Mindaugo Navako paroda „Porcelianas“ galerijoje „AV17“ (Vilnius)

 

Visai gera suvokti, jog nieko pernelyg nauja nepasakysiu. Jaučiuosi kiek pavargusi nuo šiandienos, kur sieki atrasti nauja arba dekonstruoti sena, kad užčiuoptum kažin ką dar nepatirta ar tiesiog nesuvokta. Noriu prisiminti, ko man nederėtų prisiminti, noriu pabėgti nuo vakuumu tampančios ir savo pačios sultyse verdančios postmodernybės. Sugrįžti į tamsias močiutės pasakas prieš miegą, saldų notrelių žiedų skonį atradus jas žydint sodo patvoryje, bičių baimę jas maitinant cukrumi ir vandeniu, lyg per miglą matomus suaugusiųjų užmaršties ritualus, smėlio pilnas panages ir lietaus grėsmę – kad tik nenugriautų mano smėlio dėžėje statyto miesto.

Pagaliau suprantu, kodėl Mindaugas Navakas apibūdinimas kaip menininkas, o ne skulptorius. Galbūt buvau akla, bet geriau vėliau nei niekados. Parodoje „Porcelianas“ labiau negu pačią skulptūrą atrandu poeziją, tūnančią bauginančioje tiesoje, kasdienybėje. Nėra gairių, nepiešiamas kelias, todėl kitu atveju būtų nejauku, tačiau čia to netrūksta. Formos, medžiaga, erdvės pradeda savaime perteikti naratyvą. Įžengus į kiek slėpiningai pritemdytą pirmąją galerijos erdvę, pasitinka neišsiskleidusių gėlių žiedai. Bespalviai, tačiau kai kur šviečiantys raudoniu, vos, lyg įsipjovus popieriumi, aštriai ir skausmingai. Vienas kūrinys prilaikomas grubios spyruoklės, be kurios sunki porcelianinė galva lyg hiacinto žiedas nulinktų prie žemės ir pradėtų lėtą, dailią mirtį dėl neišvengiamo lūžio. Labiau už tokią mintyse susikurtą analogiją veikia sniegas, tądien išties nulenkęs prisirpusias tulpes prie žemės, išlaužęs gausias alyvų šakas. Poezija čia rašo pati save. Aš net nesistengiu.

 

Ekspozicijos fragmentas. Lauryno Skeisgielos nuotrauka.

 

Kūriniuose regima ir toji laisvė, niekieno nediktuojami uždaviniai, savotiškas asmeninis avangardas etimologine šio žodžio prasme. Jei kas ir diktuoja taisyk­les, tai oro sąlygos, tačiau esant per dideliam šalčiui M. Navakas grįžta vidun ir imasi grafikos, o trys jos pavyzdžiai parodoje gana kuklūs, bet ne tiek, kad jų nepastebėtum. Kūrinių pateikimas erdvėje nurodo kūrybinį gaivalą, kaip adaptaciją, kaip pabėgimą, tačiau visad veikiantį. Viskas savo vietose. Nors ne pati jaukiausia, bet natūrali tvarka ir jos nuovoka.

Kamerinis parodos formatas idealus keistos melancholijos persmelktiems kūriniams. Nuo sienos, išklijuotos baltomis plytelėmis, atsimuša ir atgal grįžta tyla. Kūrinių medžiaga ir faktūra itin svarbios, tačiau liesti nedera, nereikia sutepti, tik atsargiai sėlinti, atpažinti ir bijoti to, ką atpažinai. Nepatogi, švari tiesa – akimirką iki panyrant į purvą. M. Navakas šioje parodoje kūriniais kalba tiek apie švarą kaip civilizacinį laimėjimą, tiek apie netvarų žmogaus būvį, tai daro pasinaudodamas būtent porceliano bei audinių medžiaginėmis savybėmis bei natūraliai kylančiomis asociacijomis. Eksponatai suponuoja dvi kontrastuojančias būsenas: ką regime – tai švara, ką nujaučiame – tai josios sugriovimas šiems objektams persikėlus į jau kūrybos nebesustabdytą, realų pasaulį. Ekspozicijoje matomas kriaukles ar auksu puoštus pisuarus menančius objektus atiduodame nešvarai, įkapes galiausiai sunaikins kirmėlės ir juodžemis. Ir nieko čia nepakeisi.

Parodoje jaučiamas asmeniškumas nepritemptas, nesidangstantis kaukėmis, nebandantis paspęsti spąstų. Įkapės. Šermenys. Visas ritualas, kad paleistum. Dvilypumas – šios parodos palydovas. Vienoje iš erdvių dominuoja tiek fiziškai, tiek jutimine prasme įtampos kupinas kūrinys. Švelniai lyg kūdikis ir kartu lyg visa jėga svarintų prie žemės paguldytas porcelianinis tūris, jį nuo sudužimo, nuo sąlyčio su grindiniu saugo austos įkapės. Ir atpažinumas niekaip neveikia šių audinių vertės. Veikiausiai dėl konstrukcinių priežasčių pasirinktas stovas, aštriais smaigaliais įsirėmęs į žemę, tampa tikruoju būties trapumu, užmarštimi. Šio kūrinio forma ir hipotetinis funkcionalumas primena karo inžinerijoje naudotą taraną pilies sienoms pralaužti. Įkapių audiniais prilaikomas porcelianinis ginklas duš vos prisilietus prie kito objekto, jis pasmerktas pralaimėti. Ant sienų kabo ir į senovinius pavalkus panašūs porcelianiniai objektai, vienas surištas saugos diržo pančiais, kitas – tais pačiais įkapių audiniais. Medžiagiškumas čia kuria dialogą, o per jį – prasmę.

Daugiau nieko ir nereikia, o dar gegužę iškritęs sniegas tampa riba tarp gyvenimo ir anapusybės.

 

Nuotraukos iš M. Navako „Porceliano“ČIA