Virginija Vitkienė. Porcelianas Lietuvoje: pasiekimai ir siekiniai

Lietuvos pramoninio ir meninio porceliano raida apibendrinta ir įvertinta 2013 metų pradžioje išleistoje profesorės, žinomos menininkės Aldonos Keturakienės parengtoje monografijoje „Porcelianas Lietuvoje" (Vilniaus dailės akademijos leidykla). Leidinys, analizuojantis vieną sudėtingiausių keramikos technologijų – kaulinį porcelianą, itin svarbus Lietuvos meno tyrinėjimuose.
Knyga nuosekliai atskleidžia porceliano raidą pasaulyje – nuo technologijos pradmenų senovės Kinijoje iki „baltojo aukso" receptūros paslapčių praskleidimo europiečių eksperimentuose – renesanso epochos Florencijoje, unikaliuose Böttgerio porceliano pavyzdžiuose (XVIII a. Prūsija), kurių komplektu didžiuojasi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus. Antras knygos skyrius chronologiškai ir metodiškai pristato pramoninio porceliano raidą Lietuvoje, neatsiejamą nuo „Jiesios" gamyklos, veikusios Kaune nuo 1935 metų. Šis tyrimas itin reikšmingas istorijai, iki tol glūdėjusiai tik gerokai apdulkėjusių gamyklos albumų archyvuose ir beišnykstančiuose amžininkų prisiminimuose, surinkti. Metaforiškai sakant, porceliano gamybos technologijos ir raida šiame skyriuje suklijuojama iš šukių, atstatant kažkada ryškią jos formą ir iš naujo parengiant naudoti. Vėlesnieji knygos skyriai, dedikuoti „Jiesioje" rengtiems tarptautiniams porceliano simpoziumams bei VDA Kauno dailės fakulteto Keramikos katedroje sukurtiems darbams pristatyti, atskleidžia, kad tas suklijuotas „indas" labiau panėši į vazą gėlėms pamerkti, nei į lėkštę sriubai... Kitaip tariant, aptariamuose kūriniuose akivaizdžiai nutolta nuo taikomosios paskirties, būdingos keramikos menui, pabrėžiant estetines, o ne utilitarias kūrinio vertes.
Knygoje pateikiamuose pavyzdžiuose dominuoja mažoji skulptūrinė plastika, objektai, gerokai nutolę nuo buities ir kasdienių poreikių. Tačiau porceliano kūriniams būdingas ir dekoratyvumas, nuo kurio šiuolaikinio meno kūrėjai jau ne vieną dešimtmetį sąmoningai nusigręžia. Tikėtina, kad porceliano technologijas naudojančių menininkų estetines pajautas lemia jų santykis su medžiaga. Juk jai įvaldyti reikalingi ne tik ilgi bandymai, bet ir formos bei funkcionalumo derinimas. Porcelianas – pretenzinga medžiaga. Riboti porceliano kūrinių masteliai verčia kūrėjus mąstyti racionaliai, kurti „modulines" sistemas, išgaunant kuo įvairesnes formas. Tai pagrindinis porceliano novatoriškumo ir technologijos ribų plėtimo kelias.
Paskutiniajame knygos skyriuje autorė pristato savo kūrybą, kurioje, kaip ji pati pastebi, „ištirpo ribos tarp taikomojo ir vaizduojamojo meno". Baltosios masės keramiką, iš kurios, derindama ją su piešiniu, 1982 metais A. Keturakienė sukūrė garsųjį pano Kauno menininkų namų interjerui (architektas – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), dešimtajame XX a. dešimtmetyje pakeitė kaulinio porceliano eksperimentai. Nors medžiagos ir formos profesorės kūryboje nuolat kito, balta spalva tapo neatsiejama jos palydovė. Sakralumo menininkės kurtiems objektams suteikia ne tik baltumas, bet ir subtili trapumo ir tvarumo dermė, nulemta medžiagiškųjų porceliano savybių, aiškiai regima „gyvai" apžiūrint jos kūrinius.
Knygos „Porcelianas Lietuvoje" pristatymu palydėta, VDA ekspozicijų salėje „Titanikas" 2013 sausio 31 – vasario 23 dienomis veikė personalinė A. Keturakienės paroda „Ritmai". Knygos parengimas, pareikalavęs ne vienerių metų kruopštaus darbo, tyrinėjant archyvus ir literatūrą, dalyvaujant kūrybiniuose simpoziumuose „Jiesios" gamykloje, neišsėmė kūrybingos menininkės energijos. Ekspozicijoje atskleista ne tik ilgametė dailininkės patirtis ir ypatingas išgrynintos estetikos pojūtis, bet ir svarbiausias kūrybos principas – sąmoningas taikomosios funkcijos atsisakymas, meistriškas manipuliavimas medžiagiškumu (daikto paskirties niveliavimas per formos ir dydžio iškraipymus, medžiagos kontroversiškumą).
Personalinėje parodoje „Ritmai" A. Ke­turakienė „kalbėjosi" su daiktais, sukauptais ne per vieną dešimtį metų. Pasak autorės, su jais ji atsisveikina sunkiai, ypač – su kažkada dovanotais mažmožiais, kurie, rodos, nebetinkami nei naudoti, nei papuošti namus, tapo kokio nors įvykio, susitikimo, jausmo, patirties relikvija. Tačiau dailininkė eksponuoja ne pačius daiktus (kas madinga šiuolaikinio meno mizanscenose), bet perkuria juos į iliuziją, prisiminimą, „išbando ugnimi", kuri yra neatsiejama porceliano apdirbimo technologijos dalis. Taip ji tarsi tyrinėja savo jausmų ir prisiminimų užkaborius, mėgaujasi, lytėdama užmarštį, ir atranda kažkur giliai sruvenančią tikrumo, atvirumo versmę.
Įspūdingi pasiekimai profesijos srityje bei kūrybinės biografijos faktai, tarp jų –­ 2007-aisiais metais įteikta Vyriausybės meno premija už nuopelnus kultūrai ir menui, ilgametis organizacinis darbas rengiant tarptautinius porceliano simpoziumus, vadovavimas VDA KDF Keramikos katedrai – tai tik viena menininkės asmenybės pusė. Džiugu, kad dovana kalbėti apie meną ir jausti jį kaip tikrą gyvenimo pulsą šiandien dosniai atsiskleidė knygoje. A. Keturakienės žodžiuose maža mistikos ir vingrių sąvokų, užtat daug atvirumo, paprastumo, aiškumo. Kaip ir kūryboje, kurios įkvėpimu gali tapti paprasčiausias arbatos maišelis, tėvo marškiniai, kaliausė ar... sąvaržėlė.
Antrinant dailininkei, norisi tikėti ir linkėti, kad kaulinio porceliano tradicijos būtų vertinamos ir naudojamos jaunosios lietuvių menininkų kartos kūryboje, kad Lietuvoje nenutrūktų nei pramoninio, nei meninio porceliano raida, kad tęstųsi unikali tarptautinių simpoziumų tradicija.