Ieva Mikalkevičiūtė. Niekad nemiegantis Paryžius (I)

Ne pirmą kartą pastebiu, jog su kiekvienu rudeniu Paryžius, rodos, tarsi atgimsta. Po tingios vasaros į muziejus ir galerijas sugrįžta permainų vėjai ir renginių karuselė įsisuka tokiu greičiu, kad tik spėk iš paskos. Niekad nemiegantis šviesų miestas šiemet kaip reikiant lepina išrankius paryžiečius ir sostinės svečius ne tik saulėtomis dienomis, bet ir išskirtinėmis parodomis.

Autorės nuotraukos

Drobėse subrendusi Meksikos revoliucija

Paroda „Mexique 1900–1950“ Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose veiks iki 2017 m. sausio 23 d.

Niekam nesvetimas su pirmomis ru­dens šalnomis užklupęs atostogų slogutis. Vis pagaunu save svajojant: „Et, kad taip dabar išrūkus, kur šilta, kur žiemą ir vasarą džiugina žaluma ir vietinių šypsenos, o vakarais kiekvienoje gatvėje skamba jausmingi gitarų aidai...“ Šį kaprizą dar labiau sustiprino po beveik mėnesio į Franklino Roosevelto metro stotelės tunelį sugrįžęs bičiulis Pedro – šarmingas vidutinio amžiaus meksikietis, kurio ilgesingos serenados ir spalvingos skrybėlės praskaidrindavo nuotaiką ankstyvą rytą galvotrūkčiais lekiant į darbą.

Hola, hermosa!“ – tradiciškai sučiulba Pedro, kai patempusi lūpą prieinu pasilabinti. „Noriu atostogų, noriu šilumos! Noriu į Meksiką!“ – beveik raudu. „Ay, muchachita, o kam tau belstis į Meksiką, jei ją turi čia pat, Pa­ry­žiuje?“ ­–­ šelmiškai nusikvatoja Pedro, baksteldamas į priešais nosį pakabintą milžinišką Meksikos menui skirtos parodos plakatą. Išties buvau pamiršusi apie Didžiuosiuose rūmuose eksponuojamus legendinius Meksikos tapytojus. Net nuraustu iš gėdos dėl tokio impulsyvumo, tačiau mano mažasis meksikietis tik numoja ranka: „Nagi, muziejus juk čia pat, gausi Meksikos į valias! Adios!“

Meilę Lotynų Amerikos menui ir literatūrai jaučiu maždaug nuo antro studijų kurso. Vakarų literatūrai skirtose paskaitose vieną po kito atradau Juaną Rulfo, Jorgę Luisą Borgesą, Octavio Pazą, Gabrielį Garcią Marquezą ir jų magišką bei spalvingą literatūrinių fikcijų pasaulį. Labiausiai įsiminė rašytojų gebėjimas išreikšti gausybę mums, šiauriečiams, nebūdingų stiprių (kartais net perspaustų) emocijų.

Taigi iš parodos tikėjausi ne ką mažiau – stiprių pojūčių, ryškių spalvų, karštos pietietiškos energijos. Pozityviai nuteikė ne tik afišose mirgančios pavardės – Diego Rivera, Frida Kahlo, Jose Clemente Orozco, Tina Modotti, –­ bet ir faktas, kad paroda organizuota bend­radarbiaujant su Meksikos nacionaliniu dailiųjų menų institutu bei Nacionaliniu meno muziejumi. Prie įėjimo atkreipiu dėmesį į ispaniškai klegančią turistų minią: panašu, kad bus ką pamatyti! Nuojauta neapgavo – net per du Didžiųjų rūmų aukštus eksponuoti darbai nuosekliai pristatė modernistinio Meksikos meno panoramą nuo revoliucijos iki XX a. vidurio, o tiesiog „deginančios“, ryškios spalvos ir drąsūs potėpiai bent porai valandų tarytum išplėšė iš pilkos kasdienybės ir nuskraidino į tolimą, egzotišką Meksiką.

Pirmojoje parodos dalyje pristatomuose eksponatuose raiškiai atsispindi esminiai Meksikos modernistų darbus inspiravę šaltiniai: kolektyvinė sąmonė ir XIX a. tradicijos. Parodos komisaras Agustinas Arteaga teigė, jog meninė kūryba buvo skatinama kaip būdas populiarinti šalies istoriją ir kurti tautinį identitetą: itin vertinti istoriniai siužetai, kasdienio gyvenimo scenos, portretai – tarsi įvairialypės tautos egzistavimo įrodymas. Greta „tradicinio meno“ plėtojamos iš Europos atklydusios srovės: romantizmas, simbolizmas, realizmas. Žymiausia šalyje San Karlos tapybos akademija organizuoja ne vieną studentų išvyką į Europą. Keliaudami po senąjį kontinentą Meksikos tapytojai susipažįsta su Europos avangardininkais, studijuoja jų darbus ir ieško būdų, kaip savitai juos interpretuoti. Taip gimsta be galo įdomūs pietietiškos egzotikos kupini Diego Riveros („Zapatistų kraštovaizdis“, „Adolfo Best Maugard port­retas“) ir Ángelio Zárragos („Sėdinti moteris“, „Natiurmortas su gėlėmis“) kubistiniai eksperimentai. Pasigirdus pirmiesiems revoliucijos aidams, menininkų ateitis tampa neaiški. Kai kurie tapytojai atmeta avangardizmą ir sugrįžta į Meksiką kurti savo individualaus tapybos stiliaus, kiti visam laikui pasilieka Europoje.

Antroji parodos dalis siekia pavaizduoti revoliucijos poveikį naujo politinio, istorinio ir kultūrinio Meksikos identiteto formavimuisi. Tūkstančių aukų pareikalavęs perversmas kardinaliai pakeičia socialinę šalies struktūrą ir kartu – estetinę jos raišką. Po revoliucijos plėtota meninė kūryba glaudžiai susijusi su politine ir socialine ideologija, į populiarumo viršūnes „šauna“ grafikos ir muralizmo žanrai. Pastarasis Meksikos valdžios buvo interpretuojamas kaip revoliuciją aukštinantis ir jos idealus skleidžiantis menas. Todėl trims didiesiems muralistams – Los tres grandes – Diego Riverai, Davidui Alfaro Siquierosui ir José Clemente Orozco suteikiama beveik neribota kūrybinė laisvė, o tuometis švietimo sekretorius José Vasconcelosas nuolat parūpina užsakymų. Muralizmas padeda sustiprinti proletariatą, valstiečius ir tradicijas vaizdavusių tapytojų prestižą. Galimybė naujai pažvelgti į praeitį, kritiškai ją įvertinti menininkams leido aiškiau projektuoti savo kūrybinę ateitį. Darbuose talentingai komponuodamas kairuoliškas pažiūras ir novatoriškus raiškos būdus Rivera sukuria išskirtinę ikonografinę utopiją. Monumentaliai vaizduodamas meksikiečių tautos įvairovę (indėnai, metisai) tapytojas sustiprina nacionalinio pasididžiavimo jausmą, išlaisvina savo personažus nuo rasinių ir socialinių stereotipų („Žydinti valtis“, „La Molendera“, „Juchitano upė“).

Vyrams išėjus į karo lauką, pagrindinėmis kultūros ir švietimo rekonstrukcijos vedlėmis tampa moterys. Taip gimsta moterų kovotojų (muheres soldaderas) įvaizdis, simboliškai tapatintas su Biblijoje aprašomomis „stipriomis moterimis“. Meno srityje dailioji lytis atliko ne ką menkesnį vaidmenį. Protofeminizmu pakrikštytas judėjimas suformavo naują meno rėmėjų ir tapytojų kartą: Frida Kahlo („Dvi Fridos“, „Rėmas“), Nahui Ollin (autoportretų serija), Rosa Rolanda (autoportetai), fotografės Tina Modotti („Gitara“) ir Lola Alvarez Bravo („Lipantis ir besileidžiantis žemyn“).

Nuo 1930 m. sustiprėja Meksikos menininkų ryšiai su JAV. Los tres grandes pakviečiami prisijungti prie tuometinio Valstijų prezidento F. Roosevelto inicijuoto federalinio meno projekto (Federal Art Project/FAP), taip siekiama paskatinti vietinių menininkų kūrybiškumą ir pristatyti socialinę žinutę siunčiančio meno pavyzdį par excellence. Antrojo pasaulinio karo metais Meksika tampa kūrybiniu prieglobsčiu Amerikos ir Europos menininkams, pavertusiems šalį savitu estetinių raiškų įvairovės filtru.

Trečioji parodos dalis pristato darnią siurrealizmo ir magiškojo realizmo sintezę. Čia atrandame mistiškas ir hipno­tizuojančias Germano Cueto kaukes, enig­matiškus Roberto Montenegro port­retus, Gerardo Murillo (geriau žinomo kaip „Daktaras Atl“) bei Rufino Tamayo abstrakcijas. Galiausiai apžvelgiamas į JAV emigravusių kūrėjų –­ Mariuso de Zayaso, Miguelio Covarrubiaso – sąlytis su šios šalies avangardo tradicija ir jų įtaka vietiniams kūrėjams (pvz., siurrea­listų Carloso Meridos ir Jose Hornos, Leonoros Carrington bei Alice Rahon bendri eksperimentai).

Šis estetinių verčių mišinys išlieka vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių dabartiniams kūrėjams, kurie noriai eksperimentuoja kryžmindami europietiško meno tradicijas su kitų tolimų šalių meno elementais.

Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė (FIAC)

Spalio 20–23 d. Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose vyko 43-ioji šiuolaikinio meno mugė (FIAC). Daugiau nei 186 galerijos iš 27 pasaulio šalių pristatė nemažą būrį progresyvių ir daug žadančių eksperimentinio meno kūrėjų. Nepaisydama niūrių meno rinkos prog­nozių FIAC mugė šiemet ne tik surinko bene rekordinį dalyvių kiekį, bet ir išplėtė savo ribas.

Papildoma 40-ties instaliacijų ekspozicija įrengta Mažųjų parodų rūmų šiaurės ir pietų paviljonuose bei nuostabiame muziejaus sode. Susiejant abejus 1900 m. architekto Charles’io Girault suprojektuotus rūmus, juos skiriantis Winstono Churchillio aveniu buvo keturioms dienoms sugrąžintas pėstiesiems. Čia pat gatvėje įrengta ir specialiai šiai progai sukurta Lawrence’o Weinerio instaliacija „When Attitudes Become Form“, ant grindinio, pasitelkiant trafareto techniką ir prancūzų Naujųjų realistų atstovo Jacques’o Villeglé sukurtą sociopolitinį alfabetą, užrašyta belgų rašytojo ir poeto Henri Michaux frazė: „Menas yra tai, kas padeda sukurti inercijos trauką.“

Bendradarbiaujant su Paryžiaus merija, šiuolaikinio meno kūriniai išsibarstė po Tiuilri sodą, Vandomo aikštę papuošė itin simboliška Ugo Rondinone’o instaliacija „Every time the sun comes“, vaizduojanti taikos medį –­ alyvmedį (ko jau ko, bet taikos ir ramybės terorizmo baimės krečiamam Paryžiui tikrai trūksta), dalis instaliacijų „nutūpė“ ir Eugène’o Delacroix nacionaliniame muziejuje.

Šiemet vienas pagrindinių mugės uždavinių – stiprinti tarpdisciplininio šiuolaikinio meno dialogą. Bendradarbiaujant su Luvro bei Oranžerijos muziejais ir Šiaurine stotimi, suorganizuotas skirtingas šiuolaikinio meno formas apimantis FIAC paradas. Šokis, muzika, performansas, poezija – maži kūrybiniai stebuklai pasklido po netikėtas Paryžiaus erdves skatindami praeivius bent akimirkai stabtelėti, išsilaisvinti iš niūrios kasdienybės ir pasinerti į modernių meninių fikcijų pasaulį.

Labiausiai iš visų pasirodymų įsiminė marokiečių kilmės choreografės Bouchros Ouizguen spektaklis-performansas „Varnai“, vaizduojantis keliolika juodai apsirengusių moterų, galvas apsirišusių baltomis skarelėmis, besisukiojančių ratais visiškoje tyloje ir ūmai pradedančių leisti duslias aimanas, kurios pamažu stiprėja tarsi atkartotų varnų kranksėjimą. Performanso sukeliamas nerimas toks stiprus, kad teko matyti kelias minioje susmukusias moteris. Pati Ouizguen teigė savo darbuose komponuojanti IX–XII a. persų literatūros elementus (choreografę ypač domino, kaip to meto kūriniuose vaizduojamos moterys, nuo psichinių sutrikimų kenčiantys personažai ir juos lydintis baimės, nesaugumo jausmas) bei Marakešo regione paplitusius Isawa ir Hmadcha ritualus (religinėmis giesmėmis ir pasikartojančiais ritualiniais šokiais mėginta sukelti dalyviams transo būseną).

Tradicinę Didžiuosiuose rūmuose pristatytą ekspoziciją sunku ir nupasakoti. Kaip ir praėjusiais metais, netrūko nei šokiruojančių, nei juoką ar net pyktį keliančių eksponatų. Prisipažinsiu, šiemet daug įdomiau buvo stebėti ne eksponatus, o mugės lankytojų elgesį, bandyti atspėti, kuriai meno hierarchijos kategorijai jie priklauso. Iš tolo galima atpažinti iš gryno smalsumo užsukusius turistus azijiečius, pozuojančius prie kone kiekvieno beprotiško popkultūros dvasia persismelkusio eksponato, galerininkus, kurie tiesiu taikymu drožia prie stendą prižiūrinčių kuratorių ir diskutuoja aktualiomis meno rinkos temomis ir, žinoma, kolekcininkus, kurie primena svečioje šalyje besilankančius keliautojus: nosis sukišta į „meno žemėlapį“ (stendų planą), atidžiai apibraukiamos dėmesio vertos galerijos, išsyk imama vartyti milžinišką mugės katalogą, lyginti kainas, skambinti agentui ir su juo aptarti, ar pasirinktas meno kūrinys vertas tapti investicija.

Nors šiuolaikinio meno vertės klausimas ir sukelia aršių diskusijų, panašu, kad šios srities atstovams badas kol kas negresia. Straipsnyje „Šiuolaikinio meno paradigma. Meninės revoliucijos struktūros“ sociologė Nathalie Heinich nesistebi, kad šiuolaikinis menas kelia šitiek klausimų ir dažnai lieka nesuprastas. Kitaip nei klasikinis ar modernus, konceptualusis / eksperimentinis menas sociologės tapatinamas su „pasakojimo menu“, jis kuria legendas, skatina komentuoti, interpretuoti. Tai daugiau nei tiesiog meno žanras, šiuolaikinis menas pamažu tampa „nauja socialine paradigma“. Regis, FIAC mugės organizatoriai išmaniai pasinaudojo šiomis Heinich įžvalgomis ir į pagalbą pasitelkė Luvro meno mokyklos studentus, kurie puikiai tarpininkavo tarp pub­likos ir meno kūrinio. Komentuodami ir analizuodami skirtinguose stenduose pristatytus kūrinius jaunuoliai tarsi suteikė žodį meno objektams ir leido šiems papasakoti savo legendą.

FIAC meno vadovė Jennifer Flay teigė, jog per pastarąjį dešimtmetį meno mugės išsikovojo pilnateisio meno rinkos žaidėjo statusą ir iš elitinės susitikimų vietos transformavosi į solidžią jaunųjų talentų identifikavimo ir kuravimo instituciją. Atsižvelgiant į daugiatūkstantinius lankytojų srautus ir tarptautinių medijų dėmesį, tenka pripažinti, kad šis fenomenas atlieka itin svarbų vaidmenį ne tik meno scenoje, bet ir meno istorijoje. Telieka tikėtis, kad greta finansinių ambicijų atsakomybė palaikyti „meno inerciją“ (kaip pasakytų Michaux) ir skatinti meninės kūrybos laisvę bei įvairiapusiškumą išliks vienu svarbiausių FIAC ir kitų tarptautinių meno mugių prioritetu.