Mantas Stočkus. Medžių paunksmėje

Mantas Stočkus. Medžių paunksmėje
Mantas Stočkus. Andrew Rizzo nuotrauka

Agnė Zėringytė. Surenkamų baldų komplektas

 

Tai buvo viena paskutinių Kovo dienų, kurias jis nusprendė praleisti tėvų vienkiemyje. Jam labiausiai norėjosi pabūti apsuptam gamtos, ten visuomet rasdavo miesto šurmulyje pamestą kvėpavimą ir naiviai tikėdamasis ieškojo atsakymų į neatsakomus žmogaus protui klausimus. Dažniausiai Kovas juos gaudydavo lyg drugelius miško tankmėje tarp nuvirtusių nuo amžiaus medžių, per laiką upelio išgraužtose vagose ir brūzgynuose. Kažkodėl jam atrodė, kad būtent ten glūdi viską aprėpiantis paaiškinimas, kodėl žmogus taip save skriaudžia leisdamas neapykantai skaudinti ir griauti visus, pasitaikančius tą akimirką kelyje. Ir šiandien jis basomis kojomis pasuko atmintinai žinomu taku, traukiančiu jį spindinčiomis pavasario spalvomis, kai lapai lengvabūdiškai pasiduoda vėjo valiai, į tankmę.  

Nuleidęs rankas Kovas pirštais lietė medžių kamienus, atsikišusias šakas, tankią lapiją, išsikerojusius krūmus ir kartkartėmis pasitaikančius voratinklius. Kojos greitai pažino dar vakar šioje vietoje nebuvusį iškilumą, kiek toliau esančią duobutę ir kiekvieną kartą su juo pasisveikinantį grumstelį; jautė, kaip jaunas pėdas kutena žemė savo gruoblėta oda. Kovas stabteldavo giliai įkvėpti nuo medžių atsklindančių, sakų prisodrintų kvepalų, apsvaigindavusių jam galvą taip, kad tekdavo pirštais įsikibti į žemę. Tik dabar suprato negalintis suvokti žemės, ant kurios stovi, amžiaus, išmintimi galinčios nustelbti visus jo taip garbintus filosofus. Taip stovėdamas Kovas įsiklausė į praskrendančios bitės rūpestį, netoliese esančio žiogo maldą ir ant šakos nutūpusios zylės plepėjimą. Suleidęs kojų pirštus į žemę tarytum įsikibo į supančius kamienus ar krūmus, kurie su kiekvienu prisilietimu savo forma, dydžiu, struktūra, paviršiumi bei kvapu išmokydavo to, ko anksčiau tarsi būtų buvęs aklas  nepastebėdavo. Kovui atrodė, kad su mišku susipažįsta pirmą kartą prisiliesdamas prie kitokio grožio, kai norėdamas jį atsiskleisti žmogus privalo kažką paaukoti. Kita, daugumai nepažini dimensija, nes išsiskleidžia lyg reta, Himalajų viršukalnėse auganti gėlė tik nugalintiems viduje lyg pūlinius susikaupusį skausmą. Kovas jaučia, kaip laikas praranda iki šios akimirkos nepajudinamą esmę ir netekdamas formos suteikia jo kūnui iki tol nepažintą lengvumą. Jis netgi išdrįsta nusišypsoti.

Šis miškas natūraliai įsilieja į vienkiemio teritoriją leisdamas vos už poros žingsnių pradingti tankmėje. Kovas dar sykį nusišypso prisiminęs, kaip vaikystėje su mama ir tėčiu šioje tankynėje vedini savo taisyklių ir gyvenimo ritmo eidavo pasivaikščioti. Jau tuomet jis pastebėdavo, kaip tėtis pratinasi kuo daugiau liesti rankomis, kur įmanoma, eiti basas, šypsosi, kai saulės apšviesta ranka ar netikėtas vėjo gūsis pakutena tam nepasiruošusią odą. Tuomet jis tegalvojo, kaip greičiau surasti dar vieną grybą ar uogą. Dabar jis suprato tėčio šypseną, kai švelnus it šilkas spindulys palietė jo skruostą. Tada ir dabar atrodė kaip skirtingi gyvenimai, kuriuos sujungė ši akimirka. Visa apimanti akimirka, kai visi kaltinimai pradingsta, suvokus jų beprasmiškumą prieš likimo tau paruoštą takelį miške.

Nuo tos akimirkos, nuo tada, kai išgirdo, jog tėtis netenka regėjimo, praėjo daug laiko. Nors ir labai priešinosi, Kovas buvo priverstas pripažinti, kad ši liga yra paveldima, kad ateis akimirka, kaip atėjo jo tėčiui, seneliui ir proseneliui, ir pasaulis pasislėps šešėlio spalvoje. Jis matė, kaip ta akimirka atėjo tėčiui, ir kaip ryžtingai atsibudęs tą rytą vienkiemyje jis pripažino pralaimėjimą atsiduodamas į likimo rankas, kelioms dienoms pradingdamas miško tankmėje. Po to dar ilgai Kovas įtikinėjo save, kad jam bus kitaip, keitė vieną gydytojo kabinetą po kito, nepaisant to, kad jie visi sakė tą patį. Tuomet jis ėmė meluoti ir įtikinėti kitus, kad jam viskas gerai, tačiau ir tai nepadėjo. Galiausiai viskas neteko prasmės, kai vieną rytą jis nebegalėjo net akies krašteliu įžiūrėti ant palangės pastatytos vazos su baltomis iš pievos parsineštomis gėlėmis. Nuo sukilusio pykčio dėl akimirkai prarasto regėjimo Kovas išmetė vazą per langą ir vos nepataikė gatvėje žmogui ant galvos. „Juk jis galėjo mirti...“ – prabėgo mintis, stebint, kaip vanduo pasklinda asfalto paviršiuje. Sumišimas ir sąžinės graužatis apimdavo sulig kiekvienu pablogėjimu, kol galiausiai Kovas suvokė situacijos beprasmybę ir apsisprendė praleisti kuo daugiau laiko vienkiemyje.

Iki tol Kovas nė žodžio nesakė tėčiui apie vis dažniau aplankančią būseną, o vos tik atvykęs išliejo visą lyg derva susikaupusią neviltį aklajam. Tačiau jo veido nė karto neiškreipė nusivylimas. Galutinai netekęs pusiausvyros Kovas išėjo į lauką, atsisėdo ant lieptelio prie iškasto tvenkinio, kuriame taip mėgo maudytis. Kuo ilgiau žiūrėjo į vandens paviršių, tuo labiau suprato kovojantis su vėjo malūnais. Tada pagalvojo, jog iš tikrųjų žmogus su kiekviena akimirka artėja link mirties. Jo senstantis ir besikeičiantis kūnas yra geriausias šios neišvengiamybės įrodymas, primenantis apie ją, kiekvieną sykį pažvelgus į veidrodį. „Ir dėl ko mes pykstame, mėtome vazonus pro langus ar išsiliejame ant artimųjų?“ – tarytum čiuožikas atskriejo mintis. Tą akimirką šalia atsisėdo tėtis. Paėmęs Kovo ranką perbraukė ja liepto lentas, pakėlė prie savo veido, palytėjo vandens paviršių. Kovas instinktyviai užsimerkė ir leido savo pirštams tyrinėti aplinką, susipažinti su pasauliu, kurio iki tol nematė...

Atsimerkęs Kovas prisiminė esantis vidury miško, apsuptas gyvybės, srūvančios per jo pėdas, rankas, plaučiais į krūtinę. Nors dar galėjo įžiūrėti mažą apskritą erdvę, bet jau įprato gyventi užmerktomis akimis, vis stipriau prisirišdamas prie to pasaulio, kuriame niekas nesibaigia ir kuris nepažįsta ateities, nes jame egzistuoja tik dabar... Kuriame pykčiui nėra vietos.

Draugai