Bakingamo rūmai Londono centre žinomi ne tik kaip oficiali Anglijos monarchų rezidencija ir vieta, kur turistai ateina užsidėti „varnelę“ prie atrakcijos „Karališkosios sargybos keitimas“. Iš gražesnio šiaurinio šono rūmai ribojasi su nedideliu ir jaukiu Žaliuoju parku. O neišvaizdžioje pietinėje rūmų tvoros pusėje įsikūrusi galerija, tiksliau, viena iš galerijų, kurios tam tikromis progomis keičia pavadinimą. Šios progos iškilmingos, bet liūdnos. Mirus karaliui ir į Didžiosios Britanijos sostą atsisėdus karalienei, galerija tampa Karalienės galerija, o mirus karalienei ir ją pakeitus karaliui, galerija pervardijama į Karaliaus. Tai įvyko 2022 m. mirus karalienei Elžbietai II ir sostą paveldėjus jos vyriausiam sūnui princui Charlesui. Dabar jis – karalius Karolis III, o galerija vadinama Karaliaus galerija.

 

 

                        Julian Herzog nuotrauka iš „Wikipedia Commons“.

 

Britanijos karališkoji šeima turi didžiausią ir turtingiausią pasaulyje privačią meno kolekciją. Joje yra virš milijono objektų: nuo gobelenų, kilimų, brangakmenių, karietų iki El Greco, Tiziano ir Jano Vermeerio paveikslų. Šie meno kūriniai dažnai skolinami pagrindiniams Jungtinės Karalystės muziejams, tokiems kaip Viktorijos ir Alberto muziejus, Nacionalinė galerija, Nacionalinė portretų galerija, Britų muziejus ir Londono Taueris. Jie skolinami ir kitų šalių meno institucijose rengiamoms parodoms.

Kolekciją pradėjo rinkti Karolis I (1600–1649), didelis meno gerbėjas, bet jis prasiskolino ir galiausiai Oliverio Cromwellio pastangomis neteko galvos. O. Cromwellis nemažai kūrinių išpardavė Anglijos Respublikos labui. 1660 m. atkūrus monarchiją, Karolis II kolekciją susigrąžino ir išplėtė. Karališkoji kolekcija ypač praturtėjo, kai daugybė kūrinių iš Prancūzijos karaliaus ir didikų kolekcijų už palyginti nedidelius pinigus su meno pirklių pagalba persikėlė į kitą Lamanšo pusę dar vieno meno gerbėjo, karaliaus Jurgio III (1738–1840) valdymo laikais. Maždaug tuo metu Anglijoje išaugo prekyba meno kūriniais, suklestėjo aukcionų namai „Sotheby’s“ ir „Christie’s“. Karališkojo kolekcionavimo tradiciją tęsė Jurgis IV (1762–1830). Būtent šių Jurgių valdymo laikais kolekcijoje atsirado dauguma italų renesanso ir olandų aukso amžiaus meistrų darbų.

Karališkoji kolekcija rodoma Kensingtono rūmuose Londone, Holirudhauso rūmuose Edinburge ir Bakingamo rūmuose veikiančiose galerijose. Dabar jos viešai lankomos, o kadaise tais meno kūriniais galėdavo grožėtis tik karališkoji šeima ir jos svečiai. Pirmoji tokia galerija 1725 m. buvo suprojektuota Kensingtono rūmuose karaliui Jurgiui I, ji nedaug pakitusi iki šių dienų. O pagrindinė Karaliaus galerija Bakingamo rūmuose atsirado 1962 m. karalienės Elžbietos II nutarimu, 2002 m. ji buvo praplėsta minint Jos Didenybės auksinį jubiliejų. Galerija sukurta rekonstravus XIX a. pirmoje pusėje pastatytus paviljonus, kurių viename buvo karalienės Viktorijos asmeninė koplyčia. Todėl dabartinės galerijos erdvės išsaugojo tiek didingumą, tiek jaukumą, kuris nebūdingas didelėms meno erdvėms.

Bakingamo rūmų Karaliaus galerijoje kasmet organizuojamos kelios teminės parodos, nuolatinės ekspozicijos čia nėra. Reikšmingesnes apžvalgines meno parodas keičia taikomosios. Šiuo metu ten vyksta dvi taikomosios parodos. Viena jų skirta karališkųjų fotoportretų šimtmečiui ir jų stiliaus raidai, kita – karaliaus Edvardo, vyriausio karalienės Viktorijos sūnaus, dar žinomo kaip Bertis, laikų elegancijai (XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia): kostiumams, papuošalams ir kitiems juvelyriniams dirbiniams. Tokios parodos pabrėžia kokį nors karališkosios šeimos gyvenimo etapą, stilių, tradicijas ar meninius polinkius.

Anksčiau šioje galerijoje pusę metų veikė apžvalginė italų renesanso meistrų piešinių paroda. Prie jos verta apsistoti ir papasakoti plačiau. Karaliaus galerijoje eksponuojami vien karališkosios kolekcijos darbai – būtent per tokias parodas galima susidaryti vaizdą apie šios kolekcijos mastą. Parodoje pristatyti tiek plačiajai visuomenei puikiai pažįstamų Raffaello, Tiziano, Leonardo da Vinci, Michelangelo Buonarroti, Parmigianino, Tintoretto, tiek mažiau žinomų Daniele da Volterros, Filippino Lippi, Annibale Carracci, Lorenzo di Credi, Fra Bartolomeo, Jacopo Bertoios piešiniai. Kuratoriai sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp žinomų paveikslų ar freskų eskizų (pvz., Raffaello „Trys Gracijos“ ir „Poezijos personifikacija“, Parmigianino „Mergelės Marijos karūnavimas“ ar F. Lippi „Išminčių pagarbinimas“) ir piešinių, skirtų rankai ar kūrybinei minčiai lavinti.

Prie dažno kūrinio buvo pridėtas prierašas, kad jo tikslas nežinomas arba tik spėjamas. Šie piešiniai galėjo būti užsakovams netikusių freskų ar paveikslų eskizai arba idėjos, neįtikinusios pačių autorių ir dėl visa ko atidėtos į šalį. Tik keletas darbų nurodyti kaip tikslingi ir išbaigti piešiniai, skirti parduoti ar atlikti kliento užsakymu. Vienas tokių – Bartolomeo Passarotti „Šv. Jeronimas“, nupieštas vieno Bolonijos kolekcionieriaus užsakymu.

Akiai ir vaizduotei malonus buvo kuratorių sprendimas pateikti gana išsamią Renesanso laikais naudojamų spalvų paletę (nuo juodos ir baltos iki raudonos) ir pavyzdžius medžiagų, kurias naudodavo to meto dailininkai. Pristatomos įvairios paišybos technikos: spalvota kreida, tušas, teptukai, adatos ir raižikliai. Kai kuriuos piešinius dailininkai subadydavo plona adata, kad figūrų ir kitų objektų kontūrus būtų galima lengviau perkelti ant kito paviršiaus. Tai buvo savita tarpinė technika, pusiau originalus piešinys, pusiau atspaudas. Tokį perforacinį atvaizdą galima įkelti į didesnį paveikslą arba padaryti keletą kopijų.

Įdomu tai, kaip prabėgę amžiai keičia šių piešinių svarbos ir vertės suvokimą. Išskyrus keletą minėtų baigtų darbų – portretų ir religinio pobūdžio vaizdų, – menininkams tai buvo darbiniai eskizai, didesnių darbų juodraščiai, idėjos ir rankos lavinimo pratimai. Turtingi ir įnoringi užsakovai labiau vertindavo didingus spalvotus paveikslus ar freskas, o ne kuklesnius ir mažesnius monochrominius vaizdus ant popieriaus. Tokių kamerinių darbų nepakabinsi svetainėse ar valgomuosiuose svarbių svečių akivaizdoje, nebent kokiame nuošalesniame kampe, galbūt medžioklės ar iškylų namelyje. Renesanso laikais piešinių paskirtis buvo labiau pagalbinė. Panašiai kaip menininko kelioniniai bloknotai ar rašytojo užrašų knygelės, būsimų kūrinių apmatai skirti asmeninėms reikmėms arba vidiniam naudojimui, nes daugelis senųjų meistrų turėjo dirbtuves ir pameistrius, kuriems reikėjo iš kažko mokytis. Tad piešinių paskirtis galėjo būti ir didaktinė – kaip ir ką menininkui reikia daryti, ko nereikia. O štai dabar, po kelių šimtmečių, tokie juodraščiai laikomi šedevrais ir vertinami milijonais.

Kita vertus, piešiniai daug pasako apie menininką, tad nebaigti eskizai turi savito žavesio (galbūt ir tais laikais turėjo), ypač tikriems meno gerbėjams. Jie padeda geriau suprasti unikalų menininko braižą ir, žinoma, meistriškumo lygį, juolab kai kalbama apie išskirtinį renesanso meistrų talentą. Piešinius galima laikyti tam tikru lakmuso popierėliu. Juose atsiskleidžia privalumai ir trūkumai, kuriuos didesniuose darbuose galima paslėpti po spalvomis ir formomis. Tokie darbai žymi dailininko tobulėjimą, ieškojimus ir atradimus. Buvo smagu pamatyti, kaip L. da Vinci paišė meškos leteną su visais kaulais, nagais ir sausgyslėmis, arklio užpakalį ar laukines gėles, A. Carracci – vėžį, o J. Bertoia – siautulingus savo vaizduotės žirgus. Juk ne viskas gyvenime ir mene turi būti rimta ar didinga. Tokios piešiniams skirtos parodos yra tarsi gurmaniški patiekalai nuo tikrovės pavargusioms akims.