Marija Griniuk: „Dialogas yra būtent tai, ko taip trūksta šiandien“

Marijos Griniuk paroda „The Edge/Riba" iki kovo 29 d. veiks Keramikos muziejuje Kaune (Rotušės a. 15)

Visai neseniai jaunųjų lietuvių menininkų parodoje „9 menininko gyvenimai" dalyvavusi Danijoje gyvenanti menininkė Marija Griniuk grįžta į Lietuvą su nauju projektu „The Edge/Riba". Performansų, videoinstaliacijų kūrėja kalbės apie žmogiškumo ir vis didesnio technologijų įsiveržimo į mūsų gyvenimą problemą, pasitelkdama videoprojekcijas. Šias idėjas kartu su menininke įgyvendino įvairių sričių menininkai iš Lietuvos ir Danijos. Apie dialogą kaip būtinybę, kūrybinius impulsus ir procesus su M. Griniuk diskutuoja Karolina Dačkutė.

Marija Griniuk. Vandos Padimanskaitės nuotrauka

Esi plataus profilio menininkė, kurianti tiek performansus, tiek videoinstaliacijas. Kaip prasidėjo tavo kūrybinis kelias?

Dirbdama daug dėmesio skiriu tyrimui, idėjos formavimui ir kūrybos procesams. Idėja dažnai įgauna skirtingų medijų, tarpusavyje komunikuojančių vienoje erdvėje, formą. Vienas tyrimas daro įtaką darbų serijai.
Lietuvoje studijavau tapybos restauravimą, manau, buvau jį pasirinkusi būtent dėl to, kad tyrimo procesas man visuomet buvo labai svarbi darbo dalis.

Man visos medijos yra įdomios, tai yra darbo procesas, leidžiantis pamatyti projektą iš skirtingų pozicijų.

Visai neseniai dalyvavai jaunųjų lietuvių menininkų parodoje „9 menininko gyvenimai".

Mane labai domina kolaboravimas su kitais menininkais, mėgstu būti nenumatytoje, netikėtoje erdvėje, atviroje eksperimentuoti. „9 menininko gyvenimai" buvo įdomi patirtis dirbti kartu su menininkais, kurie kuria migruojančio meno kontekste.

Grįžai į Lietuvą pristatyti parodos „The Edge/Riba" apie tai, kaip sociumas yra veikiamas technologijų, kurios vis tobulėja ir vis giliau skverbiasi į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Koks tavo pačios santykis su technologijomis? Ar yra kokios nors ribos, kurių neleidi sau peržengti?

Mūsų visuomenėje funkcionuoja tam tikros normos, sistematizuotos, lemtos demokratiniu būdu. Sprendimai priimami individų. Visuomenė keičiasi, formuojasi, yra organiška, žavėjimasis technologijomis prasideda nuo futuristų, modernistų laikotarpio iki šiandien. Viskas pasiekiama, viskas įmanoma, beribės galimybės. Materialūs elementai yra pakeičiami skaitmenine erdve. Viskas viešosiose ir privačiosiose erdvėse funkcionuoja skaitmeniškai. Riba yra šioje beribių galimybių situacijoje, kur viskas reguliuojama tik moralinėmis normomis. Moralinės normos priklauso nuo geografinės vietos, visuomenės, tradicijos ir t. t.

Moralinių normų konfliktas nesuteikia galimybių dialogui, o dialogas, man atrodo, yra būtent tai, ko taip trūksta šiandien. Žmogus gali viską – visa informacija, viskas pasiekiama, bet jis negali nepasiduoti srautui, miniai. Todėl yra kontroliuojamas, manipuliojamas, žaidžiantis kažkieno žaidimą.

Parodos fragmentas. Nuotrauka iš parodos rengėjų archyvo

Paradoksalu kalbėti apie šią temą technologijomis, t. y. per videoinstaliacijas. Kaip manai, kiek šiuolaikiniam menininkui svarbu naudoti technologijas?

Technologijos keičiasi taip greitai, kad ir ką darytum, labai greitai viskas tampa „out of date", tai ypač būdinga dirbant su video – menininkas yra priverstas nuolat domėtis naujomis technologijomis.

Atlieki performansus, kodėl jų atsisakei šį kartą?

Šio darbo procesą suvokiu kaip jau užbaigtą, dabar dirbu prie daug siauresnės temos su „Ars" menininkų ir Asgerio Jorno archyvais, jų darbu ir gyvenimu per Antrąjį pasaulinį karą. Šis procesas įgyja instaliacijos, interaktyvios novelės, video ir performansų serijos formas. Pasta­raisiais metais dirbu išskirtinai prie karo tematikos. Tai mane labai paveikė, manau, negaliu dabar palikti šio proceso.

Parodoje aktuali žmogiškumo ir mechaniškumo problema. O gal tai jau būtų galima vadinti krize? Gal abstrakti ateities vizija, dvejonės, kas tu esi, ar dar žmogus, ar jau robotas, yra kitokia dabartis? Gal robotizmas jau yra įsismelkęs į mūsų visuomenę, kiekvieno jos nario sąmonę? Kokią žinutę šia tema norėtum perduoti žiūrovams?

Žmogus yra manipuliuojamas aplinkybių. Visuomenė šiandien leidžia stovėti už normos ribų tiek fiziškai, tiek mentaliai. Viskas įgauna dvejopą poziciją – galbūt dėl dialogo stokos. „Neįsipaišant" į visuomenės sukurtą normos viziją, daug kas yra prarandama. Ir nepaisant to, kad visuomenėje yra vietos individui, viskas reguliuojama bendromis normomis.

Kalbi apie tai, kas leidžia tikrovei, realybei, režimui ar normoms išpildyti savo sąvokas. Kaip manai, kiek pats meno suvokimas (žiūrovų, kurie ateis žiūrėti instaliacijų) yra paveiktas visuomenės primesto realybės vaizdo?

Žiūrovą šiandien sunku nustebinti. Meno daug, menininkas pastebimas tik tuo atveju, jeigu jis dirba su originalia vizualizacija, kuria originalius meno objektus, yra įdomus publikai. Žiūrovas reiklus, jis turi savo nuomonę.

Kaip atėjęs žiūrovas turėtų mėginti suvokti instaliacijas, jų idėjas? Ar tau tai yra svarbu, ar palieki žiūrovą patį su savimi, be jokių išankstinių lūkesčių?

Mano darbo interpretacija baigiasi ten, kur baigiasi mano darbo procesas. Man įdomi žiūrovo reakcija.

Kaip pasirenki, apie ką kalbėti? Kas tave labiau įkvepia – tai, ką matai vykstant sociume, ar tai, kaip pati išgyveni tam tikrus išbandymus, krizes, vyraujančias idėjas?

Temų pasirinkimas man yra intuityvus, organiškas procesas, daug dirbu su istorine medžiaga, archyvais, darbuose skirtingi elementai iš konkrečių vietų surinkti į vieną abstrakčią erdvę, kuri nurodo į fenomenus, laiką, visuomenės problemas.

Esu nuolat įsitraukusi į darbo procesą ir negaliu atskirti nuo jo savo kasdieninio gyvenimo, todėl darbo eiga vystosi kartu ir su asmeniniais išgyvenimais, kas galbūt pasąmoningai kreipia darbą į vieną arba kitą pusę.

Kaip prasideda tavo kūrybinis procesas? Ar pirmiausia prisijaukini medžiagas, kuri su jomis ryšį ir idėjos pačios ateina, išsipildo medžiagoje? O gal pirmiausia sukuri idėją ir tuomet vyksta paieška, kaip ją įgyvendinti?

Idėjos gyvena lygiagrečiai su tyrimo procesu, prie vieno projekto visada dirbu gana ilgai, kartais metus arba ilgiau, ir jie vienas kitą paprastai kreipia vizualizacijos, teksto ar kitos išraiškos link.

Kiek tau svarbi simbolių kalba? Instaliacijoje naudojami tavo plaukai – ar jie galėtų būti sietini su gyvybe ir tikrumu šalia negyvo lėlių pasaulio?

Scenografijoje naudojau dalį organinių elementų – žemę, augalus. Lėlėse organinė dalis – mano plaukai. Tai pasirinkau, siekdama simboline kalba pabrėžti nagrinėjamą temą.

Tavo darbuose yra daug spalvos. Kiek tau pačiai ji svarbi?

Scenografinė erdvė kuriama iš tapybos elementų ir objektų, tapybos medija ir bendras kiekvienos scenos koloritas man yra labai svarbūs. Tarp scenų sąmoningai išlaikau ilgesnes, negu šiandien priimta naudoti videodarbuose, pauzes, taip pabrėždama veiksmo ir scenų struktūrą.

Ar įžvelgi publikos skirtumus Danijoje ir Lietuvoje? O gal dėl kosmopolitiškumo, tolerancijos, medijų niveliuojasi refleksijos skirtumai?

Manau, publika aktyvesnė Lietuvoje negu Danijoje. Lietuvoje didesnis ir susidomėjimas šiuolaikinio meno renginiais.

Kiek tau yra svarbu bendradarbiauti su kitais menininkais, tiek Lietuvos, tiek Danijos?

Bendradarbiavimas su kitais menininkais yra, turbūt, įdomiausias elementas įgyvendinant projektą. Žmonės labai skirtingi kaip menininkai ir asmenybės – tai praturtina ir darbo procesą, ir rezultatą.

Matant ypatingą bendradarbiavimo tarp šiaurės regiono menininkų svarbą, prieš trejus metus įkurta „Take a Bite of Vilnius" jaunų meno kūrėjų platforma, kurios koordinavimu užsiimu kartu su dar keletu kolegų. Kasmet rengiame simpoziumus, kūrybines dirbtuves, šiuolaikinio meno festivalius, kviečiame jaunus menininkus iš Skandinavijos ir Baltijos šalių atvykti, savaitę dirbti Vilniuje ir pristatyti savo kūrybą Lietuvos publikai.

Draugai