Kaspars Podnieks: „Esu autoportretas pagal Munchą“

× Aistė M. Grajauskaitė

2016 m. Lietuvoje rodyta latvio Kasparo Puodnieko paroda vadinosi „Užtvara“. Menininkas tada nė kiek nesikuklindamas vertė susimąstyti apie metafiziką, formą. Tuomet man viskas siejosi su laiku, kurio perteklių simbolizavo erdvė tarp fotografijų personažo kojų ir žemės. Tokios laiko sankaupos. Šįkart K. Puodniekas į Vilnių atvyko su paroda „Grįžtant namo“ (galerija „AV17“). Jis ir vėl žaidžia su laiku. Latvis, pasitelkdamas viešojo transporto stotelę, įprasmina grįžimą bei laukimą. Stotelė išnyra miške, apkabina medį... K. Puodniekas kristalizuoja laiko ir mūsų santykį, verčia lūkuriuoti, kol rasime kitokio pasirinkimo galimybę.

Parodoje „Grįžtant namo“ K. Puodniekas, lyg nostalgijos apimtas šiuolaikinis kartografas, pateikia filmuotą Drustų gyvenvietės kraštovaizdį ir veda žiūrovą keistu, sakytum, granauskišku kaimo keliu trobos, ežero, ganyklos link. Ir ne ką prasčiau nei Damienas Hirstas, kuris panardino karvę į formaldehidą, K. Puodniekas panardina savo Drustų florą ir fauną į kitą laiką, į kadrą, į juostą ir mus veda nežinomais, tik nujaučiamais keliais.

 

K. Puodnieko autoportretas
K. Puodnieko autoportretas

 


Visi atpažįsta tave, kaip „vaikiną, kuris atstovavo Lat­vijai 55-ojoje Venecijos bienalėje“. Kas pasikeitė po šio renginio 2013 m., koks tavo santykis su menu šiandien? Kas tave įkvepia, motyvuoja?

Venecijos bienalė buvo puiki patirtis, tačiau niekaip nepakeitė mano meninių gebėjimų ar pažiūrų. Aš vis dar tas pats ir toks pats, koks dalyvavau Venecijos bienalėje. Savaime suprantama, po renginio tikėjausi, jog viskas tik augs. Bet mano situacija labai panaši kaip su paaugliais ir jų ateities vizijomis – viskas atsiremia į galimybes ir gebėjimus. Nemažai bendravau su kitais bienalės dalyviais apie jų emocijas, lūkesčius. Pasirodo, visi jautėmės panašiai. Niekas netapo pasaulinio lygio superžvaigždėmis. Drįsčiau teigti, kad viskas vyko paradoksaliai atvirkščiai: dėl sumažėjusio produktyvumo laikinai dingsta motyvacija kurti. Nors buvo viena žvaigždė – mūsų pavilijoną aplankė Leo­nardo DiCaprio. Jo jachta atplaukė į Veneciją kelios dienos po bienalės atidarymo. Tai buvo pažymėta ir aptarta Latvijos bulvarinėje spaudoje. Tik tiek.


Leonardo DiCaprio... Irgi neblogai. Bet kodėl vis dar kuri? Kas tavo perpetuum mobile?

Apie tai nuolatos galvoju. Dažnai tenka ieškoti, kaip pateisinti savo veiklą – kodėl tam skiriu laiko, investuoju asmeninius išteklius. Tai mano hobis, savirealizacija, malonumas. Yra vyrų, kuriems patinka medžioti ir vėliau demonstruoti ar net pasirodyti, kokio dydžio ragus turi ir koks buvo žvėris. Yra vyrų, kuriems labiau prie širdies žvejyba ar alpinizmas.


O kaip pasirenki temą, iš kur atsiranda kūrinio idėją?

Kūrinys yra menininko kasdienio mąstymo išraiška. Esu iš Drustų, dirbu žemės ūkyje ir kuriu tai, ką matau ir suprantu. Didelę įtaką turi tai, ką menininkai mato aplink save, ką daro ir stebi. Pavyzdžiui, Niujorke gyvenantis menininkas yra natūraliai paveiktas šio miesto aplinkos. Taip pat iš kūrinių matyti, kas muziejus ir galerijas lankė dažniau. Neišvengiamai pradedi kurti kažką panašaus į tai, ką jau matei. Be to, laikas praleistas naršant taip pat daro savo – kūrinyje atsispindi interneto turinys.


Tavo kūryboje gana daug politinių nuorodų. Ar nemanai, kad žvelgiant globaliai diskusijos apie meną ir politiką yra neproduktyvios? Ar menas ir politika gali būti maišomi?

Tikrai nemanau, kad tai neproduktyvu. Nuoširdžiai tikiu, kad menininkai valdo pasaulį ir būtent menas daro įtaką tiek politikai, tiek religijai. Religinio kulto pastatuose naudojamos ikonos ir simboliai sukurti menininkų; pasaulyje žinomi muzikantai, menininkai bei aktoriai buriasi bendroms akcijoms, aukodami pinigus iš tikrųjų šį tą keičia ar bando keisti.

Yra ir tokių, kurie rekomenduoja nepainioti politikos ir meno, nors šios sritys turi be galo daug bend­rybių. Menas, kaip ir politika, turi galią manipuliuoti žmonėmis. Ko gero, labiausiai jaudinanti ir gundanti šio žaidimo dalis, kad pats gali susikurti taisykles ir stebėti, kokias reakcijas tai sukelia ir kokią įtaką turi nuomonėms. Meno kūrinys pritraukia sekėjus (asmenis, su kuriais dalijamės panašiais požiūriais ir nuomonėmis) arba oponentus (heiterius). Tam tikra prasme Putinas ir Trumpas taip pat yra menininkai.

 

Kasparas Puodniekas. „Stotelė 4“ 36 Literatūra
Kasparas Puodniekas. „Stotelė 4“

 


Daug kalbi apie tradicijas, bendruomenes, visuomenę ir individualumą... Ar šiandienos kontekste, kai ekologija, biorobotika, antropocentrizmas tapo pokalbių ašimis, yra koks nors dar reikšmingas iššūkis arba klausimas menininkui?

Na, dabar man labiausiai kelia nerimą karvių bezdėjimas. Kiek girdėjau ir skaičiau, Leonardo DiCaprio taip pat susirūpinęs šiuo klausimu, o Greta Thunberg jau net į mokyklą neina. Tikrai nesu vienas šiame pasaulyje ir matau, kas vyksta aplink.


Tavo paroda vadinasi „Grįžtant namo“. Kas tau yra namai? Kokia parodos idėja ir kaip ji siejasi su pa­rodos turiniu?

Prabėgo nemažai laiko, kol viską permąsčiau ir galiausiai suvokiau: kai kalba pakrypsta apie meną, noriu grįžti prie pagrindų, esminių principų ir užsiėmimų. Noriu grįžti prie ištakų, šaknų. Viskas parodoje susiję su retrospektyviu žvilgsniu, kaip pradėjau, kur esu dabar, kur ir kaip norėčiau toliau judėti. Suvokiau, jog tikrai nesu vienintelis vertinantis ir branginantis namus, bend­ruomenės, šeimos jausmą. Pavyzdžiui, Latvijoje frazė „grįžimas namo“ vartojama vis dažniau. Parodos lankytojai taip pat pagaus šią idėją, žinutę, ir susieti meno kūrinius nebus sudėtinga, nebus reikalo papildomai aiškinti. Mes visi turime savo kelią atgal namo.


Manai, yra vis dar įmanoma grįžti namo?

Be abejonės! O jei ir ne, tai po mirties vis vien grįšime ten, iš kur atėjome. Net ir karių palaikai grąžinami giminaičiams, atgal, gimtajai žemei.

Kasparo Puodnieko darbai iš ciklo „Stotelė“. Nuotraukos iš K. Puodnieko archyvo