skiriu J.

 

Šis tekstas tebūnie skirtas menininkų autsaiderių mažumai. Tai kruopelei hamletų, kuri, apimta egzistencinių dvejonių, neurotiškai blaškosi ir niekaip neranda vietos dabarties pasaulyje. Globalėjančiame pasaulyje. O išties vien tik korporacijų megarinka virstančiame pasaulyje. Tikiuosi, mano įžvalgos bus jums, distopijos donkichotai, tikras padrąsinimas. Raginimas priimti radikalų, bet kūrybos laisvę ir dvasios jėgą grąžinsiantį sprendimą – nedalyvauti tikrovę paverčiant globalaus verslo projektu. Ne tik nedalyvauti, bet ir visomis išgalėmis tam priešintis. Vien tik atsisakymas dalyvauti nėra veiksmingas, jis gali baigtis tiesiog liūdnu eskapizmo ritualu, kai marihuanos suktinė keliauja per mieguistų gentainių rankas, o meditacija tampa apgailėtinu alibi kaltinimui: „Kodėl nestojai į mūšį už savo ir kitų sielas bei, žinoma, už visų bepročių svajonę – Geresnį Pasaulį?“
Mieli kovos draugai, kalbu apie visais frontais vykstantį karą su žmogaus siela. Apie mūsų tikrovės pavertimą turgumi. Nevynioju į vatą ir aiškiai įvardiju vadinamosios globalizacijos esmę ir tikslą. Taip, nieko naujo nepasakiau, apie tai kalbėjo daugybė už mane gerokai protingesnių žmonių. Bet nuolatinis to kartojimas yra lyg maginis, mentalinis veiksmas, plėšiant vis atsinaujinančias, nepaliaujamai besidauginančias kapitalistinio karo kaukes. Šis procesas įgyja išties ciniškų formų. Ko vertas vien faktas, kad verslo konkistadorai propagandiniame kare dėl žmonių sielų meną pradėjo naudoti kaip Trojos arklį, o jo uoliausiais reklamuotojais, pionieriais ir agentais, deja, sugundė tapti mūsų amžinai alkani menininkai. Tie, kurie iš esmės turėtų bet kokius verslo Trojos ark­lius demaskuoti kaip apgaulingas, negyvas, bedvases rinkos konstrukcijas ir saugoti visuomenę nuo galutinio jos sumaterialinimo, nuo žmonių pavertimo tiek vartotojais, tiek vartojimo ištekliais. Sergėti nuo rezultato, kurio pasekmės bus pragariškos: žmogaus su visomis prigimtinėmis teisėmis vertė taps nulinė, gamta, kaip pagrindinis globalistų išteklius, – nuodinga pragaro dykyne, o menas – pigiu narkotiku (soma), skirtu laikinai nuo pastarųjų košmarų pabėgti.
Tiems, kuriems toks platus procesų kontekstas skamba lyg iš fantastinio distopinio filmo pavogtas garso takelis, galiu tik rekomenduoti Aldouso Huxley’o romaną „Puikus naujas pasaulis“, šiandienos procesų fone jau virtusį gryna politine, kultūrine, socialine dokumentika. Kita vertus, nereikia net literatūros. Užtenka į šiandienos pasaulį pažiūrėti savo sielos akimis, nes protas jau senokai virto racio­nalių materialistinių schemų vergu, todėl yra gana nepatikimas vedlys ir neretai klaidinantis mokytojas. O štai siela... Ji vis dar pajėgi įžvelgti žmogaus esmę ir priešintis tos esmės naikintojams. Siela juk sukurta taip, kaip sukurtas bet koks gamtos kūrinys. Jos esmė prilygsta bet kokio gyvūno ar augalo esmei: augti, vešėti, žydėti, būti vaisingai. Svarbiausia sielos užduotis – būti savimi, t. y. autentiškai, nepakartojamai. Apie tai kalba visų tautų šamanai, išlaikę ryšį su gamtos dvasia, dievybe, kurios tikslas – įvairovė. O štai mūsų pasaulis, lyg apimtas kokio savižudiško instinkto, fašistinio maro, priešingai – vienodėja ir materialėja, virsdamas korporacijų dykviete. Menininkai, matyt, suvilioti Pažadėtosios Rinkos gundymų, sėkmingai kuria toje verslo dykumoje nuotaikingus miražus, imituodami gausą, įvairovę ir nemato tame didžiajame projekte jokio pavojaus. Net tokie krizinio laiko metraštininkai kaip Oskaras Koršunovas, kartais panuogąstaujantys dėl įsigalinčio „normalumo fašizmo“, yra komfortiškai įsitaisę kapitalistinio pajūrio šezlonguose. Gulinėja sau, ramiai siurbčioja n-tąjį kokteilį, pozuodami glamūrinių žurnalų metraštininkams...
Jei tai jau vyksta su istoriškai gana maištingais teatro žmonėmis, ką kalbėti apie dailininkus, kurie toje pačioje istorijoje pažymėti tarnavimo valdžioms ir verslui stigma. Neužgijo toji stigma net siautėjant dadaistams, jie buvo greit nužudyti, mumifikuoti ir patalpinti muziejų kunstkamerose. Todėl podadaistiniame meno pasaulyje vyrauja vien šmėklos, nesuvokiančios savo mirties fakto. Šiomis dienomis tos šmėk­los tapo daug tankesnės, nereta jų įgijo žmogaus kūną, suzombėjo. Šmėklas galime išvysti klaidžiojančias tiek menų akademijose – šiuolaikinio meno morguose, tiek vadinamosiose tarptautinėse meno bienalėse, meno mugėse, virtusiose tikriausiais meno kapinynais. Beje, ar ne simboliška: vienos vietinės meno akademijos jauniesiems zombiams ilgai vadovavo padaras pravarde „šmėkla“, nuvaręs meno anapilin nemažą būrį šviesių sielų...
Tik va vieno niekaip nesuvokiu, kodėl tos šmėklos tokios išdidžios? Kodėl taip arogantiškai pozuoja? Kodėl taip skrupulingai pildo CV, lyg kokį žmonijai svarbų testamentą, kodėl nuolat giriasi besiplečiančiais tarptautiniais projektais, ryšiais su garsiomis galerijomis? Kam jie tai daro, jei čia pat nulenkę galvas kartoja, kad menas miręs, kad neturi jokios prasmės, tikslo ir tėra elementari veikla, niekuo nesiskirianti nuo bet kokios žmogiškos veiklos: dantų taisymo, kelių asfaltavimo ar tualetų valymo? Kas tai? Šizofrenija? Ar gėdingas, todėl dangstomas pojūtis, kad menas, šioje kultūroje praradęs šamaniškąją paskirtį, tėra niekaip nepateisinamas parazitavimas, kai neatsakingai švaistomi visuomenės ištekliai ir tos visuomenės dėmesio energija? O gal nepatogios tiesos maskavimas, kad šiuolaikinis menas tapo vergiška veikla, vykdoma pagal projektinius verslininkų užsakymus, skirtus suteikti barbariškam jų kapitalizmui žmogišką veidą? Manau, kad ir pirma, ir antra, ir trečia – viskas sykiu. Elementarus bandymas paslėpti, jog išdidi vizualinė šiuolaikinių menininkų „kūryba“ tėra gėdingas verslo dykvietes dengiantis miražas.
Žodžiu, jaunieji meno autsaideriai, būsimieji pogrindžio šamanai, postapokaliptiniai meno partizanai, įdėmiai manęs paklausykite: jūs dar galite išvengti šiuolaikinio meno-verslo pasaulio viruso. Kaip? Kol nevėlu, meskite tas sumautas akademijas, sudeginkite savo kieme visas menotyrininkių brošiūras apie meno herojus bei jų kekšes ir, ginkdie, neatsigręždami į viliojančias meno muges ir bienales, kuo skubiau bėkite į savo miesto pogrindį. Jei tokio neturite – į miškus, kaimus, pievas, kalnus, olas, kuo toliau nuo pinigų maro ir „normalumo fašizmo“. Kurkite komunas, bendražygių bepročių anarchistų genteles. Melskitės ir aukokite visiems Gamtos dievams, Erotui. O kai susigrąžinsite gyvenimo geismą, nedelsdami paleiskite jį į kovą su Didžiosios Verslo Mašinos Civilizacija. Tik nepraraskite budrumo, comrades, išgirdę gundančiai skambančias sirenas, žinokite, jog priešas nepalieka jūsų ramybėje – artėja eilinis smegenų bombardavimas kodiniais pavadinimais „Meno projektas XXX“, „Meno bienalė“ ir, be abejo, „Meno mugė“.
P. S. Šis tekstas turėjo būti apie šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius 2018“. Ak...