Rosana Lukauskaitė. Metalistų siausmas Klaipėdoje

Nors uostamiesčio vardas dabar antraštėse linksniuojamas šalia „Grigeo“ nuotekų skandalo, uosto plėtros planų ir kartkartėmis atidaromų naujų prekybos centrų, vis dėlto Klaipėda nėra miegantis pramonės miestas, kurio įvaizdis primetamas. Šiuolaikinio metalo meno laboratorijos „Mazgas-Jūra. Metalistai“ siekis yra aktualizuoti metalo meno problematiką šiuolaikiniame mene ir paskatinti identifikuoti Klaipėdos kultūrinį, istorinį bei meninį unikalumą, nepamirštant provokuoti. Klaipėdiečiai jau matė ant buvusio centrinio pašto pastato Liepų gatvėje suinstaliuotus Andriaus Janulio metalinius origamių balandžius (tai tarsi menininko protestas prieš miesto valdžios pasyvumą bandant išsaugoti didelės istorinės ir architektūrinės vertės pastatą) ir Kultūros fabrike eksponuojamą Motiejaus Stonkaus kengūros formos skulptūrą „Konstruktorius“, žaismingai nagrinėjančią aplinkosaugos temas tiek vietiniame, tiek globaliame kontekstuose.

 

Rokas Mickus „Magnetas“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka
Rokas Mickus „Magnetas“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka

 

Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla į savo erd­ves priėmė VDA Telšių absolventų kūrinius, kuriuose metalas naudojamas ne tik kaip kūrybinė medžiaga, bet ir kaip inspiracijos šaltinis. Anot projekto organizatorių, metalo meno scena Lietuvoje aktyvi, tačiau mažiau aktualizuojama šiuolaikinės medžiagos ir formos problematikos lauke, taip pat stinga interpretacijų jūrine tematika.

Metalas – konkreti medžiaga, tačiau jam būdingas ir laidumas, tai visų šiuolaikinių komunikacijų pagrindas. Kaip tampama metalistais? Yra pamenančių vaikystėje ar paauglystėje žaistą žaidimą, kuomet ant traukinių bėgių dėdavo monetas. Turbūt daug kam tai buvo pirmieji eksperimentai su metalu, kaip medžiaga. Štai Tautvydas Žaliaduonis situaciją apverčia ir žaidžia su pačiais bėgiais kūrinyje „Skulptūriniai objektai“, kur išbandomos metalo galimybių ribos, sukuriant vizualiai suklaidinti galintį rezultatą. Tvirti plieniniai bėgiai suspausti plastikiniais kabelių dirželiais, atrodo lyg būtų surišti kaip kaspinėliai nežemiškos jėgos, galinčios pakeisti materijos agregatines būsenas. Dėl būsenos pasikeitimo keičiasi tik medžiagos fizinės savybės, tačiau chemiškai medžiaga išlieka ta pati, nors iš tikrųjų labiausiai pasikeičia paties suvokėjo požiūris į objektą. Šis T. Žaliaduonio kūrinys kvestionuoja universalią nuomonę apie metalo galimybes ir įrodo, kad metališkumas neturi griežtai apibrėžtos formos.

 

Tautvydas Žaliaduonis „Skulptūriniai objektai“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka
Tautvydas Žaliaduonis „Skulptūriniai objektai“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka

 

Geležinkelio bėgius pasitelkia ir Benediktas Mikuckis. Jo „Kolonai“ pagrindu tampa fundamentali, jėgą ir tvirtumą simbolizuojanti forma, kuri daugelyje kultūrų suvokiama kaip pasaulio ašis, artima Gyvybės medžiui. Šiuolaikiniame mene klasikinės struktūros pasitelkiamos kalbant apie pamatines vertybes, tobulumo ir harmonijos paieškas. Aristotelio laikais ieškodami aukso vidurio, o šiame racionalumo amžiuje – Fibonacci’o skaičių sekos, arba optimaliausio algoritmo, nepaliaujame siekti idealo, net jei ir tariamės gyvenantys postestetiniame pasaulyje. Kultūra tarsi sukasi reversiškos struktūros principu ir neišvengiamai grįžta atgal, o kiekvieną sugrįžimą ženklina vis tankėjanti konotacijų ir referencijų patina.

 

Motiejus Stonkus „Konstruktorius“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka
Motiejus Stonkus „Konstruktorius“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka

 

Asociacijų lauką tiria ir kitas šio projekto dalyvis. Rašytojo Vido Morkūno teigimu, paribių žmonės kūrybiniu požiūriu labiau intriguoja, nes įdomu nag­rinėti tai, ko niekas nemato, – dvasios niuansus, kurie paprastai nesiskleidžia viešumoje. Tad šelmiškai intriguoja Povilo Adomaičio kūrinys „Žulikas“. Tai išdidintas metalinis elektros tinklo šakotuvo formos skulptūrinis objektas. Šį pavadinimą galima suprasti kaip svetimybę, kuria pavadinamas ir elektros trišakis, ir vagišius, sukčius. Ilgapirštis, kuris pasigrobia daugiau energijos, negu leidžiama. Dabarties pasaulyje nebeegzistuoja tikrasis apolitiškumas – net elektros kištuko forma išduoda tam tikrą geografinę priklausomybę, mat egzistuoja net 9 plačiai paplitę standartai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą svarstyta apie tarptautinį suvienodinimą, tačiau tuomet istoriniai įvykiai šį procesą sujaukė. Įdomu pasvarstyti: jeigu menininkas būtų nutaręs vaizduoti mūsų platumoms svetimą trišakio formą, tai žiūrovams sukeltų kognityvinio disonanso jausmą, mat kūrinys vaizduotų objektą, kurio nebeatpažintume kaip savo, panaudojamo. P. Adomaitis įrodo, jog paprasčiausi ir visiškai neįsimintini daiktai gali sukelti nostalgiją ir pažadinti prisiminimus.

 

Povilas Adomaitis. „Žulikas“Neringos Poškutės-Jukumienės nuotrauka
Povilas Adomaitis. „Žulikas“Neringos Poškutės-Jukumienės nuotrauka

 

Sekdami švedų kilmės JAV skulptoriaus, hepeningų kūrėjo ir popmenininko Klaso Oldenburgo pavyzdžiu jaunieji menininkai Dominykas Vakrinas („Segtukas“) ir Rokas Mickus („Magnetas“) taip pat kviečia į kasdienėje aplinkoje esančius įprastus daiktus pažvelgti naujai, šiuos mažmožius paversti puikiomis skulptūrinėmis formomis. Tokia formos retorika leidžia iš naujo apibrėžti kasdienius daiktus ir ištirti jų metaforinį potencialą, asmeninius išgyvenimus ir santykius, kuriuos su jais užmezgame, meną laikinai nukeliant nuo pjedestalo. Maži, atrodo, nereikšmingi daiktai perkeliami į didelį ir monumentalų mastelį. Paminklai tradiciškai tarnauja valdančiajai santvarkai, vaizduoja egzaltuotus motyvus, bet šiuo atveju švelniai įžūlūs ir antielitiški darbai nuverčia autoritetus, pakeisdami juos kasdienybės elementais.

 

Andrius Janulis „Balandžiai“. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotrauka
Andrius Janulis „Balandžiai“. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotrauka

 

Skepsį dėl visų pripažįstamų ir gerbiamų asmenų, institucijų ir doktrinų galima sieti su jaunosios kartos menininkų nekonformizmu, antiperfekcionizmu bei konvencionalumu kūryboje. Tačiau projektas „Mazgas-Jūra. Metalistai“ dėmesio skiria ir grandams – Romualdo Inčirausko bronzos ir sidabro skulptūrinis objektas „Klaipėda“ bei plaketė „Klaipėda. Lietuvos jūrų muziejus“ jaukiai įsikūrė Lietuvos jūrų muziejuje.

 

Dominykas Vakrinas „Segtukas“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka
Dominykas Vakrinas „Segtukas“. Rosanos Lukauskaitės nuotrauka

 

Pasak „Mazgas-Jūra. Metalistai“ kuratorės Neringos Poškutės-Jukumienės, projekto meno objektų instaliacija viešosiose miesto erdvėse pasiekė užsibrėžtus kūrybinius tikslus. Pavyko atskleisti šiuolaikinio metalo meno populiarumą ir jo novatorišką įprasminimą. Svarbiausia, šis projektas leido žiūrovams, kurie paprastai nesilanko ekspozicinėse erdvėse ir nesidomi meno projektais, parodyti, kad šiuolaikinis metalo menas – ne tik kalvystė ar juvelyrika, bet ir skulptūriniai objektai, instaliacijos ir kt. Meno objektai viešose erdvėse leido pristatyti naujas šiuolaikinio metalo tendencijas, meno kalba artikuliuoti dabartines aktualijas miesto realijų kontekste.

Draugai