Kelly Grovier. Slapti politikų simboliai

Pamirškite, ką sako pasaulio lyderiai. Jei norite suprasti, ką jie iš tiesų sumanę, pažvelkite į paveikslus, kabančius už jų nugarų per spaudos konferencijas, viršūnių susitikimus ar koridoriuje, kai jie tariamai spontaniškai stabteli atsakyti į žurnalisto klausimą. Tylus, įdėmus ore pakibusio portreto žvilgsnis per Davido Camerono ar Vladimiro Putino petį dažnai yra labiau „įkrautas“ ir sąmoningiau pasirinktas, nei manote. Neretai šias subtilias žinutes lengva iššifruoti.

Pavyzdžiui, šiųmetė stovinčio Prancūzijos prezidento François Hollande’o nuotrauka Luvro muziejuje, Paryžiuje, greta atidengtų dviejų Rembrandto tapytų portretų. Jie 130 metų priklausė privačiam asmeniui (Luvras paveikslus įsigijo drauge su Valstybiniu muziejumi Amsterdame). Hollande’as buvo paverstas visuomeninės kultūros didvyriu, nurungusiu meną kaupiančius turtinguosius.

Nesunku suprasti, kodėl Vokietijos kanclerė Angela Merkel 2016 m. sausį buvo spiriama fotografuotis prie „Merginų pievoje“ („Girls in the Field“) –­ nedidelio paveikslo, vaizduojančio dvi merginas ryškiomis gėlėtomis suknelėmis. Darbas sukurtas 1943 m. aštuonmetės Nelly Toll žydų gete Lenkijoje ir buvo eksponuojamas didžiausioje už Izraelio ribų holokausto meno parodoje. Europoje plintant antisemitizmui, Merkel, stovinti prie holokaustą išgyvenusio vaiko vizijos apie taikų pasaulį, buvo daug iškalbingesnė už bet kokią kalbą, kurią ji būtų galėjusi pasakyti. Drauge besijuokiančių ir rankas spaudžiančių Merkel bei 80-metės Toll (vienintelės dar gyvos iš visų parodos menininkų) vaizdas atkartojo tyrą paveikslo figūrų džiaugsmingumą.

Nauji geriausi draugai?

Kiekvienas pasaulio lyderis puikiai suvokia, kad vizualinė butaforija aplink jį pasąmoningai siunčia žinutę, tačiau JAV prezidento įvaizdžio kūrėjai ir valdytojai žengė žingsnį toliau. Prisiminkite Baracko Obamos kelionę į Kubą –­­ pirmą prezidento vizitą į šią šalį po 88 metų. Trumpa (145 km) kelionė iš JAV pas kaimynus Karibų jūroje kol kas buvo drąsiausias Obamos poelgis siekiant kontroversiškai vertinamo tikslo, t. y. atstatyti dviejų tautų diplomatinius ryšius. Tačiau iš tikrųjų dėmesį patraukė kubiečių menininko paveikslas.

Vienas iš keblesnių Obamos įvykių Kuboje – tai susitikimas su politinių disidentų grupe. Daugelis jų baiminasi, jog Vašingtono ir Havanos santykių atlydys legitimuos Kubos prezidento Fidelio Castro rėžimą ir taip tik paskatins represyvias tendencijas. Pridėkite Michelį Mirabalą, šiuolaikinį Kubos menininką, kurio paveikslas „Mano naujasis draugas“ („My New Friend“) susitikimui suteikė stulbinamą foną. Darbe vaizduojamos iš atsitiktinių raudonos, baltos ir mėlynos spalvų delnų atspaudų ant neutralaus pilko paviršiaus laisvai suformuotos JAV ir Kubos vėliavos, besidriekiančios už Obamos, kai jis sėdi prie ilgojo stalo ir diskutuoja su Kubos vyriausybės kritikais apie jų rūpesčius. Pasąmoninis simbolis, gebantis sutalpinti, viena vertus, Kubos vyriausybės engiamų žmonių padėtį, kita vertus, Obamos ryžtą nutraukti sankcijas Kubai; vargu, ar paveikslas galėjo būti sumaniau parinktas. Ūmi anoniminių antspaudų pūga labiau primena gatvės meną ar ką nors neteisėta. Vėliavos vizualiai atrodo ir kaip viena kitos ana­grama – delnų atspaudai tokie patys, tik skirtingai išdėstyti, tarsi subtiliai norėta pasakyti, jog dvi valstybės iš tikrųjų yra neperskiriamos.

Kalbėk švelniai ir turėk didelę lazdą

Obama tapo talentingu vyriausiuoju savo renginių kuratoriumi. 2016 m. vasario 25 d. jis dar kartą patvirtino ketinimą (esminį 2008-ųjų, kai pirmąkart kandidatavo į prezidento postą, kampanijos pažadą) uždaryti kalėjimą Gvantanamo įlankoje, Kuboje, – įstaigą, daugelio laikomą kontroversiško JAV elgesio su įtariamaisiais terorizmu simboliu. Pirmieji mėginimai tai padaryti sulaukė pasipriešinimo, manyta, kad toks žingsnis islamistams nusiųstų žinutę, jog mąžta Amerikos valingumas sužlugdyti džihadistus.

Kaltinimų silpnumu kontekste Obamos sprendimas surengti spaudos konferenciją ir paskelbti apie pasiryžimą uždaryti Gvantanamo kalėjimą visiems laikams, užnugaryje kabant narsiojo Obamos pirmtako Teodoro Roosevelto portretui, vargiai buvo atsitiktinis. Šiaip ar taip, Teddy Rooseveltas 1898 m. vadovavo legendinei „Šauktinių būrio“ kavalerijai, laimėjo prieš Ispanijos valdovus Kuboje ir padėjo įvesti JAV kontrolę Gvantanamo įlankoje. Obama, atsistojęs prie herojiško šuoliais jojančio lyderio portreto, kuriam ir priskiriama frazės „Kalbėk švelniai ir turėk didelę lazdą“ autorystė, tikėjosi pasišildyti vyriškiausio Amerikos prezidento paveiks­le įkūnyto testosterono spinduliuose.

Obamos komanda, žinoma, nėra vienintelė iš pastarųjų JAV administracijų, suvokusi meno galią siekiant politinės programos tikslų. Gerokai anksčiau, nei išėjo į pensiją ir pradėjo mosuoti teptuku, norėdamas užfiksuoti (ar išdarkyti) užsienio lyderių, su kuriais yra susidūręs, portretus, George W. Bushas rėmė nerimą keliančią manipuliaciją estetika, kuria siekiama kontroliuoti viešąją nuomonę.

2003 m. vasario pradžioje, kai JAV mėgino įtikinti Jungtines Tautas dėl karo su Iraku, pareigūnai mėlyna užuo­laida uždengė prie įėjimo į Saugumo Tarybą kabantį gobeleną – ten, kur televizijų komandos filmavo JAV Valstybės departamento valdininkus. Koks kūrinys laikytas pernelyg pavojingu, kad būtų rodomas TV žiūrovams, kol užkulisiuose Bushas planavo paleisti šoko ir baimės kampaniją Saddamui Husseinui? Atsakymas: milžiniška tekstilės Pablo Picasso antifašistinio šedevro „Gernika“ versija, 3,4 m ilgio kūrinys, alsuojantis 1937 m. iš oro bombarduoto senovinio baskų miesto siaubu. Originalus aliejinės tapybos kūrinys (dabar priklausantis „Reina Sofía“ muziejui Madride) Niujorke buvo eksponuojamas 7 deš. pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje, vykstant smurtiniams protestams prieš Vietnamo karą, ir daugeliui paveikslo dvasia atrodė prieštaraujanti agresyviai Amerikos užsienio politikai. Po 30 metų „Gernikos“ žvengiančių ark­lių galvų ir išdraskytų galūnių chaosas administracijai pasirodė pernelyg rizikingas darant spaudimą dėl karo.

Tas, kuris triumfuos pašėlusiuose rinkimuose, dabar prikausčiusiuose visos Amerikos dėmesį, stipriam ryšiui tarp prezidento politikos ir vizualiojo meno suteiks naują kryptį. Jei Hillary Clinton pavyks savo šeimai sugrąžinti Baltuosius rūmus, ar su pirmu įsiveržimu į vaizdų politiką ji skubiai pašalins oficialų savo vyro portretą iš viešos ekspozicijos Smithsonian institutui priklausančioje Nacionalinėje portretų galerijoje? 2015-aisiais, praėjus dešimtmečiui, kai menininkas Nelsonas Shanksas atidengė Billo Clintono port­retą, autorius prisipažino, jog į darbą įterpė paslėptą užuominą apie Clintono romaną su Monica Lewinsky. O jei lapkritį triumfuos Donaldas Trumpas? Jo planuojama 1600 km ilgio siena tarp JAV ir Meksikos yra grafičių menininko svajonė. Jei siena bus pastatyta, ji neabejotinai taps didžiausia balta drobe Vakarų meno istorijoje.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

www.bbc.com, 2016-04-12