Julijos Pociūtės paroda „Bangãvimo skãlė“ Pamėnkalnio galerijoje veiks iki gegužės 17 d.

„Bangãvimo skãlė“ – taip Julija Pociūtė pavadino naujausią savo kūrybos parodą. Menininkė kūriniais bando įvertinti jų bangavimo laipsnį ir parodos anotacijoje pateikia formulę, kaip taip padaryti: pirmiausia atsižvelgti į laiką, tada nustatyti atspindžio gylį ir nepamiršti apsibrėžti numatyto žemės ploto. Bangavimo (panirimo ir iškilimo) būsenas nulemia pasikeitimo dažnis. Autorė nurodo, jog tai gali būti susiję su progresu, tobulinimu, statymu, kilimo lygmeniu, nes čia išlieka nuosmukio, degradacijos, griuvimo, grimzdimo priešprieša.

Pradedant analizuoti kūrinius, kurių nė vienas neturi pavadinimo, kyla klausimas – nuo kokio bangavimo taško pradėti? Nuo žemiausio? O gal nuo aukščiausio? Pradėjus nuo aukščiausio, galima skaudžiai kristi žemyn, pradėjus nuo žemiausio, galima per daug pakilti ir pritrūkti jėgų nusileisti. Tas nesibaigiantis bangavimas – gyvenimo ir kūrybos. Turbūt nesvarbu – kaip, svarbu –­ pradėti.
Ekspozicijos pradžioje – juoda plona virvelė, prikalta prie dviejų stulpų galerijos priekyje. Virvelė kuria kylančios arba besileidžiančios bangos įspūdį – iš kokios pusės pažiūrėsi. Ji tarsi nuoroda, jog tiesaus kelio apžiūrinėjant paro­dą nebus. Reikės banguoti nuo vieno kūrinio prie kito, aukštyn ir žemyn (gal todėl, kad praeiti per šią virvelę nedrįstu).

Manau, menininkei žemiausias bangavimo taškas yra realybė. Tai atsispindi kūriniuose, kuriuose apmąstoma tikrovė, – jie išsidėstę sienos apačioje (videodarbas ir videodiptikas-performansas). Bandoma išmatuoti aukščiausią bangavimo laipsnį sukuriant klaidinančią tikrovės regimybę – iliuziją. Šiuose kūriniuose žaidžiama su optika, stiklu, veidrodžiu, pasitelkiant atspindžio motyvus įtraukiamas žiūrovas: ant stiklo atspaustos fotografijos, įrėminti kryžiai, iš veidrodžių suformuotos vazos.

Priešais galerijos langą stovi balta siaurėjanti dėžė su skyle. Pro ją galima stebėti pravažiuojančias transporto priemones ar praeinančius žmones iš labai arti. Tik viskas yra aukštyn kojomis – bloškusi banga apverčia regėjimą 180° kampu. Sunku nustatyti, kokiu atstumu yra nutolęs regimasis objektas, tik galima stebėti, kaip troleibuso ūsai velkasi žeme, o ratai skrodžia dangų.

Galbūt reikėtų nusileisti į tikrovę.

Videodarbe – apleisto pastato fragmentas. Susiduriama su pilka niūria realybe: tamsios pastato kiaurymės atrodo grėsmingai ir sukelia netekties jausmą. Vienintelė viltis – pakibusios ir vėjo plevenamos plakato atplaišos. Bet tai beprasmiškas veiksmas, nes, pasak autorės, pats apleistas pastatas užlūžta bangavime.

Galerijos sienos centre – penki įvairių formų kryžiai, kiekvienas įrėmintas tamsiame fone. Šie kryžiai pakabinti didėjančia ir mažėjančia tvarka. Prieiti prie kryžių norisi vos patekus į galeriją, nes iškart juos pastebi – kaip pastebi altorių, tik įėjus į šventyklą. Tačiau teko banguoti, vengiant eiti tiesiai per pakabintą virvelę. Juk reikia įsijausti į parodos pulsavimą.

Ir leidžiamės žemyn.

Videodiptikas-performansas. Abiejuose ekranuose – moteris, laikanti degančią žvakę. Jos palaidinės viršus –­­ skylėtas, plotai tarsi išdeginti. Tačiau viename ekrane žvakė dega tolygiai, o kitame ji pamažu tirpsta, vaizdas tamsėja, vaškas liejasi ant moters palaidinės, kol galiausiai nubėga per kaklą ir sustingsta. Bet vėl pažvelgus į pirmąjį ekraną, žvakė lieka tokia pati – ji netirpsta, nesilydo. Tik vienas kitas vos juntamas liepsnos suvirpėjimas. Norint įvertinti kūrinio bangavimo laipsnį, pasak menininkės, reikia atsižvelgti į laiką, per kurį sudega žvakė. Tačiau čia laikas –­ sustojęs. Amžinas bangavimas?
Galerijos erdvėje pastatyti dvi vazos formas primenantys objektai. Jų išorė juoda, o vidus – veidrodinis. Sudėlioti veidrodžiai vienas prieš kitą kurią metafizinį pasaulį, jame esi tik atspindys, nes pažiūrėjęs į vidų gali išvysti savo suskaidytą atvaizdą, vizualiai padaugintą save. Šie objektai primena ir urnas: vienos viduje – sukietėjęs vaškas, kitoje – žemės. Į vidų patekusi šviesa, žvelgiant vis iš kito šono, banguoja. Vazos deformuoja gelmės įspūdį, taip siekdamos aukščiausio bangavimo laipsnio.

Kitame kūrinyje taip pat veikia veidrodžio principas: sujungtų kalno ir jo veidrodinio atspindžio fotografija ant stiklo. Todėl kalnas įgauna visiškai kitokią formą – vėl kuriama iliuzija. Be to, dar klaidinanti, nors nubrėžtos linijos fotografijoje turėtų leisti supras­ti, kur baigiasi tikrasis ir prasideda menamas kalnas. Įsižiūrėjus įdėmiau kalno viršuje ir jo atspindyje matomas kryžius, tačiau ant atspindėto kalno regimas mažas raudonas objektas, kurio nebuvo matyti ant tikrojo kalno. Gal tada reikėtų klausti, kuris yra tikrasis kalnas? Ar visada galime pasitikėti savo rega? Žinojimu? Suvokimu? Tiksliai viską išmatuoti, apskaičiuoti bangavimo laipsnį? Nubrėžta skirtis tarp tikro ir menamo – labai trapi.

Trapumo įspūdį formuoja ir menininkės naudojama medžiaga bei jos konstravimas. Paskutiniame kūrinyje iš stiklo plokštelių, ant kurių atspaustos fotografijos, sudėliotas namelis. Struktūra primena piramidę ir yra pavojinga –­ vienas netikslus judesys ir konstrukcija gali akimirksniu sugriūti. Nuotraukose vaizduojama vienos giminės istorija: įamžinti susibūrimai, šventės vis prie to paties namo, prie jo laiptų. Stikliniame „kortų namelyje“ vienos fotografijos atsispindi kitose kurdamos nematomą ryšį. Galbūt tai bandymas atkurti ir išsaugoti namą, pavaizduotą fotografijose? Kad jis įgautų tam tikrą pavidalą ir liktų prisiminimų užuovėja. Tačiau kitame, nors ir identiškame, stiklo namelyje regime vien pirštų atspaudus. Kartais prisiminimai išblunka, lieka tik tamsūs pirštų pėdsakai. Šio namelio stiklo sienos plonesnės – laiko bangavimo nudilintos. O paėjus toliau, matyti tik namelio kontūrai, stiklo kraštai. Ši konstrukcija neužbaigta. Galbūt tęsis, kol nebeliks piršto atspaudų, kol stiklas bus praregimas, skaidrus – nesuterštas savo buvimu. Abu stiklo nameliai pastatyti ant perskirtos medžio lentos, o jos galai nudažyti juodai. Perskyroje atsiradęs tarpas leidžia prasiskverbti šviesai, kuri išsisklaido į skirtingas puses ir veda išėjimo link.

Parodoje esantys kūriniai bangavo. Bangavimo laipsnis kito pereinant iš realybės į iliuziją, ir atvirkščiai. J. Pociūtė, žaisdama kūrinių vizualumu, įtraukia žiūrovą, todėl kiekvienas lankytojas šioje parodoje gali pats išmatuoti bangavimo stiprumą pagal autorės (ar savo) skalę.