Virginijus Kinčinaitis. Šventinio vartojimo teatras

Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ keliauja per didžiąsias Lietuvos sporto arenas ir dėl masinės publikos meilės puikiausiai rungiasi su V. Meladzės ar G. Lepso koncertais, gyvenimo mokytojų ar ateities pranašų konferencijomis. Įvaldęs pramogų industrijos sėkmės metodiką, masinės auditorijos subūrimo ir valdymo principus šis teatras supanašėja su arenose dvasingumą propaguojančiais pasaulinių verslo lyderių šou. Teatras kapitalizuojasi, verslas teatralizuojasi. Verslo korporacijos tampa didžiuliais vaidmenų tiekėjais vartotojiškai įvaizdžių visuomenei, teatrai įvaldo korporacijų verslumo algoritmus.

Šiuolaikiniame pasaulyje verslas ir kapitalas nebegali regeneruotis be kūrybinių ir meninių idėjų. Matome, kaip verslininkai karštligiškai investuoja į savo kultūrinio išsilavinimo spragų dangstymą, šlifuoja estetinį skonį koncertų salėse, supirkinėja paveikslus, kolekcionuoja antikvariato retenybes, tobulina rinkos santykių nuvargintą dvasią įvairiausiuose meditacijos, jogos, aikido, tapybos etc. būreliuose.

Kalbant apie verslo ir meno simbiozę, jau tapo įprasta bet kuria proga žongliruoti kūrybinių indust­rijų diskursu. Kūrybinės industrijos išgelbės mus nuo klaikaus bedarbystės masto, sukurs naują, amžinuoju kūrybingumo varikliu varomą bohemiškai intelektualaus žmogaus rūšį. Transformuos posovietinių gamyk­lų griuvenas į gyvybingumu alsuojančius kultūros fabrikų kiemus, pakeis veltėdžiaujančio menininko sąmonę ir pagaliau privers jį imtis finansiškai naudingų projektų.

Negana to, kūrybinės industrijos išgelbės merdėjančius Lietuvos miestus, paskleis kūrybos ir pramogų atmosferą miestų centruose, sulaikys besiblaškantį jaunimą ir pritrauks intelektualaus darbo genijus. Sovietinių utopijų liekanas, pramoninius kvartalus privalo pakeisti kitas utopinis neoliberalaus kapitalizmo projektas – verslo ir meno simbiozė loftų pavidalu.

Tradicinis industrinis, pramoninis kapitalizmas užleidžia savo nustekentas miestų dykvietes neoliberalaus kapitalizmo idealui – 24 valandas per parą kuriančiam, originalias idėjas generuojančiam darboholikui. Tik dėl tokios, infantiliai bohemiškos ir gaivalingos kūrybinės energijos kapitalas gali įgauti naują pagreitį ir iškelti jauną, ekonomiškai dominuojančią meniškų kūrėjų klasę. Į atliekas nurašius fabrikų kvartalus ir juose dirbusią darbininkų klasę, susidūrus su katastrofiškomis socialinėmis problemomis, kapitalizmas priverstas išradinėti naują savo raidos etapą, kuriame jau nebe tokie aiškūs žmonių išnaudojimo būdai. Jie minkštesni, ištirpę, užmaskuoti kūrybiniu jaunimo entuziazmu, mobilumu ir jokių garantijų neteikiančiomis laikinomis darbo sutartimis.

Verslo atstovai neria į kultūrinių simbolių aplinką ne todėl, kad staiga pajuto prabudusią meilę menui, bet todėl, kad meno pasaulį jie pamatė kaip žinių ir paslaugų verslui plėtoti būtinų galių resursą, kaip jėgų šaltinį nuožmioje kovoje dėl kapitalo. Jiems būtinas kūrybinis, inovatyvus mąstymas intensyvėjančioje konkurencinėje žinių kapitalizmo aplinkoje. Tai išlikimo klausimas. Todėl žiniasklaidos, skaitmeninių technologijų ar finansų sektoriaus vadybininkui gyvybiškai svarbiau keistis performatyviuose dramos būrelio užsiėmimuose, per ekstremalios kelionės sukrėtimus ar budistinę discipliną nei su ekonomikos vadovėliu rankose.

Meno kūrėjas juda priešinga kryptimi – visais būdais stengiasi perprasti verslo pasaulio dėsnius ir discipliną, rinkos santykių mechanizmus ir vadybos pradmenis, jam lemtingai svarbu išmokti komercializuoti savo kūrybos produktą ir paversti jį geidžiama preke.

Kiekvienos simboliškai įkrautos prekės tikslas – priversti klientą vaidinti, transformuotis ir tobulėti kaip asmenybę. Todėl bet kokia šiuolaikinio vartojimo vieta tampa surežisuota scena, kurioje kaitaliojami vaidmenys ir prekiaujama potyriais. Tai vadinama transformacijų ekonomika, kurioje svarbiausia ne prekė, o dėl jos patiriamos asmeninės transformacijos išgyvenimai.

Tokioje ekonomikoje reikalingi ne vadovai ir nurodymai, bet režisūra, scenografijos ir scenos. Todėl šiuolaikiniai prekybos centrai, naujų prekių ir paslaugų plėtra vis labiau panašėja į menišką, avangardinį iššūkių teatrą, šalia kurio tradicinis teatras dūsta nežinioje ir pasyviai grimzta į prisiminimų ūkus. Būtent šiuolaikinio prekybos centro scenoje klientas iš naujo atranda save, gaivių įspūdžių virtinė jam žada nuolatinį atsinaujinimą ir asmeninio tobulėjimo perspektyvas. Šiuolaikinės verslo kompanijos rinkodara yra dramos menas, režisūra ir vaidinimų skirstymas.

Įmonių vadybininkai ir tarnautojai įtraukia klientus į vaidinimo procesą, apdovanoja juos vizualiniais ir esminiais, egzistenciniais išgyvenimais. Tai lavinimosi, estetikos ir pramogų erdvė, kurioje klientai sujungiami į vaidmenų grupes, vienas kitą stebi, tobulina ir trokšta kuo tobuliau atlikti jiems įdiegtų personažų vaidmenis.

Ūlos Norvilaitės nuotrauka
Ūlos Norvilaitės nuotrauka

 

Todėl šiuolaikiniame versle ypač svarbus prodiuserio (arba kuratoriaus) vaidmuo. Tik jis gali tiksliau atsakyti, kokio vaidinimo strategijos turi imtis verslo kompanija. Prodiuseris prognozuoja, numato vaidinimo žiūrovus (klientus), atlikėjus (darbuotojus), scenografiją (darbo vietas). Bet kuriuo atveju mes susiduriame su vaidyba, vaizdiniais, įspūdžiais, estetinėmis patirtimis, asmenine ir kolektyvine savitransformacija, kurią anksčiau buvo monopolizavusi klasikinio teatro scena.

Dabar viskas iš esmės pasikeitė. Verslas ne tik dramatizuoja savo pagrindinę veiklą, jis uzurpuoja ir meno lauko likučius. Kuomet prekiaujama įspūdžiais, išgyvenimais ir patirtimis, o ne prekėmis ir paslaugomis, be gerai įvaldyto vaidybos meno nebeįmanoma apsieiti. Tai sieja šiuolaikinę potyrių ekonomiką ir teatrą. Žmogus, pirkdamas ne prekę, o verslo jam sukurtą ir paruoštą nepamirštamą išgyvenimą, susimoka už savo jausmus ir pojūčius, panašiai jaučiasi žiūrovas, po spektaklio besidžiaugiantis patirtu unikalių išgyvenimų verpetu.

Visa meno, pramogų industrijos istorija susijusi su įspūdžių gamyba, tačiau šiandien, geriau suvokus vartotojo psichologiją ir esminius jo poreikius, potyrių ekonomika vystosi žaibišku greičiu. Mirštant klasikinės ekonomikos modeliams ir formuojantis naujai, reikia ir naujų verslo modelių. Kiekviename verslo kompanijos lygmenyje darbuotojai turi suvokti, kad potyrių ekonomikoje verslas yra scena, o darbas – visų pirma vaidyba. Kodėl? Radikaliai pasikeitė pats vartotojas, jam nebereikia ilgaamžių prekių, o reikia emocijų, scenos. Verslas tampa nesibaigiančiu pramogų ir įspūdžių kūrimo bei stereo­tipų griovimo šou.

Brendinės prekės orientuojasi į meno kūrinius siekdamos suteikti individualumo ir unikalios patirties. O meno kūriniai, menininkų vardai jau senokai blokbasterinių parodų kultūroje veikia kaip prekės ženklai. Individualumo identiškumas šiuolaikiniame pasaulyje įgyjamas tik prekės ženklų visatoje, todėl komercinės prekės ir meno kūrinio susiliejimas simbolinio vartojimo kultūroje yra neišvengiamas. Šią simbiozę muziejus švenčia tapdamas madingo vakarėlio vieta.