Imantas Selenis – jaunosios kartos fotografas, kurio „LinkedIn“ paskyra gali sukelti įspūdį, kad kalbame ne apie tą patį žmogų. Rinkodaros specialistas, buvęs bankininkas atidžiau stebėti ir fiksuoti miestą pradėjo 2011 m. apsigyvenęs Londone, dabar jo portfolio (kai tokį pagaliau paruoš) puikuotųsi 15 grupinių ir personalinių parodų, keli apdovanojimai ir pirmoji personalinė paroda Lietuvoje „Hawaii“, gruodžio 7 d. atidaryta „Tsekh“ galerijoje Vilniuje. Miesto refleksijos I. Selenio fotografijų serijoje įgyja vienos iš urbanistinių duotybių – sovietmečiu statytų mikrorajonų – pavidalą, tačiau yra apipinamos (kvazi)autobiografiniais, ironiškais bei fikciniais motyvais. Savas ir gerai pažįstamas Vilnius parodos autoriui padeda suprantamai kalbėti apie žmonių jauseną, svajones ir grožio supratimą. „Hawaii“ galite apžiūrėti iki 2019 m. sausio 14 d.

Imanto Selenio autoportretas

Galiu pradėti nuo mažos legendos.

Kas tą legendą paskleidė?

Ji tiesiog atsitiko. „Hawaii“ pradėjau rengti kaip fotografijų parodą, vėliau ėmiau galvoti apie koncepciją ir supratau, jog fotografijų nebeužtenka.

Norėjau aiškiai iškomunikuoti, kodėl atsirado būtent tokios spalvos ir į ką jos referuoja. Tad sukūriau instaliaciją, atspindinčią mūsų 10 dešimtmečio mentalitetą, kai atsivėrė sienos ir bandėme pabėgti nuo Sovietų Sąjungos kultūrinės įtakos. Šis noras niekur nedingo iki šių dienų.

Mano nuotraukose nėra Žmogaus, nes jos yra svajonė, fikcija. Ten miestas toks, kokį mes jį norėtume matyti: gražus, spalvotas, įgavęs naują formą ar pavidalą. Žmogaus čia nėra, nes nenorėjau suasmeninti nuotraukų. Tačiau yra paslėptas kodas – visus pastatus fotografavau portretiniu 85 mm objektyvu, t. y. kaip žmogų.

Ilgainiui pradėjau galvoti apie instaliatyvią, žmogaus aplinką atspindinčią parodą.

 

Dėl to joje atsirado vonios kambarį primenantis objektas?

Taip. Sovietinė architektūra yra duotybė. Surūdijęs gyvatukas – taip pat. Jis irgi kelia žmonėms blogas emocijas: šildo žiemą vasarą, dideli mokesčiai, sunkiai išmontuojamas. O ant gyvatuko kabo 10 dešimtmetyje populiarus rankšluostis su Havajais. Sintetinis, puoštas ir netikras atvaizdas. Čia slypi pa­rodos ambivalentiškumas: atogrąžų salos asocijuojasi su rojumi, o jam priešpriešinami „blogi“ pastatai, kuriuos pridengiame spalvomis (savo svajonėmis).

Nors rodau fikciją, sakau, jog atmintis yra identiteto dalis. Ką nors iš jos iškirpę, atmetę, pakeitę tampame nepilni. Atsivėrusi tuštuma gali būti okupuojama įvairių fikcijų, šiuo atveju svajones užpildė havajietiškos spalvotos nerealybės.

Tačiau svajonės juk irgi galėtų būti laikomos tapatybės dalimi. Ar svajonė savaime nėra reali?

Parodos atspirties tašku tapo mano 2014 m. insta­grame kuruota „The Guardian Cities“ paskyra, kurioje fotografijomis pristačiau Vilnių tokį, kokį matau. Rodžiau ir bažnyčias, ir sovietmečiu statytus naujuosius rajonus, bet visiems užkliuvo rajonai. Sulaukiau vietinių kritikos, kad jų rodyti negalima – tai netinkama, „negraži“ miesto reprezentacija. Tad ši paroda yra ne apie svajones apskritai, o būtent tą – gražesnės miesto reprezentacijos – svajonę.

Pradėjau abejoti neigiamomis gyvatuko konotacijomis. Galbūt jos sietinos su skirtingomis kartomis, klasėmis arba tiesiog subjektyvia tavo prielaida? Man gyvatukas – nuostabus, praktiškas daiktas, ant kurio visais metų laikais galima greitai išdžiovinti drabužius.

Čia jis veikia kaip sovietinės architektūros alegorija. Prasminius gyvatuko sluoksnius galima pjaustyti pagal daugybę kriterijų. Jis tobulai įkūnija skirtingų visuomenės grupių požiūrių prieštaringumą, nors gryna fizine išraiška kiekvienam yra identiškas.

Rožinės, žydros spalvos paletės, palmių estetika ir pan. puikiai atliepia ūmiai užėjusį ir jau nuslūgusį vaporwave’ą, kritiškai komentavusį to paties laikotarpio, kurį nagrinėji ir tu, estetiką. Tikslingai pasitelki kultūrines nuorodas ar tai netyčinis sutapimas?

Specialių nuorodų į vaporwave’ą nebuvo, daug mąsčiau apskritai apie kičą ir po nepriklausomybės į Lietuvą plūstelėjusius spalvotus produktus. Jie itin stipriai kontrastavo su mūsų sovietinės kultūros realybe. Ryškios spalvos tapo mada, siekiamybe. Prisimenu, dar 9 dešimtmečio pabaigoje gaudavome siuntinių iš Vokietijos. Atidarydavome dėžes nežinodami, ko rasime viduje: šokoladas, kruopos... megztinis! Tas megztinis buvo panašaus mėlynumo kaip ant gyvatuko kabantis Havajų rankšluostis.

Kaip kilo noras sužmoginti architektūrą? Tiesa, architektūra yra žmogaus kūrinys, produktas, tačiau netgi objektyvo pasirinkimas suponuoja antropomorfizuotą žvilgsnį į negyvą objektą.

Manau, kiekvienas žmogaus kūrinys yra jo paties atspindys. Tarkim, mano nuotraukų serijos turi labai tikslingą struktūrą, tiesioginį ir netiesioginį siužetus, simbolius (tiems, kas mėgsta jų ieškoti) ir taip tampa kūnu, atspindinčiu mane patį, mano idėjas. Pastatas jį kūrusiam architektui arba jame gyvenančiam žmogui tampa būties ir buities dalimi, jo portretu. Ilgainiui pastate išryškėja individo arba individų grupės elementai, tarkim, skirtingas balkonų įstiklinimas, ir pastatas pradeda keisti prasmę. Man miestas – žmogaus refleksija. Gyvendamas Londone stebėjau, kaip gatvėse juda pavieniai žmonės ir jų srautai, miestas tai ištuštėja, tai vėl prisipildo, atsidaro, o vėliau užsidaro naujos kavinės – tai itin gyvybingas ir žmogiškas organizmas, kintantis priklausomai nuo žmonių idėjų kismo.

Kai kurie pastatai, tiksliau, ištisi rajonai yra tam tikro individo ar jų grupės įsivaizdavimas, kaip žmonės turėtų gyventi. Žmogus sukuria architektūrą, dehumanizuojančią kitą žmogų (tam tikrus visuomenės sluoksnius). Galbūt įvairios mažos gyventojų intervencijos yra siekis atsikovoti pa­status?

Rajonai kaip tik buvo skirti apgyvendinti žmonėms, suteikti erdvės, kurios labai trūko, ne dehumanizuoti. Masinės statybos susijusios su industrializacijos didėjimu ir populiacijos augimu miestuose. Vilniuje daugiabučių rajonai atsirado, kai po Antrojo pasaulinio karo reikėjo staigiai, čia ir dabar apgyvendinti daug žmonių, įkurdinti naują populiaciją. Geras pavyzdys – Londono Barbikano kvartalas. Neseniai jis pripažintas pačiu baisiausiu pastatų kompleksu mieste, tačiau anuomet į jį atsikraustė per 10 tūkst. žmonių, kai subombarduotame Sičio rajone gyveno gal vos 500. Architektūra kviečia, ne atstumia.

Viena vertus, žmogus gauna butą gyventi ir kurti šeimą. Kita vertus, pastatų optimizavimas, minimalios gyvenimui reikalingos erdvės apskaičiavimas juk buvo skirti individui pajungti į labai aiškią sistemą.

Taip, tačiau mes sovietizmą vertiname iš dabarties perspektyvos. Tuo metu niekas nežinojo, kas yra liberalizmas, demokratija, todėl esama realybė atrodė teigiama. Pats užaugau Antakalny, dabar gyvenu Senamiesty ir, būna, žmonės klausia, kodėl ne sovietiniame rajone. Nes anksčiau man trūko laisvės ir žinojau, kaip gali būti kitaip. Taigi erdvumo klausimas validus, tačiau dabar net ir tuose rajonuose žmonės jungia kelis butus į vieną, keičia jų formą. Prisiminkime 2008 m. ir Perkūnkiemį – chruščiovkėse žmonės jautėsi labai nelaimingi, o kraustydamiesi į Perkūnkiemį – laimingi, ir tai stebina, nes iš esmės abu rajonai niekuo nesiskiria. Perkūnkiemio daugia­bučiai sprendė tą pačią problemą, kaip anuomet chruščiovkės Žirmūnuose.

Ekspozicijos fragmentas. Imanto Selenio nuotrauka

Kitame tekste atkreipei dėmesį į buitinėje kalboje paplitusią frazę „varom į miestą“, tai iš tiesų reiškia važiavimą iš rajono į centrą pasilinksminti, prasiblaškyti. Pati ne kartą pastebėjau save taip sakančią, tačiau net reflektavus frazės absurdiškumą, vis tiek sunku ja atsikratyti.

Slengas itin daug pasako apie žmonių mąstymo modelius, savijautą. Žmonėms iš miegamųjų rajonų miesto centras – vieta, kur kažkas geriau, yra kavinių, pramogų. Lietuvoje pasigendu bendruomeninių iniciatyvų rajonuose. Nors yra gerosios praktikos pavyzdžių, tarkim, Antakalnio „Miesto laboratorija“ ar bendruomenės šiltnamis. Būtinos miestą decent­ralizuojančios ir miestiečių savijautą pagerinančios iniciatyvos.

Tokios iniciatyvos, tavo nuomone, turi kilti iš apačios, ne viršaus?

Taip, nes idėjos iš apačios yra pilietinės visuomenės esmė. Prisiminkime Kinijos miestus-vaiduoklius, kuriuos inicijavo galios struktūros, tačiau juose niekas neapsigyveno, nes žmonės buriasi ten, kur sukuria apie save kultūrą. Ir gentrifikacinius procesus Londone – kūrybingi žmonės susiburia nepatraukliame rajone, ten pradeda kurti, rajonas pasidaro įdomus investicijoms, ateina kapitalizmas, išstumia juos ir žmonės keliasi į kitą rajoną ir t. t.

Neseniai publikavome interviu su Andrejumi Vasilenko. Jis Londone praleido 5 metus, tu – 3 metus, abu grįžę pradėjote akylai stebėti Vilniaus miestą. Jūsų objektas tas pat, prielaidos, atspirties taškai panašūs, tačiau rezultatas itin skiriasi, o priežastis, esu tikra, – ne tik estetinis subjektyvumas. Ar matai esminį skirtumą tarp savęs ir jo?

Kartais mėgstu vaizdą suplokštinti, įterpti fiktyvių elementų, kurie dokumentinėje (iš pirmo žvilgsnio) fotografijoje įveda netikrumo dimensiją. Tokia strategija susijusi su atmintimi ir identitetu, nes skatina žiūrovą visų pirma nustebti, o vėliau mąstyti, domėtis, abejoti, gal netgi važiuoti ieškoti vaizduojamos vietos. Norėčiau tikėti, kad mano kūryba skatina žiūrovus pačius tyrinėti miestą. Esu neblogai susipažinęs su Andrejaus projektu, pats pradžioje dirbau panašiai. Jį domina miesto daugiasluoksniškumas ir to perteikimas teisingai, t. y. dokumentiškai, nesurežisuostai. Man režisūra atveria naujas fotografijos medijos plotmes ir tarpdiscipliniškumo galimybes.

Tarpdiscipliniškumas visu savo grožiu: baigei teisės studijas, ilgai dirbi reklamos srityje, bet jau dalyvavai 15 grupinių parodų, o „Lewben Art Foundation“ įsigijo ne vieną tavo fotografiją. Kaip taip nutiko? Įstojai į Fotomenininkų sąjungą, tapai galeristų globotiniu?

Būdamas ne meno lauko žmogumi stengiuosi išnaudoti visus turimus įgūdžius. Pvz., savo žinias rinkodaros srityje pritaikiau ir šiai parodai. O Sąjungai nepriklausau – sklando gandai, kad toje aplinkoje esu vertinamas kiek skeptiškai. Suprantu tai. Mano procesas – nuolatinis mokymasis iš klaidų, parodų lankymas, imponuojančių menininkų stebėjimas, diskusijos ir literatūros skaitymas. Tad būdamas savamokslis gal kur nors netaisyklingai panaudojau kūrybinį akademinį metodą. Tačiau atidžiai stebiu aplinką ir ieškau savitos kalbos, kuri gal skiriasi nuo dogmatinių akademinių metodų. O Sąjungos ir priklausymas specifinėms bendruomenėms ne itin reikalingi, nes nereikalingi jų teikiami saugikliai. Net ir ši paroda įgyvendinta privačiomis lėšomis: pats susiradau rėmėjus, parengiau verslo planą, surinkau lėšas ir t. t. Žinoma, viso to nebūčiau pasiekęs be man atstovaujančios ir meno lauke gerai žinomos Julijos Dailidėnaitės.

Štai Antanas Sutkus, Lietuvos meninės fotografijos žvaigždė, sovietmečiu vos ne vos įsteigė Fotomenininkų draugiją, bet pirmieji kolekcionieriai 7 dešimtmetyje fotografijos apskritai nelaikė meno rūšimi ir neketino pirkti. Tau vis dėlto pasisekė.

Manau, labiausiai padėjo vadyba. Tiesą sakant, anksčiau jaučiausi mažiau kuriantis, daugiau vadybinantis. Man nesudėtinga bendrauti, užmegzti pokalbį, artikuliuoti savo mintis. Tai sukūrė pagrindus tolesnei veiklai. O vėliau pradėjau kelti sau vis didesnius reikalavimus kūrybine prasme. Pajutęs minties gylio stygių pastaruosius porą metų beveik visai nefotografavau, skaičiau daug teorinių ir filosofinių knygų, svarsčiau, kas man iš tiesų įdomu.

Kai kurie menininkai pasuko meninio tyrimo kryptimi. Kuris dėmuo svarbesnis: tyrimas ar baigtinis kūrinys? Mano galva, tau pavyksta kontekstualiam mąstymui suteikti patrauklų vizualų pavidalą.

Nekeliu sau tokių uždavinių kaip gilus tyrimas. Dabar menas supanašėja su mokslu – jei nebus atliktas tyrimas, pateikta išvada, meno procesas sugrius ir rezultatas bus blogas. Dėl to atrodo, kad menas praranda paties kūrėjo dvasią, nes šis užsideda „tyrimo“ kaukę. Lioviausi užsiiminėti tyrimo metodais pastebėjęs, jog visame tame imu prarasti save.
Parodoje eksponuojamas Karolio Kaupinio tekstas. Jis čia tam, kad netiesiogiai atsirastų žmogus – empatiška būtybė, su kuria žiūrovas galėtų tapatintis. Kitas eksponatas – mano močiutės piešinys. Iš tiesų šia paroda nusimečiau kaukes, parodžiau savo veidą ir toks nuoširdumas pasiteisino.
Nesilyginu ir nekritikuoju skirtingų meninių strategijų, pvz., dabar ŠMC veikia puiki „JCDecaux“ premijos paroda (grupinė paroda „Orumas“ veiks iki 2019 m. sausio 13 d., – red. past.), tačiau mano tikslas kiek kitoks. Daug dėmesio skiriu estetikai ir komunikacijai su žiūrovu. Savo parodoje edukaciniais tikslais vesiu kelias ekskursijas. Kalbėdamas paprastesne kalba noriu tapti tarpininku žmonėms, kurie paprastai į parodas neateina. „Hawaii“ reklamos tikslingai atsidūrė miegamųjų rajonų, ne centro lauko stenduose.

„Hawaii“ centre – vonios kambario instaliacija, iš kurios tarsi iš savų namų galima žvelgti į akiai įprastus miesto periferijos pastatus. Karolio tekstas pasibaigia epizodu močiutės namuose Žirmūnuose, o tu iškabini savo močiutės piešinį iš Karoliniškių. Jau minėjome tarpdiscipliniškumą, atvirumą, tačiau kokiu būdu šie tiek technikai, tiek kilme skirtingi elementai susipina?

„Mano“ paroda tapo „mūsų“ paroda. Mano ir Karolio koncepcijos sutapo, padovanojau jam pačią pirmą Viršuliškėse darytą šios serijos fotografiją, į kurią žiūrėdamas jis reflektavo savo patirtį. Perskaitęs tekstą kiek pakeičiau pirminę parodos viziją ir jos architektūroje atsirado teksto parafrazės.
Mano močiutė serga demencija, liga daro didžiulę žalą protui, atminčiai. Ji pradėjo piešti, tai padeda išlaikyti nuovoką. Įprastai brėžiami geometriniai raštai, mandalos ir pan., tačiau kartą ji nupiešė vaizdą pro savo langą – du monolitinius Karoliniškių daugiabučius ryškiame rudens lapų fone. O aš bene identišką vaizdą, tą, kurį dovanojau Karoliui, buvau užfiksavęs dvejais metais anksčiau! Močiutės piešinys taip pat paskatino keisti parodos viziją. Šis sentimentalus elementas suteikė papildomą plotmę mąstyti apie žmonių svajones, realybę bei skirtingą, subjektyvų miesto matymą.