Atkaklumas mums diegiamas kaip vertybė. Atkakliai siekti savo tikslo. Kad ir koks tikslas būtų, kelyje visuomet atsiras kliūčių ir iššūkių, tačiau įdėjus pakankamai pastangų viskas tampa įmanoma. Svarbu tik stengtis! Tiesa, raginimas būti atkakliai (-iam) suponuoja pažadą, kad tikslas bus pasiektas. O kas ir kodėl ragina? Jeigu atkaklumas savaime yra vertybė (tokiais atvejais nuolat nejučia prisimenu Ginto Karaliaus į galvą kaltas keturias klasikines dorybes, grasant, jog šis klausimas tikrai bus egzamine: išmintis, drąsa, teisingumas bei saikas, visas jas būtina derinti tarpusavyje; egzamine jo, be abejo, nebuvo, tačiau kažin kas vis tiek užsiliko, ačiū, dėstytojau, jei skaitysite), tad pasikartoju: jeigu atkaklumas savaime yra vertybė, vadinasi, vis dėlto priemonės pateisina tikslą? Ar čia kaip dėl teisių (manosios galioja tol, kol nepažeidžia kito subjekto teisių)? Taigi ir mano atkakliai siekiamo tikslo moralinės bei visokios kitokios prielaidos nereikšmingos tol, kol netrukdo kitų tikslams? Sudėtinga esamu momentu būti užtik­rintai (-am) į numanomą ateitį projektuojamo tikslo adekvatumu. Daug erdvės saviabejonei ir trečiųjų šalių manipuliacijai.

Kiek nerimaudama svarstau, kas nutinka kelio, kuriuo buvo atkakliai žengiama, viduryje suvokus, jog pirminių prielaidų būta iš esmės klaidingų arba jos neatitinka dabartinių pažiūrų. Priklausomai nuo tikslo masto, lengvesniu atveju gali ištikti sutrikimas arba gėda prieš kitus, sunkesniu – tapatybės krizė. Tad atkaklumas, mano manymu, privalo integruoti vienas kitam neprieštaraujančius, tačiau praktikoje kartais sunkiai suderinamus dėmenis: ir principingumą, ir atvirumą, lankstumą. Atkaklumas privalo subalansuoti tęstinumą ir nuolatinį kismą.

Su tokiu raktažodžiu – atkaklumas (persistence) – šiemet Berlyne pasitiko jau 20-asis „nuotykingos muzikos ir menų“ festivalis CTM. Vykęs sausio 25–vasario 3 d. (net 10 parų!), jis išsikerojo į plačią renginių programą: pranešimai, diskusijos, dirbtuvės, parodos, instaliacijos, tyrimų biuras, profesionalų konsultacijos, gyvai atliekami koncertai, DJ pasirodymai, performansai ir kt. CTM komandai pavyko bene tobulai suderinti tuodu elementus: tęstinumą ir kismą. Ne vieno festivalio pastangos intensyvią, gausią programą aprėpti vienu skambiu konceptu yra subliūškusios, tačiau kas kitas, jei ne atkaklumas, geriau apibendrintų tokį jubiliejų, kas, jei ne šios charakteristikos daugiaplaniškumas, padėtų neįsprausti teorinių svarstymų bei praktinės veiklos į gan abstraktų, bet ideologiškai primestą konstruktą. Tik lanksčiai, su tam tikra abejone ir neužtikrintumu reaguojant ir aktyviai atliepiant naujo laiko iššūkius galima tęsti ir – svarbiausia – plėtoti, pildyti savo viziją. Su CTM vardu susiduriantiems pirmą kartą trumpai pristatysiu miesto festivalio specifiką ir kontekstą.

CTM – šiuolaikinio meno teorijos ir praktikos profesionalams gerai žinomo kito, daugiau nei du dešimtmečius Berlyne vykstančio meno ir skaitmeninės kultūros festivalio „transmediale“ atšaka, ilgainiui įgavusi vis daugiau savarankiškumo ir lygiavertiškai įsirašiusi į tokio tipo renginių Europoje topą. Miesto festivalio žanras (vilniečiams galbūt pažįstamas iš „Loftas Fest“, pernai pirmą kartą vykusio „M.A.M.A. Summer“ ir kt.) turi kelis ryškius pliusus: gali vykti bet kuriuo metų laiku, organizatoriams lengviau koor­dinuoti dalyvių, kūrinių, technikos, o lankytojams – savo kūnų logistiką, kiekvienam festivalio renginiui galima parinkti būtent jo specifikai tinkamiausią erdvę, o ir komfortas ne paskutinėje vietoje – maisto prekių parduotuvės ar barai visada pakeliui, o nuvargusius raumenis galima pailsinti padorioje lovoje, ne palapinėje ant kurmiarausio. Gamta – gražu ir visa kita, tačiau urbanistinės, industrinės kultūros pagimdytiems ar subrandintiems reiškiniams konceptualiai bei estetiškai nuoseklu pasirodyti būtent miesto erdvėje.

CTM festivalininkams atvėrė duris į tokias Berlyno „įstaigas“, kuriose kitu atveju jie (aš), užklysdami (-ma) į miestą tik trumpam, galbūt niekada ir neapsilankytų (-čiau): tarptautinio teatro ir performanso centro (Hebbel am Ufer) salės HAU1 ir HAU2, Bethanien meno centras, mitais, ironiškais juokais ir nuoskaudomis apipintas „Berghain“ ir ne tokias aistras kurstantis queer klubas „SchwuZ“, koncertų salė / baras / restoranas „Festsaal Kreuzberg“, šiemet 50-ąjį gimtadienį mininčios „nGbK“ meno bendruomenės ekspozicijų erdvė ir kt. Dar pridėkime didmiesčio (Vilnius, palyginti, ne didmiestis) atstumus tarp skirtingų lokacijų (nors čia viskas patogiai spietėsi aplink Kroicbergo mikrorajoną), trukmę bei kelius, norint tuos atstumus įvairiais būdais įveikti, ir turime priverstinai iš turistinio būvio išlupantį, struktūruotą, kone darbinį navigavimo mieste būdą. Slampinėjimui, klaidžiojimui ir architektūriniams paminklams laiko paprasčiausiai nelieka.

Pora panašių miesto festivalių, patenkančių į vis daugiau lietuvių akiratį, yra „Unsound“ Krokuvoje bei „Rewire“ Hagoje; kiekvienas jų pasižymi tam tikra specifika, kurių dabar nelyginsiu, tačiau nė vienas neapsiriboja tik muzika. Muzikos ir vizualiųjų ar scenos menų jungtis tarsi nebestebina – atlikėjų pasirodymams reikia scenografijos, įspūdžio ir pateisinimo visiems susirinkti gyvai (ypač kalbant apie elektroninę muziką), o kelių juslių vietoj vienos stimuliavimas iš esmės šį klausimą išsprendžia. O ką veikti likusį laiką, kai koncertų nėra? Kai baigiasi naktinės hedonistinės puotos ir tokiós gyvenimo strategijos spragos asmeniniu ir visuomeniniu lygiu ima badyti akis? CTM sprendimas – dieninė diskursų programa. Kitaip tariant, diskusijos, pranešimai ir visa, kas perteikiama kalbėjimu(si). Joje kuratorės Dahlios Borsche dėka kritiškai svarstytas festivalio tema pasirinktas principas, meno ir politikos opozicija bei pasipriešinimo esamoms struktūroms prieštaringumas, paties garso fenomenas.

Organizatoriai atkakliai siekia daugiabalsiškumo, arba, kaip patys teigia, radikalaus pliuralumo, tad kasmet festivalio dalyvių komandą telkia iš kuo įvairesnę istorinę, kultūrinę patirtį turinčių, skirtingų lyčių, rasių bei identitetų žmonių (tiesa, net deklaruojant ypatingą toleranciją ir saugią demokratišką erdvę, dešiniųjų tokiuose renginiuose beveik niekada neišgirsite). Pavyzdingai pateikiama CTM statistika rodo: iš 300 dalyvių (iš 30 valstybių) save arba vyrais, arba moterimis identifikavo po 45 %, o likę 10 % savęs šiai binarinei struktūrai visai nepriskyrė. Po lygiai vyrų ir moterų! Tokie sprendimai gali pasirodyti grynai formalūs, tačiau jų nesiėmus pirmuosiuose įvairovės užtikrinimo iniciatyvos etapuose ydinga „savų aptarnavimo“, pasąmoninio homogeniškumo praktika tik gilėtų. Štai kur aktualizuojasi principingas ir kartu lankstus atkaklumas. Šiame tekste muzikinę dalį paliksiu nuošalyje ir plačiau pristatysiu kelis diskurso programos pranešimus – sritį, į kurią ėjau taip pat klausytis, tačiau kiek kitaip. Visus pranešimus bus galima rasti festivalio „Soundcloud“ paskyroje.

Atvykusi tik 5-ąją festivalio dieną, prie vienos iš erd­vių užtikau besibūriuojančius žmones. Žinojau, jog tos dienos programa jau įpusėjusi, tad nenorėdama gaišti daugiau laiko nutipenau paskui visus ir įsitaisiau jaukiai apytamsiame kampe palei sieną (tikrai nesiveržiau, o ir nebeliko vietų aplink stalą patalpos viduryje). Pasidabinęs charizmatiška šypsena rašytojas ir transliuotojas Craigas Schuftanas pasveikino visus susirinkus į dirbtuves „Kaip kalbėti apie muziką: praktinis gidas“ („How to Talk About Music: A Practical Guide“). Dirbtuvės, kalbėti, apie muziką – o ne... Vis dėlto tai tapo geriausiu įvadu į festivalį, kokio nebūčiau galėjusi tikėtis. Craigas, studentams dėstantis paskaitas, kaip palaikyti kokybiškus pokalbius, priminė seną tiesą – itin svarbu klausytis, iš tiesų klausytis. Klausantis galima užčiuopti, o vėliau ir dekonstruoti istorines bei kultūrines įsisenėjusių, dažnai nejučia į mąstymą įaugusių mitų ar memų (pvz., menininkas privalo kurti, nes kitaip kunkuliuojančios ir viduje laikomos emocijos išves jį iš proto – aha, romantizmas) šaknis. Klausantis įmanoma atsekti, kokių laikotarpių „tiesas“ žmogus internalizavo. Be abejo, nereikia to daryti paranojiškai, greičiau organiškai, tačiau tokia prieiga leidžia atsikratyti perdėto meno ar menininko sureikšminimo, apsunkinančio pokalbį ir apskritai diskursą. Juk tikru intelektualu tampama, kai išsiaiškinama, iš kur atkeliavo visos nuosavos idėjos ir pozicijos.

Suvokus, jog pokalbis nėra kažin kas, ištinkantis netyčia (kai tiesiog reikia išlaukti, kol tai pasibaigs), o visoms dalyvaujančioms pusėms prisiėmus atsakomybę už jo vyksmą galima eiti kalbėtis prieš auditoriją. Diskusijoje „Rezonansai ir lūžiai Nusantaroje“ („Resonances and Fractures in Nusantara“), kurioje dalyvavo muzikantai, kuratoriai Cheryl Ong iš Singapūro, Kok Siew-Wai iš Malaizijos, tailandietis Pisitakunas, Rully Shabaras ir Wok the Rockas iš Indonezijos bei filipinietis Tengalas, buvo pristatyta 2018 m. spalį pagreitį įgavusi Goethe’s instituto iniciatyva „Nusasonic“. Pavadinimas sudarytas sujungus javiečių kalbos žodį nusantara, reiškiantį archipelagą, ir anglų kalbos žodį sonic, reiškiantį kažin ką, susijusį su garso bangomis arba jas naudojantį (tokiu pavadinimu siekta, anot Wok the Rocko, „europietiškesnio“, suprantamesnio skambesiu). Šis jo pokštas tapo diskusijos raktu. Instituto atstovai nusprendė esą susidomėję pietryčių Azijos eksperimentinės muzikos scena ir pasiuntė vyruką iš Berlyno patyrinėti tą regioną. Gražiai skambanti misija „įgalinti dialogą regiono viduje, su Europa ir dar toliau“ tampa gerokai komplikuotesnė iš tiesų įgalinus skirtingų šalių atstovus prabilti – tai, jog europiečiai iki tol tolimą kraštą laikė nepažiniu ir gal net savotiškai atsilikusiu visiškai nereiškia, kad jo viduje ir be vakariečių įsikišimo nevyko novatoriški muzikiniai procesai. Grupavimas palengvina orientavimąsi aplinkoje, tačiau bepigu postkolonialistiškai ir toliau grupuoti „egzotiškus“ kraštus, nesiimant iš pagrindų tyrinėti kiekvieno atvejo specifikos – štai vien Indonezijoje, sudarytoje iš salų, bene kiekviena jų turi savas kūrybines variacijas. Tad Europos noras sujungti visą milžinišką pietryčių Aziją po vienu skambiu pavadinimu, atsivežti ją pas save ir taip neva įgalinti laisvai kurti arba pašeimininkauti nuvykus ten atrodo kaip trumparegiškas galios disbalanso nulemtas gestas. Vis dėlto mane pradžiugino, jog bent dalis diskusijos dalyvių atrodė blaiviai suvokiantys situacijos absurdiškumą ir matė būdų Goethe’s instituto inicijuotą (tad greičiausiai ir dotuojamą) „Nusasonic“ projektą panaudoti realiems paskirų regiono kūrybinių veiklų vykdytojų poreikiams.

„Nusasonic“ diskusija. Autorės nuotrauka

Dažnai paskaitų turinyje politika veikdavo lyg oras, kuriuo kvėpuojame, – užsiimame kitomis veik­lomis, koncentruojamės į apčiuopiamesnius veiksnius, tačiau jie, nepriklausomai nuo mūsų sąmoningo mąstymo arba nemąstymo apie kvėpavimą, vis tiek vyksta šioje terpėje. Vienas po kito sekę Paulo Rekreto ir Robin James pranešimai manevringai pristatė, kaip atmosferinė, chill, ambient muzika ir nesibaigiantys arba labai ilgos trukmės jos grojaraščiai internete esmiškai keičia muzikos percepciją (pvz., nyksta išskirtinis, būtent muzikos medijai dėl laikinumo būdingas patirties intensyvumas), o kartu galbūt signalizuoja žmonių norą atitrūkti nuo įsigalinčio chaoso ir fašistinių tendencijų, tačiau visa tai permirkę kapitalizmu. P. Rekretas paskaitoje „Melodijos klaidžioja it šmėklos: apie grojaraščių atmosferą“ („Melodies Wander Around as Ghosts: On Playlist Ambience“) fone paleidęs mums ambient grojaraštį akcentavo, jog anksčiau muzikos įrašų bendrovių tikslas buvo parduoti kuo daugiau albumų, kasečių etc., dabar svarbu išlaikyti vartotoją pririštą prie konkrečios platformos (kad ir „Spotify“), o vartojimą – nenutrūkstamą, siekiant surinkti vis daugiau duomenų. Algoritmų siūlomi personalizuoti internetiniai grojaraščiai, kurių poreikio priešaušris įvyko rinkoje atsiradus nešiojamiems asmeniniams grotuvams, kai muzikos klausymasis tapo individua­lus, atsietas nuo griežtai ribotos erdvės bei laiko ir atmetantis „originalų“ kasdienybės garsinį peizažą, anot ne vieno tyrimo, nėra tokie jau „personalizuoti“. Individualumo iliuzija ir maloni vartojimo patirtis – pasiekiama tik paslaugos tiekėjams kaupiant kuo didesnę vartotojų įpročių duombazę. Kita vertus, remiantis tais pačiais surinktais duomenimis, mokslininkai gali ieškoti statistiškai reikšmingų koreliacijų ir kelti prielaidas apie platesnių sociopolitinių veiksnių įtaką privačiam atsitraukimui (chillinimui) tam tikrame geografiniame regione.

Teoretikė R. James pranešime „Atsparumas, garsinė patriarchija ir feministinės melancholijos“ („Resilience, Sonic Patriarchy, & Feminist Melancholies“) į tą patį chill fenomeną pažvelgė per, kaip sufleruoja pavadinimas, feministinės teorijos ir populiariosios muzikos prizmę. Vakaruose plinta iš pirmo žvilgsnio teigiama praktika resilience, į lietuvių kalbą gremėzdiškai verčiama kaip gebėjimas greitai atgauti jėgas arba tamprioji deformacija, reiškianti sėkmingą trauminės patirties ar krizės refleksiją ir pagijimą, stiprumą, įgalinimą. R. James, pasitelkdama Rebeccos Lentjes „garsinės patriarchijos“ teoriją, juokais pasiskelbia blogiausių visame festivalyje nuskambėjusių muzikinių kūrinių kaltininke ir imasi narplioti, kaip resilience popse virsta nauju lytiniu stereotipu. Populiarioji chill muzika skirta bet kokiai rizikos redukcijai ir sąnaudoms / pelnui (kiek galima mažiausiai investuoti, kad pavyktų gauti didžiausią naudą) subalansuoti. Vadinasi, mergaitės, o vėliau merginos, moterys (nepamiršant ir rasės „kapitalo“) nuo mažų dienų investavus ganėtinai nedaug, gali tapti puiku kapitalistiniu masinės ir žvaigždžių kultūros produktu, turinčiu internalizuoti bene kiekvieną ryškesnį žingsnį feministiniame diskurse. Tarkime, tiek atmosferiniuose, tiek popsiniuose kūriniuose moteriškas vokalas tampa į dainos kulminacinį tašką klausytoją vedančiu elementu, kurį (arba pagal dainos struktūrą, arba žodžių turinį) seka atgautų jėgų demonst­ravimas. Toks moteriško vokalo ir stiprios moters įvaizdžio naudojimas tampa nauju stereotipu. Tai, be abejo, irgi yra viena iš prodiuserių atkaklumo ir lankstumo apraiškų.

Truputį ironiška „nuotykingos“ (eksperimentinės, elektroninės, alternatyvios ir pan.) muzikos festivalio kontekste tiek daug kalbėti apie popsą, tačiau tai tapo ir akademikų Melanie Schiller bei Mario Dunkelio ką tik pradėto tyrimo objektu. Jiedu, sunerimę dėl fašizmo idėjų plitimo, subūrė Europos mokslininkų komandą ir inicijavo išsamų kelerių metų tyrimą apie „populistinį posūkį“ populiariojoje muzikoje. Dėmesio sulaukusios valstybės: Vengrija, Italija, Austrija, Vokietija ir Švedija (dėl suprantamų parlamentinių priežasčių). M. Shiller ir M. Dunkelis, semiotiniu metodu kol kas išanalizavę tik kelis atvejus (radikalias dešiniąsias idėjas propaguojančius baltaodžius vyrus dainininkus, pvz., jau bene dešimtmetį populiarumo neprarandantį austrą Andreasą Gabalierą), pateikė preliminarius populizmo tokioje kultūroje tropus: apeliavimas į „tyliąją daugumą“, aukos retorika, herojinio vyriškumo aukštinimas, priekaištai netikrai demokratijai ir kovos tarp dviejų grupių – paprastų gerų žmonių ir korumpuoto elito – konceptas. Jie iš esmės būdingi populistinei retorikai (galima sužaisti „Bingo“ skaitant partijų savivaldos rinkimuose prog­ramas), tačiau užmaskuoti masinės muzikos forma veikia drastiškai kitokiais ir, pranešėjų nuomone, pavojingesniais mechanizmais nei „tradicinė politika“. Vis dėlto tokiame pristatyme neišvengta šiuolaikiniam kairiajam diskursui būdingos mes / jie dichotomijos – mes, protingieji ir įžvalgieji, susirinkome ir nusprendėme, kaip juos, naivius ar net kvailus, savo valiai pajungia populistai. Tačiau ką daryti, kad iš tiesų būtų kalbamasi su jais, ne tik apie juos? Konstruktyvaus atsakymo neturėjo, deja, nei pranešėjai, nei aš. Manau, vienu sprendinių galėtų būti kontkultūra.

Tokios kontrkultūros apraiška galbūt ir yra atkaklusis CTM festivalis. Be abejo, renginys, į vartotojų sąmonę pirmiausia įsirėžęs kaip aktualios muzikos festivalis, negali padaryti stebuklo – pritraukti viso spektro iš tiesų skirtingų žmonių ir priversti jų susikalbėti tarpusavyje. Tačiau to padaryti negali ir kritiškasis mąstymas universitetuose, sporadiškos iniciatyvos ar pavieniai balsai, kad ir kokie įvairūs bebūtų. Vis dėlto tikslas maždaug aiškus, belieka darkart priminti šiųmečio CTM raktažodį – atkaklumas – ir pamažu judėti to tikslo link. Vertinu ir sveikinu muzikinių festivalių sprendimą kasmet vis plėsti, pildyti programą, atliepiant tam tikros suinteresuotos bendruomenės aktualijas, skaudulius bei interesus. Būtent tai įprasmina tęstinumo ir kismo dermę.

Fotoreportažas iš festivalio čia: https://literaturairmenas.lt/mediateka/ctm-festivalis-berlyne