× Agnetė Voverė

 

Menininkės, mados dizainerės Vidminos Stasiulytės kūrybinis kelias nenuspėjamas – genetikos ir mados dizaino studijos, vėliau fotografijos ir medijų meno magistrantūra, o šiandien dar ir doktorantūra Švedijos tekstilės mokykloje. Menininkė remiasi eksperimentavimo praktika ir į viską žvelgia per neišmokimo (angl. unlearning) prizmę konvencionalius apibrėžimus palikdama užnugaryje. Ji ieško būdų pažvelgti į mados dizainą visiškai kitu kampu. Paprastai mada ir vizualumas suvokiami lyg neatskiriami poliai, tačiau juose gausu kitų juslinių aprangos savybių. Doktorantūros tyrime „Dėvimas garsas: garsinio dizaino pagrindai“ („Wearing Sound: The Foundations of Sonic Design“) V. Stasiulytė provokuoja pažvelgti į nematomą mados pusę – garsą ir kelia klausimą, ar įmanoma garsą apsirengti. Projekto rezultatas – menininkės sukurti garso instrumentai, forma menantys mados dizaino aksesuarus, taip pat – aprangos garsų biblioteka, kurioje suregistruota daugybė drabužių ir aksesuarų judesio garsų. Su V. Stasiulyte kalbėjomės apie garsą, medijas bei socialinę atsakomybę ieškant vizualinės estetikos būdų, kad ir turintys regos negalią galėtų visavertiškai patirti mados ir dizaino parodas.

 

Vidmina Stasiulytė. Viktorijos Bali nuotrauka.

 

Dažniausiai madoje pabrėžiama vizualinė kalba. Tačiau vaizdas yra tik vienas iš segmentų, o drabužis veikia erd­vėje ir per santykį su kūnu, tad turi ir taktilinių, juslinių savybių. Koks jūsų santykis su mada? Ar visuomet į ją žvelgėte ne tik kaip į įvaizdį, bet ir kaip į tyrimo lauką?

Kūrybos pradžioje labiau dominavo vizualinė ekspresija, tačiau tuo pat metu buvo įdomu į madą pažiūrėti kitokiu kampu. Prieš įstodama į Vilniaus dailės akademiją studijavau Vilniaus kolegijoje, kur daugiau dėmesio skyriau vizualiai ekspresijai, ieškojau savito stiliaus, išraiškos. Tačiau nagrinėta tema, kaip laikas keičia madą ir kaip meninė išraiška kinta laike, buvo eksperimentinė ir vis dėlto susijusi su šiandieniu doktorantūros tyrimo lauku. Tik dabar nėriau į temą giliau ir naudoju laikinę (angl. time-based) materiją – garsą, judesį, taktiliką, kuriai būdingas efemeriškumas. Nuo bakalauro studijų domino fundamentalūs klausimai, tad požiūris į madą išsiplėtė kaip tyrėjo, ne kaip vartotojo ar jos vizualo kūrėjo. 

 

Magistro studijas tęsėte Vilniaus dailės akademijoje, Fotografijos ir medijų katedroje. Ar jau tuomet derinote garso ir mados dizainą?

Ne, tuo metu buvau nusivylusi pačia mada, tai dažnai nutinka mados dizaineriams... Yra toks kritinis momentas, kai dizaineriui iškyla klausimas, ar verta kurti. Ar globalių problemų ir iššūkių akivaizdoje verta kurti ką nors nauja? Po mados dizaino studijų padariau pertrauką. Esu garso ir eksperimentinės muzikos mylėtoja, tad išpildžiau svajonę ir nėriau į visai kitokį tyrimą, kitoje medijoje. Kūriau garsinę kompoziciją iš sukauptų žmonių monologų apie tai, kuo tikime. Monologai buvo įrašyti įvairiomis kalbomis – kažkas išdainavo, kažkas šnekėjo pašnibždomis. Kompozicija, mano netikėtumui, buvo labai sėkminga ir tai paskatino dirbti toliau. Jei tiki, nori ir darai, tai su formatu galima lengvai susitvarkyti. Kiekvienai idėjai reikalinga atitinkama forma, o studijų žinios ir praktika pravertė doktorantūros projekte, kuriame jau jungiau garsą ir madą.

 

Garsarankiai. Vidminos Stasiulytės fotokoliažas.

 

Tyrime pristatėte sąvoką „garsinis siluetas“. Kas tai?

Neformaliai bendraujant su neregiais gimė mintis, kad jie identitetą, madą pažįsta per nevizualiąją estetiką: taktiliką, garsus, kvapus, skonius ir judesį. Jiems žmonės yra judantys garso kūnai, siluetai. Mūsų apranga skleidžia daug garsų – avalynės kaukšėjimas, aksesuarų skambesys, drabužių čežėjimas, net telefoną su visais jo garsais apsirengiame. Išeina tarsi garsinis siluetas, kuris per laiką ir įvairiose erdvėse skleidžiasi skirtingai. Sąvoką „siluetas“ vartoju kaip erdvėje sklindančio garso metaforą jo mes negalime pačiupinėti.

 

 

Ar atliekant tyrimą pasikeitė požiūris į drabužius? Galbūt tapote pastabesnė kasdieniams aprangos garsams?

Mano klausa visuomet įjungta – visada pasižymėjau jautrumu garsams. Per 5 pagrindines įrašų sesijas muziejuose ir kostiumų archyvuose klausa dar labiau paaštrėjo. Pritaikiau ir asmeninę praktiką – koncerte visuomet užsimerkiu, o įrašinėdama užsidėdavau akių kaukę, kad sustiprėtų klausa. Kai nelieka vaizdo, įsijungia kitos juslės, patirtys. Pastebi ir tokias detales: velkantis sintetinį megztinį girdi elektrostatinį garsą, krebždančias etiketes ar liemenėlės žiedus, kurie įrašinėjant netikėtai garsiai čežėjo. Susidaro kontrastas tam, ką išoriškai dėvime, ką norime parodyti. Garso atžvilgiu apatiniai gali tapti garsesni už viršutinius rūbus. Pats įrašymo procesas buvo gana sudėtingas. Yra tikrai garsiai skambančių objektų, tarkim, metalinių aksesuarų, aukštakulnių, bet medžiaga dažniausiai tyli, subtili, ją įrašyti nėra taip lengva.

 

Sukūrėte garsinę drabužių ir aksesuarų biblioteką „Sonic Fashion Library“ („Garso mados biblioteka“). Įrašydama kiekvieną garsą atskirai dekonstravote aprangos derinius. Ar garsus jungėte mados stilizavimo metodu?

Taip, dariau garso stilizavimo (angl. sonic styling) eksperimentą – prisirinkau aksesuarų, rūbų ir juos dėliojau pagal įdomias garsines kombinacijas. Svarsčiau, kokie garsiniai siluetai galėtų būti ir ką norėtume pasakyti. Atspindėti ar sugerti garsus, o galbūt apsirengti kuo garsiau, naudodami traškias medžiagas ir taip erzinti. Maniau, nuo to ir pradėsiu savo projektą, tačiau tyrimo laukas naujas, todėl užtrukau – reikėjo sukurti naujus terminus, įrankius, metodus... Kad galėčiau tyrinėti garsinį identitetą.

 

 

Galvojant apie madą ir garsą, iškyla tam tikri neįprastą garsą skleidžiantys dizaino kūriniai, pavyzdžiui, pačios vilkėta triukšminga suknelė per personalinės parodos ,,Dėvėti garsą“ („Sound to Wear“) atidarymą Tekstilės muziejuje, Borose, Švedijoje. Tačiau jūsų atveju rezultatu tapo ne mados dizaino kūriniai tradicine prasme, o abstraktūs aksesuarai.

Aš juos vadinu garsãrankiais (angl. sound-tools). Jie skirti edukacijai kaip priemonių rinkinys paruošti, įvesti į garsinę dimensiją. Skirtingi instrumentai skirti konkrečiam klausymosi režimui – vieni garsą skleidžia, kiti jį išdidina, filtruoja. Pavyzdžiui, suknelė-dėžė, kurioje galima klausytis garso nematant jį skleidžiančio objekto, skirta klausytis akusmatiškai – aktyvuoja klausą išjungiant regėjimą. Kitas instrumentas garsą amplifikuoja, vyksta kryptinis klausymasis, galima girdėti, kas vyksta už nugaros ir priekyje ar viršuje. Apie pusę metro nuo žemės pakilusios platformos leidžia pasiklausyti, kaip garsai sklinda aukščiau mums įprastos padėties. Kiti objektai susiję su semantika, pavyzdžiui, ant padų užsidedančios metalinės kempinės, kurių garsas primena žingsniavimą per sniegą. Šie instrumentai skirstomi pagal tai, kaip dėvimi, ir pagal garso intensyvumą. Kiekvieną instrumentą lydi judėjimo instrukcija, kuri tą garsą atrakina. Mano tikslas – provokuoti pažvelgti į esamus reiškinius kitu kampu.

Parodose žmonės labai įsitraukia, būna daug juoko, emocijų, bet išeina lydimi minties, kad gali būti ir kitaip – galima drabužių klausytis ar jais kurti garsinius siluetus. Mes nesusimąstome apie kitas socialines grupes, kurios, drįstu teigti, yra diskriminuojamos, nes viskas, kas susiję su mada muziejuose, yra patalpinta į stiklo dėžutes su prierašu „liesti draudžiama“. Būtent vizualinis patyrimas atriboja tuos, kurie turi regos negalią. Šio projekto tikslas dvejopas: kritikuoti mados vizualumo kultą ir edukuoti, empatiškai pasižiūrėti, kaip neregiai galėtų patirti meno, dizaino kūrinius.

 

 

Tyrime susijungia skirtingos sritys: mados dizainas, garso fenomenologija ir performansas. Dalyvavote ir eksperimentinėje programoje „ArcInTexETN“, kur architektūra jungiasi su interaktyviu dizainu, tekstile. Ar ateitis yra postdisciplininė ir turime ieškoti naujų kūrybos būdų bei strategijų?

Viskas išties sumišę ir tai skatina dirbti grupėse, pamatyti skirtingus požiūrius. Prieš pradedant tyrimą apie socialinį aspektą negalvojau, tačiau šiandiena diktuoja, kad turėtų būti plėtojamas tarpdiscipliniškumas. Tiek VDA, tiek Švedijos tekstilės mokykloje tekstilės ir mados studijos yra atskirtos, kaip ir kitos disciplinos. Svarbiausia turėti idėją ir pasirinkti jai tinkamą formatą. Beje, studijavau genetiką ir dėl bakalauro tyrimo tekdavo keliauti į Vilniaus universitetą, o štai Švedijos tekstilės mokykla yra tame pačiame pastate, kuriame veikia ir dizaino inovacijų centras, išmaniosios tekstilės laboratorijos, mados ir dizaino įmonės. Dirbant su srities specialistais viskas tiesiog vyksta gerokai profesionaliau, atviriau, greičiau.

 

 

Kokia šio projekto ateitis?

Su kolege, norėdamos užpildyti spragą dizaino programoje, ruošiame nevizualiosios estetikos kursą. Kursime kinetinius-garsinius drabužius performansui, ieškosime išraiškos būdų per šokį Oslo menų akademijoje.

 

Aptarkime ir globalias mados aktualijas. Ką manote apie tvarumą madoje? Tai realus mados industrijos perstruktūravimo scenarijus ar madinga tendencija?

Dažniausiai tvarumas madoje labiau susijęs su mažais niuansais, pavyzdžiui, ekologiška pakuote, natūralių medžiagų naudojimu ir panašiai. Deja, šiandienos situacijoje tai neveikia ir, manau, lieka tik toji madinga tendencija. Pagrindinė problema išlieka – tai tiesiog vartotojiškumas. Turėtų iš esmės keistis žmonių gyvenimo būdas. Keistis pačiam – pats didžiausias iššūkis.

 

 

Kokios konceptualios mados perspektyvos Lietuvoje?

Jei keliausime į Lietuvos konceptualiosios mados lauką, čia vėl atsitrenkiame į vartotojiškumo sieną. Nėra vertinama sukurto drabužio idėja ir išskirtinė meninė išraiška, šias varžytuves laimi neišskirtiniai dizainai, kopijų kopijos. Šiandienis dizaineris turi taikytis prie kliento, tad derinti kūrybiškumą ir verslą sudėtinga. Galiausiai toks dizaineris tampa nišinis arba nusprendžia visai nebekurti. Nors ir skamba pesimistiškai, noriu tikėti, kad vis dėlto vartotojiškumo įpročiai keisis.

 

Garsarankiai. Vidminos Stasiulytės nuotraukos.