Vilma Mosteikienė. Pokarantininės dovanos, arba Lee Mingwei’us Berlyne

Lee Mingwei’aus paroda „禮 Li, dovanos ir ritualai“ iki liepos 12 d. veiks galerijoje „Gropius Bau“ (Berlynas)

 

Po dviejų mėnesių išeini į viešąjį gyvenimą atidus ir suklusęs, pasirengęs priimti visas dovanas. Neįtikėtinai tyliame S-bahne išmaldos prašantis benamis mantrą pradeda empatiška gaidele: „Prašau neišsigąsti...“ Kitas toks stoty stabteli greta, atsiprašo ir paprašo: nesimaivydamas, „nepastatytu“ balsu. Vis dėlto iš esmės šis prašančiųjų ir dovanojančių pasaulis nepasikeitė.

S-bahne priešais atsisėda sportiškas vaikiukas su dviem pomidorų daigais dideliam krepšy. Vienas jų nieko, bet kitas išstypęs ir bejėgis. Šiojo geibų stiebą vaikinas atremia sau į kelius. Negaliu atsikratyti vaizdo ir minties, kad tai patiklus šuo padėjo galvą šeimininkui ant kelių. Šis iš krepšio išsitraukia mineralinio buteliuką, palaisto pomidorus, paskui atsigeria pats. Taip ir važiuojam žmonės ir pomidorai.

 

 

Darbe kaip darbe. Tik Galina, Vokietijoje 20 metų gyvenanti rusė, kalbanti vokiškai kiaurai rusiškomis intonacijomis, atrodo, tarsi gavusi energijos užtaisą. Ji dar Leningrade kaži ką veikusi kino srity, dalyvavusi viename filmavime „s vašym Banionisom“. Dramatiški vaid­menys jai – pats tas: tiesia nugara sėdi kasoje ir rankų nesidezinfekavusius galerijos lankytojus siunčia atgal prie įėjimo. Apgailėtina, bet žinau, kad tai ilgai nesitęs, jai pabos. Su kauke Galinai vienas vargas: kai nusiima, vidinė pusė išmozota raudonu lūpdažiu, sunku kalbėtis su lankytojais, kiekvieną veiksmą lydėti komentaru – žodžiu, atlikti kasdienį performansą. Pabandė plastikinį antveidį ir tarsi įgijo dar daugiau galių, tas kvailas daiktas absoliučiai jai tinka. Dabar ji jau kiek­vienam lankytojui primena, kad laikytųsi HIGIENOS KONCEPTO. Tuos žodžius taria pakiliai, pasigardžiuodama. Performerė Galina – tobulas sovietinis produktas, jokios vakarietiškos demokratijos prie tokio neprilips.

Eidama į „Gropius Bau“ svarstau, kokie HIGIENOS KONCEPTO iššūkiai laukia. Minimalūs – rankų dezinfekuotis nereikia. Čia eksponuojama retrospektyvinė tailandiečio menininko, gyvenančio ir dirbančio Niujorke ir Paryžiuje, Lee Mingwei’aus paroda „禮 Li, dovanos ir ritualai“. Li – tai konfucionizmo principas, išreiškiantis elgsenos ir apsiėjimo formų visumą, ugdančią dorą žmogų ir darniai veikiančią visuomenę. Dovanos – vienas pamatinių bendruomenės gyvenimo ritualų.1964 m. gimęs menininkas kuria įtraukiančias instaliacijas, žinomiausia jų „Drabužių taisymo projektas“, pristatyta 2017 m. Venecijos bienalėje. „Gropius Bau“ eksponuojami per 30 metų sukurti projektai, „analizuojantys meną kaip transformatyvią dovaną“ – taip skelbiama kukliame lankstuke. Muziejai dabar nelinkę švaistytis programomis, dalomąja medžiaga – tai pavojingo užkrato šaltinis, nors čia pat parduotuvėje lankytojai varto katalogus, žurnalus, čiupinėja ir deda atgal suvenyrus. Konceptas.

 

 

L. Mingwei’aus projektai, priešingai nei daugelio kitų dalyvaujamojo meno kūrėjų, nesiekia spręsti aktua­lių socialinių, gamtosaugos ar rasinių problemų, nėra rėksmingi ar agresyvūs. Lankytojas neverčiamas dainuoti ar niūniuoti (tai teko patirti viename Adrianos Piper projekte) ar kaip kitaip iliustruoti menininko fantazijos. Čia atsiduriame išgrynintos estetikos ir santūraus svetingumo pasaulyje. Tau siūlo: jei nori, nusiauk batus ir įėjęs į vieną iš trapių stiklinių namelių parašyk seniai žadėtą laišką. Muziejus jį išsiųs adresatui, o gali tiesiog palikti, pasibaigus parodai laiškus sudegins. Idėja neoriginali: primena baigiant mokyklą sau į ateitį rašytus laiškus, tokias akcijas be pretenzijų į meną vykdo kai kurie muziejai ir bibliotekos. Pabandžiau sudalyvauti, bet nesuveikė. Jaučiau netoliese stovintį muziejaus prižiūrėtoją, o ir situacija dirbtina. Subtiliai inscenizuotoje aplinkoje ir pats inscenizuojiesi. Kitiems sekėsi gal ir geriau: nameliuose palikta daug meilių ir taikių palinkėjimų.

 

„Gernikos“ mandala. Autorės nuotrauka
„Gernikos“ mandala. Autorės nuotrauka.

 

Sunkiai sekėsi įsivaizduoti ir „Svetainės“, „Pietavimo“, „Miegojimo“ projektų paveikumą. Visi tie stilingi, jaukūs kampeliai turėjo atgyti, burtų keliu atrinktiems lankytojams bendraujant tarpusavyje arba su menininku, arba su jo komandos nariu. Dabartinėje situacijoje valgyti L. Mingwei’aus paruoštų pietų berlyniečiams nepavyks, būtų įmanoma nebent pasižiūrėti ankstesnių parodų įrašus. Pristatomuosiuose tekstuose menininkas kalba apie būtinybę dalintis, savo paties norą bend­rauti, pažinti kitų kultūrų žmones. Įstojęs į Jeilio universitetą, jis jautėsi vienišas, tad iškabino 50 skelbimų, kviesdamas susipažinti, drauge praleisti laiką. Parėjęs į bendrabutį rado 45 studentų ir dėstytojų atsakymus. Apskritai visus projektus lydi pasakojimai apie įkvėpimus iš praeities, dalijamasi prisiminimais. Atsiverti, pasakoti savo istorijas kviečiami ir lankytojai. „Koks tikslas?“ – galvoju. Sustiprinti bendrystės jausmą? Gal tai tik emocinis šydas, kuriuo pridengiamas seklokas turinys?

Vienas įdomiausių projektų pasirodė „Mūsų labirintas“, įvėptas Mianmaro budistų šventyklų ritualo. Menininkas ilgai stebėjo, kaip lankytojai prie įėjimo į šventyklą nusiauna batus ir žingsniuoja nepriekaištingai švariu taku, kurį dieną ir naktį tyliai šluoja grupė savanorių. Vaizdo įraše L. Mingwei’us pamini, kad tai, ko gero, pirmas tikras jo performansas, į kurį neįtraukiami lankytojai. Nepataikiusi ateiti nustatytomis performanso valandomis, tik ekrane stebėjau, kaip šokėjas „šluoja“ ryžius, su jais šoka, labai lėtai, meditatyviai, kurdamas raštus ir čia pat juos suardydamas. O salės vidury origamio aptvarėlyje kukli ryžių krūvelė.

 

Lee Mingwei parodos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos

 

Einant iš salės į salę protarpiais skambėjo klasikinė muzika – balsas ir fortepijonas. Ir štai parodos kulminacija: vienoje paskutinių salių operos solistė (arba solistas) prieina prie lankytojo ir paklausia, ar gali jam padovanoti muzikos kūrinį. Apdovanotasis atsisėda, o atlikėjas jam padainuoja vieną iš Franzo Schuberto dainų. Įtaigu. Pasibaigus dainai lankytojai vėl pasklinda po sales, bet jau kitokie, dalyvavę akivaizdžiame dovanojimo ir dovanos priėmimo akte.

Paskutinėje salėje – „Drabužių taisymo projektas“. Nuo sutvarkytų drabužių krūvos siūlų gijos driekiasi link margaspalvių ričių ant sienų. Lankytojai gali atnešti suplyšusį drabužį ir menininkas ar talkinantis savanoris jį pataisys, pasišnekučiuodamas išklausys drabužio istorijos. Užadyta vieta tyčia paliekama aiškiai matoma, net papuošiama siūlų gijele, ne slepiant, o atveriant. Pataisyti tai, kas susidėvėjo, suplyšo – daugiasluoksnis procesas, išjudinantis atsiminimus, pažadinantis asociacijas. Aš prisiminiau seniai seniai per lietuvių kalbos pamoką išgirstą mokytojos pasakojimą apie Žemaitę, kojines užadydavusią ryškiaspalviais kontrastingais siūlais, „kad gražiau būtų“. Nejučiomis šį būdą perėmiau ir pati.

 

Lee Mingwei parodos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos

 

„Gropius“ rūmų fojė ant grindų – Pablo Picasso „Gernikos“ kopija, deranti prie aplinkos, lyg visada čia buvusi. Greta – spalvoto smėlio kibirai. Šio projekto esmė: L. Mingwei’us su pagalbininkais smėliu atkuria „Gernikos“ piešinį, per kurį vėliau gali pereiti lankytojai, paskui smėlis sušluojamas, mandala suardoma. Ar pavyks tai padaryti šioje parodoje, dar nežinia.

Po dviejų izoliacijos mėnesių L. Mingwei’aus paro­da įgyja naujų reikšmių, bus daug krykštaujama apie joje skleidžiamą bendrystės jausmą, dalijimosi džiaugsmą. Ir išties išeini iš parodos visas apdovanotas, pakylėtas. Bet pamažu ima kirbėti abejonė: kažin kas čia vis dėlto ne taip. Svarstai, kokia buvo tavo, kaip svečio, misija šio dosnaus ir draugiško šeimininko namuose? Žavėtis jo išlavintu skoniu ir dėkoti už dovanas: „Ačiū, ar galima dar“? Išėjus po estetiškų mišių atsidusti: kaip faina, reikės pasakyti draugams, atsivesti šeimą, mums taip trūksta tokių pakylėjančių patirčių. Regis, tai dar vienas konceptas, švelniai imantis tave už dezinfekuotos rankos ir vedantis teisingu keliu – šalikelėj paliekant humorą, ironiją, rupų, nenuglaistytą gyvenimą. Pritrūksta garstyčios grūdelio. Jį tądien dar gavau.

 

Lee Mingwei parodos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos
Lee Mingwei parodos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos.

 

Grįžtant namo S-bahnu greta, nepaisydama jokio saugaus atstumo, įsitaisė juodaodė moteris su dukra, maždaug 6 metų mergaite. Po kiek laiko įveria jai naujutėlius rožinius auskarėlius, jiedvi apžiūri mamos nusipirktus dirbtinius nagus, rožinius ir turkio spalvos. Laimė ir grožis. Išlipant mergaitė jau su kauke, bet kažkokia keista, apdriskusiais pakraščiais. Pasižiūriu atidžiau: išilgai perkirpta vaikiška pilkai rožinė kojinė, iškirptos skylės ausims, o ant burnelės – pilkas kojinės kulnas.

 

Draugai