Karolina Rimkutė. Grėsmė patriarchatui

Grupinė paroda M/A\G/M\A Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki  2017 m. birželio 4 d.

Laisvydė Šalčiūtė. „Nemirk dėl meilės“, fotografija, 2010, iš ciklo „Kūno apieškojimas“. gyčio norvilo nuotraukos

Nacionalinėje dailės galerijoje, institucijoje, kurios nuolatinėse ekspozicijose atsispindi vyrų rašoma meno istorija, kuratorės Laima Kreivytė ir Benedetta Carpi de Resmini nusprendė šturmuoti patriarchalų meno istorijos rašymą ir surengė bendrą italių bei lietuvių menininkių parodą M/A\G/M\A pagal Italijoje 1977 m. vykusią moterų meno parodą tuo pačiu pavadinimu. Šiandien pavadinimo raidės išskaidomos ir koncentruojamasi į moterų identiteto formavimą per sąmoningą kalbos ir kūno naudojimą kaip įrankius.

Dalis 1977 m. parodoje dalyvavusių italių prisijungia ir šiame „tęsinyje“, o iš lietuvių surinkti bene patys svarbiausi feministinio meno pavyzdžiai –­ parodoje dalyvauja daugiau kaip 30 menininkių. Kreivytė užsiminė, kad parodai pritrūko vietos ir darbų skaičių teko mažinti. Neabejoju, jei būtų galimybė, feministinis menas okupuotų visas NDG sales. Vis dėlto kūriniai atrinkti pagal tarpusavio santykius, tai nelengva užduotis parodų kuratorėms iš skirtingų meno pasaulių. Suprantama, jog dauguma feministinio meno kūrinių reflektuoja ir santykiauja su vakarietiškąja feminizmo teorija, todėl itališko ir lietuviško feministinio meno siužetų panašumas nestebina, kūriniai vienas kitą papildo ir sustiprina universalios problematikos įspūdį.

Pirmiausia akį rėžia ryški magenta. Tai spalva, kurios nėra spalvų spektre, ji susidaro tarp ilgiausios (raudonos) bei trumpiausios (violetinės) spalvų bangų ir yra mūsų sąmonės konstruktas. Ši spalva tai išdygsa, tai pranyksta 10-ties parodos segmentų architektūroje, tačiau smarkiausiai spinduliuoja jau nuo ekspozicijos atskaitos taško – seg­mento „Deivės kalbà“. Čia eksponuojami Marijos Gimbutienės Senosios Europos protorašto archemitoligiški tyrinėjimai. Šalimais ir menininkės Suzanne Santoro knygelė apie moterų nuogas figūras praeities skulptūroje „Naujos išraiškos link“. Prie tekstų, besigilinančių į moterų raiškos simboliškas plotmes, – ir juodais sakais padengtos antikinės efebo skulptūros fotografijos, pabrėžiančios atvaizdų dengimą įsitikinimų sluoksniu. Šiame kamputyje atkreipiamas dėmesys į Vakarų kultūros vystymąsi vyriško naratyvo (dominavimo) pagrindu.

Paroda kur ne kur archyvinė, tačiau ne visai pasiduoda muziejiškumui – nors darbus skiria iki 50 metų skirtumas, tiek naujų, tiek senesnių kūrinių tematika išlieka aktuali ir šiandien. Pvz., koridoriuje, pavadintame „Įbalsinant“, negirdėti polifoniškai dainuojančių A., B. ir Cindy Sherman balsų, tačiau poreikis būti išgirstai išreiškiamas Eglės Vertelkaitės „Lietuvių liaudies sutartinių“ serijoje ir vos girdimame Justės Janulytės „Debesų stebėjime“. Pastarajame choras vokalizuoja eilėraščio žodžių balses, todėl originalus tekstas klausytojų nepasiekia, o kiekvieno vokalisto atlikimas persisluoksniuoja, todėl pastanga įbalsinti eilėraštį tampa chaotiška individualių mėginimų maišatimi. Moters identiteto formavimasis – savivokos patriarchalinėse struktūrose gimimas – atstumia nuo, atrodytų, saugaus, tačiau sukaustyto gyvenimo falocentrinės mąstysenos visuomenėje, kur moters tapatybė išstumiama. Tokiame kontekste kitaip perskaitomas Eglės Rakauskaitės kūrinys „Meduje“ – menininkė vis mėgina pasinerti į saldžias įsčias, tačiau yra išstumiama lauk.

Paroda tęsiama kalba dekonstruojant patriarchalines struktūras, tik čia ji – ne vien tik pastanga būti išgirstai, bet kaip užtaisytas ginklas prieš represuojančias galias. Segmentas sykiu primena amerikiečių poetės Emily Dickinson kūrybą ir užsimena apie čia apmąstomą Valerie Solanas, jos vyrų išnaikinimo draugijos manifestą. Radikali feministė išgarsėjo šovusi į Andy Warholą, po šio įvykio išgarsėjo ir manifestas – it jos beprotybės liudijimas. Chiara Fumai pateikia supaprastintą manifesto schemą ir garsiai skaito jį žiūrovui: vyras yra neišsivysčiusi moteris, kurio vystymasis nutrauktas dar genų stadijoje. Fumai drauge su Solanas kviečia nepilnavertę lytį išnaikinti, o moterims reikalingas vyro funkcijas – automatizuoti. Nors veikalas smerkiamas dėl žiaurumo, jis užima itin svarbią vietą feministinėje literatūroje. Priežastis gana aiški – juk žiaurūs vyrų lyties apibūdinimai tėra apversti patriarchalinės kultūros stereo­tipai, taikomi moterims ir taip smarkiai įsisąmoninti, kad grėsmingi atrodo tik tada, kai yra apverčiami. Pasiklausę Fumai balsu kalbančios Solanas, video­darbe „Rodyt ar nerodyt“ išvystame dar jauną Jurgos Barilaitės dukrą, taip pat mėginančią vokalizuoti Solanas žodžius, kartu – apšviesti savo žaislų kompaniją. Montaže matome ir motiną, išgyvenančią moralinę dilemą, ar derėtų iš dukros atimti jos pačios išsirinktą knygelę, ar vis dėlto leisti toliau skaityti.

Kitoje pusėje, už sienelės, stovi feministinis altorėlis, kritikuojantis moters poziciją krikščioniškoje ikonografijoje. Jo viduje iš abiejų pusių matyti kryžių formos: šokoladinis Rakauskaitės „Nukryžiuotasis“ ir Veritos Monselles iš kairės arba dešinės skaitomas kūrinys „Ecce HOMO“, kuriame atskleidžiamas moters kūno stigmatizavimas religijoje – nykstant moters kūnui, ryškėja kryžius bei žvakės, ir atvirkščiai. Moters kūno „nešvarumas“ kritikuojamas ir Paulinos Eglės Pukytės skaitmeniniame judančiame vaizde –­ Jėzaus kojos pakeičiamos į moters. Šis apvertimas primena neseniai moterų kojas plovusį popiežių Pranciškų. Jo sprendimas buvo sutiktas prieštaringai, kadangi iki tol bažnyčia griežtai draudė įtraukti moteris į panašias apeigas. Krikščioniškos bažnyčios pozicija dėl moterų kūno veikia nepaprastai – įvairūs apribojimai tiek išstumia moteris iš bend­ruomenės, kad joms net negalima rodyti nuolankumo, mat jos pačios yra vaikštančios nuodėmės, nepaisant to, kokį sunkų kryžių neša.

Tame pačiame parodos segmente „Prieš dogmas“ eksponuojamą Laisvydės Šalčiūtės kūrinį „Nemirk dėl meilės“ banali ir kiek desperatiška frazė apie meilę sieja ne tik su kančios tematika, bet ir su kitu segmentu „Metaromanas“. Jame pristatomi du darbai: Nicole Gravier „Mitai ir klišės. Nuotraukų knygos, serija „Laukimas“ bei Cooltūrisčių ir estų menininkės Mare’s Trallos bendras kūrinys „Skaitant veidus“. Gravier fotografijų serijoje kritikuoja pokario Italijos vizualią kultūrą mėgdžiodama tipiškas moterų pozicijas fotoromanuose. Toks stereotipų atkartojimo savimi būdas primena amerikietės Cindy Sherman ciklo „Kadrai iš filmo be pavadinimo“ metodus, be to, abiejų serijų kūrimo metai sutampa. Gerokai (bene 35 m.) vėlesnis Cooltūrisčių ir Trallos videodarbas nėra autoportretiškas, tačiau kritikuoja estų ir lietuvių filmus. „Ave, Vita“ ir „Paskutinės relikvijos“ filmuose moterų kūnus ir asmeninį gyvenimą bando kontroliuoti patriarchatui tarnaujančos institucijos, vyrų balsai liepia suvokti neva tikrąją moters prigimtį – tapti paklusnia, nuolaidžia žmona ir motina. Personažės liūdnai susimąsčiusios, tačiau nieko neatsako moralizuotojams, tokia privilegija šiame scenarijuje nenumatyta. Dažnai stengiamasi kontroliuoti moterų kūnus ir realiame gyvenime.

Verita Monselles. „Ecce HOMO“, fotografijos, 1976 (Menna kolekcija)

Greta esančioje fotografijoje Tomaso Binga, apsirengusi suknele, kurta iš tokių pat kaip ant sienos tapetų, susilieja su aplinka, tampa nematoma. Tačiau menininkė šiam įvaizdžiui nepasiduoda – panaudojusi itališkų žodžių žaismą tarp kartono ir kulkos tūtos (it. cartoncino, cartucce), eilėraštyje Binga pagrasina iššauti. Parodos segmente „Jos pačios raidynas“ galima aptikti ir kitų menininkių žaidimų su frazėmis, žodžiais ar raidėmis, pvz., „Coro Collective“ grupės video „Raidyno pamokoje“ menininkės savaip interpretuoja 9 dešimtmetyje queer kultūroje populiarų vogue šokį, jame mėgina tranformuotis į raides. Prie retai kultūroje išreiškiamo motinos ir dukros santykio grįžtama Aurelijos Maknytės instaliacijoje „Tėvų kambarys“ – čia eksponuojami siuvėjos laiškai dukrai, iš laikraščių padaryti lekalai, kuriuose galima paskaityti praeities aktualijų, ir suglamžyti laikraštiniai kamšalai menininkės motinos laidojimo bateliams, tačiau įterpiamas tėvo ir dukros santykis – eilėraščio forma pateikiama tėvo lavono medicininė ekspertizė...

Į kitą parodos salę laiptais kylančiam lankytojui kuratorės neleidžia pailsėti – čia Eglė Ridikaitė nesisaugodama nepažįstamiems perduoda koordinates į savo sodą, o Lina Lapelytė pristato tradiciškai su kanklėmis neasocijuojamą industrinę muziką. Pasiekus salę, akys raibsta nuo dar keturių koncentruotų segmentų. Žvilgsnis nukrypsta į Eglės Gandos Bogdanienės raudoną siūlą, kurio kamuoliukas nuriedėjęs guli šalia palto, sukonstruoto iš pačios kūrinio autorės rašytų dokumentų. Šalia bučiniais ir parašais išsiuvinėti kabo kiti dokumentai, liudijantys „moterišku“ laikomą amatą – siuvinėjimą, – juo išreiškiamą priešinimąsi vyrų uzurpuotai prorektorių terpei ir šiuolaikinei biurokratijai. Greta eksponuojamas ir išsiuvinėtas Bogdanienės pasas, tiesa, ne jos pačios, o Nepalo vyrų, kurių pavardės neafišuojamos (visai kaip dažnai nutinka moterims kolektyviai sukurtuose darbuose, kuriems vadovauja vyras). Tačiau svarbiausia, jog vyrai itin didžiavosi kreivu ir atsainiu rezultatu. Panašiose situacijose moterys skatinamos kuklintis ir nusivertinti, net nudirbus ką nors itin kruopštaus ir pagirtino.

Ant sienų išrikiuoti darbai vėl atsiremia į moters nebylumą, mėginimą atrasti savitą, patriarchalinėms struktūroms nepaklusnią kalbą. Kelios menininkės represines struktūras pirmiausiai imasi griauti: Mirella Bentivoglio dekonstruoja žodį „monumentas“, fališkos figūros teksto apipavidalinime išryškindama žodyje slypinčius nume, reiškiantį dievą, me, ir ardo žodį bei vizualią formą iki visiškos griūties. Cooltūristės falocentriškus monumentus kiša į kojines, į jas sukiša ir fališkus rankų gestus –­ iškeltus vidurinius pirštus. Kristinos Inčiūraitės projekto iš 3 dalių („Bevardė valanda“, „Yvonne“ ir „Barbara“), pabrėžiančio moters kūno įkalinimą, kontekste žvilgsnis asociatyviai nukrypsta į Šalčiūtės fotografijas „Nepakankama nekaltybė“, Karlos Gruodis spintą „Prarastas vainikas“ ir Bingos akcijos „Ką tik vedusios“ nuotraukas. Kaip rašė daugelis feminizmo teoretikių, santuoka – vienas esminių patriarchalinės kultūros įsitvirtinimo ženklų, ne tik formuojantis kiekvienos moters asmeninį gyvenimą, bet ir nužeminantis ją iki daikto – jos kūnas tampa sutuoktinio nuosavybe. Artimiausi šiai parodai pasirodė Emmos Goldmann žodžiai: „Nuo pat kūdikystės mergaitei sakoma, kad jos esminis tikslas yra vedybos, todėl ugdymas ir išsilavinimas ją rengia santuokai. Ją ruošia kaip skerdimui penimą nebylų galviją.“*

Kaip jau minėjau, parodos segmentai bei kūriniai siejasi tarpusavyje ir pagal kuratorių pasiūlytą skirstymą žiūrėti į juos visai nebūtina, vis dėlto vienas kūrinys, eksponuojamas salės viduryje, liko lyg niekur nepriskirtas. Tai – Lauros Garbštienės „Filmas apie nežinomą menininkę“. Moteris jaučiasi kalta, kad yra nežinoma kūrėja, ir pasineria į piligrimines keliones ieškoti atpirkimo už teisę būti menininke. Tačiau moterys neturi jaustis kaltos, kad nėra žinomos ir nepatenka į istoriją, nes istorija yra parašyta vyro. Nesigraužkime, nesigėdykime, o rašykime ir kurkime. Trikdykime patriarchalinę moters vaizdavimo tradiciją ir perrašykime istoriją!

* Emma Goldman. „Anarchizmas ir kitos esė“. Iš anglų kalbos vertė Lina Žigelytė. – V.: „Kitos knygos“, 2013, p. 156.

Draugai