo beviltiškumo jausmą, suvokimą, kad žmogus prieš gamtą ir likimą – bejėgis. Marmuriniame vandens paviršiuje tarsi veid­rodyje atsispindėjo išgąsčio ir nevilties kupini žirgų ir žiūrovų žvilgsniai.

Pačios galerijos interjeras turbūt ir negalėjo būti labiau tinkantis parodai: masyvaus medžio sijos, į rūsį vedantys sraigtiniai laiptai, nedidelės blausiai apšviestos arkados... Parodos erdvė ir eksponatai susiliejo į darnią visumą ir suteikė žiūrovui galimybę iš naujo susimąstyti apie būtį.

 

Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet. Paryžiaus galerijų savaitgalis: žirgai, karaliai ir pamėklės
Jeano-Michelio Alberolos parodoje „Nieko karalius, Anglijos karalienė ir kiti“. Autorės nuotraukos

 

„Nieko karaliai“ Danielio Templono galerijoje

Aplenkti Danielio Templono galerijos negalėjau vien dėl įspūdingos parodų erdvės. Dievinu pro milžinišką stoglangį besiveržiančią, ekspozicijai dinamikos suteikiančią natūralią šviesą, parodą į individualius etapus išskaidančias elegantiškas kolonas ir, žinoma, pačius kūrinius, kuriuos galerija atrenka su neregėtu profesionalumu. Pirmuoju pokarantininiu renginiu galerija pristatė Alžyre gimusio prancūzų menininko Jeano-Michelio Alberolos parodą „Nieko karalius, Anglijos karalienė ir kiti“, sužavėjusią tiek drąsia, Francį Baconą primenančia spalvų palete, tiek meninių technikų (tapyba, šilkografija, piešinys, freska) įvairove.

Daugiaformė J.-M. Alberolos kūryba balansuoja tarp figuratyvumo ir abstraktumo, o enigmatiškos parodos rebuso epicentre į publiką įdėmiai žvelgia paslaptingas basakojis personažas, menininko pakrikštytas Nieko karaliumi. Paraleliai su šiais portretais menininkas sukūrė atskirą, nedidelio formato monochrominių paveikslų seriją, įkvėptą Anglijos karalienės Elžbietos II garderobe pasikartojančių spal­vų. Sugretindamas šiuos personažus menininkas kvestio­nuoja tradicinę galios sąvoką: Nieko karalius, logiškai mąstant, jokios realios galios ir neturi, o Anglijos karalienės titulas suteikia labiau simbolinę nei realią valdžią. Menininkas per spalvų paletę pasakojamomis istorijomis bando patraukti publikos dėmesį, o karalienė, pasitelkusi garderobo strategiją, siekia tinkamai reprezentuoti savo vaidmenį ir tiesiog... būti matoma.

Menininko ir meno vietą visuomenėje J.-M. Alberola tyrinėja pasitelkdamas ne tik vizualines, bet ir literatūrines bei muzikines asociacijas. Viena paveikslų serija skirta Franzui Kafkai bei jo gimtiesiems namams, per kurių įvaizdį dailininkas bandė perteikti išskirtinį rašytojo erdvės suvokimą. Kita serija – tarsi sentimentalūs „sekretai“ – vaizduoja emocijas, kurias alžyrietis išgyvena klausydamasis mėgstamos muzikos („Grateful Dead“, „Rolling Stones“, Theloniouso Monko, Bobo Dylano ir kt.). Ant nedidelių, pastelinėmis spalvomis dengtų, drobių menininkas kruopščiai užrašo atlikėjo vardą, kūrinio pavadinimą, trukmę, datą, vietą, kur ir kada jo klausėsi, taip tarsi įkalindamas muziką ir prisiminimus.

Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo, dailininkas tiesmukas – iš visko ir nieko. Svarbiausiu tikslu J.-M. Alberola įvardija gebėjimą tinkamai išnaudoti paviršių, pripildyti jį istorijų, su kuriomis žiūrovas galėtų susitapatinti ir plėsti vidinio pasaulio ribas.

 

Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet. Paryžiaus galerijų savaitgalis: žirgai, karaliai ir pamėklės
Sophie Kuijken. „D. Z.“, drobė, aliejus, akrilas, 2021

 

Nathalie Obadios galerija – nerimastingai keistas

Sophie Kuijken pasaulis

Bourg-Tibourg gatvėje įsikūrusioje Nathalie Obadios galerijoje pristatyta penktoji belgų dailininkės Sophie Kuijken 10 naujausių darbų paroda. Ši menininkė dėmesį patraukia dėl dviejų priežasčių: drąsos visą kūrybinę energiją sutelkti į šiuolaikinio meno kontekste dažnai senamadišku ar net atgyvenusiu traktuojamą portreto žanrą bei gebėjimu moderniais kūrybiniais sprendimais apžaisti jo tradiciją, paversti žanrą atraktyviu nūdienos publikai.

Dailininkės darbai – tikrų tikriausi chameleonai, nes iš pirmo žvilgsnio S. Kuijken portretus galima lengvai supainioti su flamandų primityvistų darbais. Su tamsiu fonu kontrastuojančios, sodrios audinių bei objektų faktūrų spalvos, pribloškiantis realizmas, dėmesys detalėms, subtilūs toniniai niuansai... Meninį įspūdį dar labiau sustiprina meistriškai derinamos tapybos technikos: kontrastingoms detalėms akcentuoti pasitelkiami akriliniai dažai, o vaizdinių efektų subtilumą užtikrinti padeda kantrus aliejinių dažų ir fiksuojamojo lako sluoksniavimas. Atidžiau patyrinėjus eksponatus galima pastebėti nuorodų į meno istoriją, liudijančią artimą dailininkės ryšį su laikui nepavaldžia klasikinės tapybos tradicija. Štai parodos veidu galerijos pasirinkto monumentalaus (150 x 270 x 4,5 cm) paveikslo „D. Z.“ vyrų personažų siluetai ir mimikos atliepia ikonografijoje itin populiarią Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus temą, o paveikslo centre pavaizduota ryškiai mėlynu apdaru apsigaubusi moteris mįslingu žvilgsniu ir poza primena orientalistinių paveikslų veikėją odaliską.

Šiuolaikiškumo darbams belgė suteikia įkvėpimo ieškodama virtualioje erdvėje – interneto vandenyne žvejodama akį patraukiančius, unikalius žmonių, augalų bei gyvūnų atvaizdus. Tam tikra prasme kiekvienas naujosios serijos personažas tarsi skaitmeninis robotas sugeneruojamas iš realybėje egzistuojančių elementų sąveikos. Tokia meninė strategija  pakrauna S. Kuijken darbus tuo, ką ji pati vadina nerimastingu keistumu: vaizduojamų personažų veiduose, jų žvilgsniuose esti tiek kažin kas tikra ir (at)pažįstama, tiek kažkas dirbtina ir sterilu. Verta atkreipti dėmesį, kad antrojo plano nebuvimas dar labiau sustiprina pamėklių vaiduokliškumą: tamsoje tarsi virtualioje begalybėje sklandančių personažų neįmanoma susieti su konkrečiu istoriniu, socialiniu ar emociniu kontekstu. Atitraukdama personažus nuo bet kokių pašalinių, statusą bylojančių atributų dailininkė sušiuolaikina kanoninę portreto sampratą ir suteikia šiam netikėtam žanrui deramą vietą XXI a. meno istorijoje.

Pusiaukelėje tarp tradicijos ir „Matricos“ S. Kuij­ken kūryba narplioja kolektyvinės atminties mazgą, tikrina jo tamprumą  ir ragina žiūrovą kvestionuoti, kiek suskaitmenintame pasaulyje dar svarbus žmogiškumas.

 

/ / /

Visų aplankytų parodų viename straipsnyje aptarti tikrai nepavyks, tačiau paminėti tikrai vertos šios:

 

„Galeria Continua“ – už drąsą per pandemijos įkarštį pristatyti unikalią, visiems atvirą ir tradicinių balto kubo standartų nepaisančią parodų erdvę. Dėl krizės veiklą nutraukusią galanterijos parduotuvę projekto steigėjai (Mario Christiani, Lorenzo Fiaschi bei Maurizio Rigillo) bei pirmosios parodos kuratorius, prancūzų fotomenininkas JR transformavo į daugiafunkcinį kultūrinį organizmą, „pakeliui tarp katedros ir prekybos centro“. Už automatinių slankiojančių durų, suskambus komerciniam varpeliui, žiūrovą pasitinka įvairiaspalviai plastikiniai prekių krepšeliai, o tarp vit­rinose pabirusių pirmosios ekspozicijos menininkų (Ai Weiwei, Danielis Burenas, Anishas Kapooras, Michelangelo Pistoletto, Pascale’is Marthine’as Tayou ir kt.) darbų tai šen, tai ten įsiterpia itališko alyvuogių aliejaus bei vyno buteliai, meno albumai, muzikos diskai... Į „Galeria Continua“ verta užsukti vien dėl žaismingo ir šiek tiek pankiško koncepto, priverčiančio nusišypsoti ir su humoru pažvelgti į komercinį meną.

 

Catherine Putman galerija – už itin išraiškingą belgų menininkės Eloïse Van der Heyden parodą „...cause you’re playing with fire“ („...nes tu žaidi su ugnimi“), originaliai interpretuojančią žmogaus ir jį supančios aplinkos sąveiką. Vaikštinėdama po gaisro nusiaubtą mišką menininkė susižavi iš suanglėjusios medžių žievės išgautų pigmentų gilumu. Ugnies stichijai praūžus liekantys pėdsakai tampa pagrindiniu Eloïse kūrybiniu leitmotyvu: specialiu degikliu aprūkomi objektai (keramikinės skulptūros, akmeniniai luitai, medžių kamienai bei natūralaus dydžio iš popieriaus skiaučių sukurta suknelė) pasipuošia unikaliais, marmuro gyslas primenančiais raštais ir žiūrovo akivaizdoje tarytum transformuojasi į mistiškus totemus. Tarsi norėdama suteikti žiūrovams vilties ir priminti seną tiesą, kad tai, kas mūsų nesunaikina, mus sustiprina, menininkė į ekspoziciją įterpė keletą rankomis išgauta indigo spalva nudažytų objektų (keramikinių skulptūrų, popieriaus skiaučių). Ši dangaus ir žemės, gyvybės ir mirties priešprieša puikiai iliustruoja nuolat susipinančių pirminių elementų principu grįstą menininkės pasaulio viziją.

 

„Perrotin“ galerija – už puikiai dokumentuotą vieno žinomiausių prancūzų poparto atstovo Alaino Jacquet kūrybos retrospektyvą. Ne vieną veiklos dešimtmetį apimanti ekspozicija žiūrovą supažindino su svarbiausiais menininko kūriniais: nuo 1964 m. Niujorke eksponuotos, milžinišką įtaką tokių JAV grandų kaip Roy’aus Lichtensteino ar Andy Warholo karjerai padariusios „Kamufliažų“ serijos, iki 10 dešimtmetyje skaitmeniniu būdu sukurtų kosminių kūnų paveikslų („Šokis“, „Marilyn ir angelai“, „Spurga su kosminiu klasteriu“). Atskira parodos salė skirta menininką visame pasaulyje išgarsinusiai, žaismingai Eduard’o Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ interpretacijai. Šilkografijos technika 1964 m. Niujorke sukurtas darbas simboliškai pradėjo kardinaliai vaizdų išgavimo procesą revoliucionavusio Mec Art (mechaninio meno) eros pradžią.

 

/ / /

Tad pirmas tiesioginis susitikimas su pokarantininiu menu buvo lengvai svaiginantis ir užpildantis kūną malonia šiluma, leidžiančia pasijusti kaip niekad gyvai. Nekantraudama laukiu būsimų sezono parodų ir galiu tik paakinti: nesnauskite ir iš virtualaus meno avilio užsukite į tikrą, dūzgiantį nuo menininkų balsų. O tiems, kuriems Paryžius per toli, nusiminti neverta, nes rugsėjo pabaigoje publiką džiugins Vilniaus galerijų savaitgalis, kuriame, tikiu, bus ne ką mažiau įdomių ir iš kojų verčiančių meninių eksperimentų.

 

Fotoreportažas iš Paryžiaus galerijų savaitgalio ČIA