Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių paroda galerijoje „Kairė–dešinė" išsirikiavo savotiškais laiptais. Apačioje, t. y. dešiniojoje salėje, kybo juodieji piešiniai pramaišiui su spalvotaisiais, kairiojoje – vien tik juodi, o viršuje – šviesiausioje jos patalpėlėje – žiūrovo laukia „lengvoji" parodos dalis – perregimi, skaidrūs brūkštelėjimai pastele. Gal ši hierarchija paprasčiausiai sąlygota galerijos patalpų išdėstymo, tačiau ji primena ir tai, jog šventovėje Dievo veido niekada neaptiksi po kojomis – čia paprastai bruzda kokie nors kažkelinto rango šventieji, arba – tamsybių gaivalai. O Jis stebi iš aukštybių. Bet visose trijose Vaitiekūno parodos dalyse daugybė prieštarų, o ir užlipęs į „parnasą", t. y. į „lengvąjį" kambarėlį, gali ten atrasti visai ne tobulą idilę, o tai, ką tikėjaisi matyti apačioje. Ir atvirkščiai...

Tačiau pradėkime nuo Vaitiekūno kūrybos patyrimo galimybių. Žinoma, su ja geriausiai rasi bendrą kalbą per savąsias emocijas, o ne ką nors įtemptai mąstydamas. Piešiniuose, lygiai taip, kaip ir tapyboje, šis menininkas moka skleisti kerinčius burtus –­ melancholijos, mus supančio pasaulio trapumo ir kartu jo tvirtybės, prieš kurią kasdieniai paprasto žmogaus jausmai ir jausmeliai – bejėgiai... Bet ji ne ką silpniau provokuoja ir racionalius apmąstymus. Pavyzdžiui, žvelgiant į P. R. Vaitiekūno piešinius, norisi dar kartą užduoti sau klausimą apie realizmą. Taigi, kas yra tas „tikrasis" realizmas –­ ar skvarbus ir kartu apnuogintas akimirkos žvilgsnis, ar kruopšti tikrovės atkartojimo studija? Man regis, Vaitiekūno piešiniai – pats geriausias įrodymas, kad tiesą byloja būtent laisva, chaotiškas linijas popieriaus lakšte vedžiojanti ranka. Nes juk ir patys abstrakčiausi, beveik nepažinūs vaizdiniai čia taip aštriai nusmelkia, lyg būtum susidūręs su kažkuo svarbiu, išsiilgtu, arba – nepažintu, tačiau seniai glūdėjusiu tavo viduje. Šiuo požiūriu Vaitiekūnas vadintinas net ne realistu, o, ko gero, hiperrealistu. Nes juk jį aplankančios vizijos kyla ne iš kokio nors tolimo pasaulio, o šmėkščioja visai šalia. Parodoje regime nemažai autoportretų, skamba pažįstami vietovardžiai, menininkas užsimena ir apie per trumpą laiką anapilin išėjusius šeimos narius. Čia ir Dzūkijos sniegynai, ir it bokštas rymantis kadugys, sena troba ir daugybę kartų kur nors kaime regėti tvoros statiniai...

Be to, kad ir paradoksaliai skamba, Vaitiekūno paveikslai yra itin konstruktyvūs ir aiškūs. Gal iš pirmo žvilgsnio sunku tuo patikėti – juk čia tiek linijų šėlsmo, visa, regis, prasideda ir baigiasi kažkur už fizinių popieriaus lakšto ribų... Anoks čia atradimas – „rytietišką" P. R. Vaitiekūno prigimtį yra pastebėjęs ne vienas dailės kritikas. O ir pats jis save vadina stebėtoju ir teigia labiausiai vertinąs tiesiog „buvimą". Tačiau aure – vieni jo piešiniai tįsta ritmingomis horizontaliomis linijomis, kitur gi stiebiasi aiškios vertikalės, tarsi jungiančios žemę su dangumi. Nešantys karstą ar laidotuvių procesijos vora, lyg atkartodama šykščius peizažo kontūrus, keliauja „horizontaliai". Taip pat dunkso ir pilkas riedulys, taip pat ant pavasarėjančios žemės pabertos kelios saujos sniego... O kadugys, pavaizduotas geroje dešimtyje piešinių, stiebiasi viršun... Rytietiška stebėtojo laikysena Vaitiekūno pasaulėvaizdyje nestokoja ir „vakarietiškos" (auto)ironijos. Štai pažvelkime, kaip autorius vaizduoja pats save – čia jis lunatikas, somnambulas, apsėstasis, čia aiškiaregis, besispitrijantis į pasaulį viena didele akimi. Kitur sako, jog vaizduoja save, o iš tiesų autoportretas ima panašėti į peizažą ar abstrakčią, neramią linijų, formų kebeknę...

Vargu ar P. R. Vaitiekūno kūrybą pavadintume besikeičiančia. Tai jo visai nedomina – ne tik piešiniuose, bet ir tapyboje. Argi stebėtojui būtina kaip nors išoriškai keistis? Kiek nauja nebent ta visoje parodoje lydinti sekmadienio nuojauta: „Dar man rūpi sekmadienį susigrąžinti." Taip P. R. Vaitiekūnas rašė dar 1996-aisiais, atsakinėdamas į A. Andriuškevičiaus anketos klausimus (knygoje „72 lietuvių dailininkai"). Sekmadienis čia skamba ne tik kaip krikščioniškas priesakas, bet ir tarsi tas pats rytietiškas susikaupimo, neskubrios ramybės ilgesys... Ir jis piešiniuose išsipildo su kaupu. Figūros, formos, kompozicijos čia seka viena kitą ir kartojasi, kaskart kiek pakisdamos – autoportretai, laidotuvininkų eisena, gamtos fragmentai. Nutrūkus vienai pasakojimo gijai, čia pat mezgasi kita, ir taip be pabaigos.

O kaip su tąja hierarchija? Įdėmiau peržvelgus parodą, aiškėja, kad Vaitiekūno atvaizduotame pasaulyje ja net nekvepia... Mirtis lyg sena draugė ar kaimynė iš gretimos trobos stoviniuoja patvoryje, laidotuvių procesija linguoja bekraštėje erdvėje, tarsi nė neturinti jokio aiškaus kelionės tikslo. O Dangus atsiveria ne kažkokiame mistiniame Rojuje, o virš Mardasavo, pakaunėje arba kažkur ties Česukais...