Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pamatęs Dariją pirmą kartą žinojau, kad ankščiau ar vėliau tapsime pora. Pamenu, ji sėdėjo triukšmingame bare, tikslingai įsikūrusiame šalia universiteto bendrabučio. Kompanija, su kuria atėjo, šurmuliavo prie biliardo stalo. Kelios merginos kikeno, palengva linguodamos ir demonstruodamos vis įmantresnius, ne vieną akį traukiančius šokio judesius. Vaikinukai bandė išsiaiškinti santykius ant žalsvo audinio stumdydami skaičiais sužymėtus rutulius. Etatiniai girtuokliai vis bėgiojo link baro ir atgal. Kelios porelės diskutavo, gal pykosi. Darija glaudėsi prie vienos iš jų, traukdama akivaizdžiai įsipareigojusio bičiuko dėmesį, taip kurstydama jo merginos pavydą. Pati savo keliamo efekto nepastebėjo ir didžiąją laiko dalį dairėsi aplink. Tokią intensyvią žiūrą nutraukdavo tik užkalbinta eilinio pakankamai įkaušusio ir įsidrąsinusio mergintojo, kurį, tarusi kelis žodžius, pasiųsdavo laižytis žaizdų. Daug kas pasakytų, kad mergina, pakeliui į barą išsipustanti it princesė, visa savo persona skleidžia dėmesio troškimą, tad elgdamasi atšiauriai paprasčiausiai veidmainiauja ar rodo savo išpuikimą. Tačiau tai subjektyvi nuomonė, nebūtinai atspindinti realybę. Taip, ji vilkėjo koketišką suknutę, mūvėjo ilgas medžiagines kojines, buvo įsispyrus į dailius lakuotus batelius. Situacijos netaisė ir rožine spalva dažyti plaukai bei makiažas, išryškinantis dideles ir gilias mėlynas akis. Ką jau kalbėt apie visad kedenamus plaukus. Tačiau tai tebuvo saviraiška, paviršiuje atsispindintis charakteris. Ir jei paviršius stebintiesiems priminė infantilias „OnlyFans“ fėjas, tai bylojo jų pačių, o ne Darijos sugedimo laipsnį. Į barą ji ėjo, nes mėgo stebėti žmones socialinėse situacijose, o ne ieškodama kažko, ko tokiose vietose įprastai rasti neįmanoma. Tad ir į pokalbius nesivėlė. Vyrukus nuo padebesių nuleisdavo švelniai, be pašaipos ar agresijos, nešvaistydama nei jų, nei savo laiko. Jie Darijai buvo nuobodūs, vidutiniški. Ir, nors nemanė, kad būti vidutinybe yra kažkas blogo, nykaus ar žeminančio, nejautė moralinės pareigos savo gyvenimą ar bent jau trumpą jo dalį susieti su panašiu individu. Kažkam, kaip prisipažino ne kartą mąsčiusi, pati galėjo atrodyti neverta laiko, pastangų, bet tai jos nė trupučio nežeidė. Darijos nuomone, visi turėjo teisę spręsti, rinktis, vertinti. 

– Vidutinybės jaučia vidutiniškus jausmus, – aiškino per pirmą mūsų, jei taip galima vadinti, pasimatymą, – nemoka mylėti. Bijo susilieti su kitu žmogumi, bijo gvieštis besąlygiškai, reikalauti neįmanomo, nenori tapti vienu kūnu, vienu krauju su savo išrinktuoju ar išrinktąją. Bijo ne tik mylėti – atiduoti viską, ką turi, bet ir būti mylimi – priimti viską, kas jiems duodama. 

Jau tada supratau, jog mąstymas per ekstremumus rodo emocinį nestabilumą. Idealų šiame pasaulyje nebūna, jų siekti ne tik naivu, beprasmiška, bet ir pavojinga. Tačiau, išgirdęs tokią skubotą išpažintį, nė per milimetrą neatsitraukiau. Greičiausiai pats ieškojau žmogaus, kuriame galėčiau atrasti  namus ir peržengčiau savo ego ribą.  

Darija gyveno senos statybos daugiabutyje, dviejų kambarių bute, priklausiusiame tėvams. Įsikūrė jaukiai: daug knygų, paveikslų, visokių mielų niekučių. Viskas aplink atrodė chaotiška, tačiau su šiokia tokia gyslele individualios ezoterinės tvarkos. Miegojo ant numesto čiužinio svetainėje – miegamąjį paskyrė tapymo studijai, kuri tiesiog sproginėjo spalvomis ir formomis. 

Nelabai supratau, kodėl buvau pakviestas užsukti, bet nepriešgyniavau. Greičiausiai nepajutusi mano baimės – o ją akivaizdžiai reiškė kiti vyrai, bandantys bendrauti su itin gražia mergina, – nusprendė suteikti šansą. Praplepėjome visą vakarą, galų gale užmigome susikibę už rankų, net nepasibučiavę. Darijos neskubinau paklusdamas intuicijai. Nuviltas nelikau. Po pirmojo susitikimo buvo antras, po šio – trečias, ketvirtas. Greitai pradėjau lankytis kasdien, retkarčiais nakvodavau. Lovoje Darija smalsavo, mėgo žaisti, eksperimentuoti kartais gana neįprastais būdais. Akto metu visad žiūrėjo į akis, lyg bandydama gauti atsakymą į kažkokią dilemą ar klausimą, gal abejodama mano intencijomis, gal net tikrumu. Vieną iš tokių kartų paklausė, ar ja pasitikiu. Gavusi teigiamą atsakymą nusišypsojo ta viliojančia maniera, kilstelėdama vien lūpų kamputį, prisimerkdama, lyg žadėtų visą pasaulį, ir iš netoliese stovinčios spintelės ištraukė maketavimo peiliuką. Paklusdamas grakštiems pirštams šis sutraškėjo, pasirodė ploni ašmenys. Ji apsižergė mane, truputi pasitrynė, sukeldama vos pakeliamą aistrą. Tada pasilenkė priekin, lėtai ir lipšniai pabučiavo, po kaklu pakišdama aštrią geležtės juostą. Įrėmė ją nestipriai, bet pakankamai, kad pajusčiau įsitempiant odą. 

– Tavo gyvybė priklauso man, – tarė, – tu priklausai man.

Kiekvienas blaiviau mąstantis individas po panašaus incidento būtų gausiai sutepęs slides ir čiuožęs kuo toliau. Tačiau savininkiškumas įplieskė begalinį troškimą. Išprotėjau. Ir netrukus praktiškai pas ją apsigyvenau.  

Kaip ir būtų vertėję tikėtis, pirmąjį incidentą lydėjo antras, antrą trečias. Ilgainiui Darijos elgesys darėsi vis grubesnis. Įpjovusį man ranką pirmą kartą, ji aiktelėjo iš nuostabos ir net atšoko. Ilgai atsiprašinėjo, tikino, jog tai atsitiktinumas. Tačiau kraują vis vien nulaižė. Užsitarnavęs antrąjį randą tokio prielankumo nebesulaukiau. 

Tai vis kartojosi. Greit pastebėjau, kad dažniausiai „netyčia“ pjaustomas esu išreiškiant vienos ar kitos formos nepasitenkinimą. Po kokio atsitiktinio žvilgsnio į pro šalį ėjusią merginą ar po senos draugės, esą besigviešiančios manęs, skambučio. Kad suprasčiau, jog meilės liūne skęstu vienui vienas, ilgai kontempliuoti neprireikė. Tragedija tik ir laukė savo valandos.

Pamenu, mes kaip visad gulėjome ant  čiužinio. Bučiniais kilau viršun, ką tik patenkinęs ją liežuviu. Ji apvertė mane grubiai, reikliai, beveik paspyrė į šalį ir vėl čiuposi peilio. Pakišo jį po kaklu vis dar virpėdama nuo ką tik patirto malonumo ir tarė:

– Perpjausiu tau gerklę.

Matydamas džiūgaujančią šypseną neiškenčiau ir pagaliau prabilau:

– Juk tu nemyli manęs, tik gviešiesi. 

Tik tiek. Akimirksniu nutilau. Peilis išsprūdo. Pečiai, lūpų kampučiai, visa veido mimika sukrito. Ji nustojo judinusi klubus ir nulipo nuo manęs. 

– Kodėl tai pasakei? – paklausė nuoširdžiai, išties nesuprasdama, kodėl atsikirtau. 

Nežinojau, ką atsakyti. Ji irgi tylėjo. Susigūžė į kamuoliuką ir beveik įsirėmė į sieną. Šitaip pragulėjo kelias valandą. Kambarys tiesiog spengė. Pats jaučiausi it palengva nirčiau į gelmę. Nesitikėjau tokios reakcijos, bet ir nesijaučiau neteisus. Jos veiksmai išties palengva darėsi vis radikalesni, spinduliavo vis mažiau šilumos. Todėl sėdėjau netekęs amo, kol galiausiai sukaupiau drąsą ir pabandžiau paaiškinti:

– Tu tiesiog nori, kad būčiau tavo. Mėgaujiesi tuo, pripažink. 

Ji teatsakė:

– Išeik.

Paklusau.  

Tačiau kitą dieną vis tiek grįžau. Mes abu, lyg susitarę, elgėmės tarsi nieko nebūtų įvykę. Aš skaičiau, ji tapė. Paskui pasigaminome valgyti, žiūrėjome filmą. Daug juokėmės. Gyvenimas neva grįžo į senas vėžes. 

Iniciatyvos ėmiausi aš. Kažkurią neapibrėžtą akimirką tiesiog pradėjau bučiuoti visą jos kūną, kurio taip neapsakomai geidžiau. Ji manęs neatstūmė. Iš pradžių pasirodė truputį atsargesnė nei visada, beveik leido suprasti, kad taip lengvai pasitikėjimo neatgausiu. Tačiau net nespėjau pastebėti, kaip atsidūrė virš manęs. Rankoje vėl laikė geležtę, vėl spaudė ją prie mano kaklo. Tačiau šįkart nejudėjo, žiūrėjo įdėmiai, plačiai atvertomis akimis, nesišypsojo, nebežaidė. 

–  Perpjausiu tau gerklę, – prabilo daug grėsmingiau nei anksčiau, – nes tu priklausai man, – pridėjo.

– Kodėl tu taip? – neslėpdamas širdgėlos paklausiau. 

– Kaip taip? – jos antakiai suvirpėjo.

– Kodėl tu tokia žiauri, kodėl tokia savininkiška, nejaugi nieko nejauti? 

– Užsičiaupk! – atsakė keldama balsą.

– Ne, – nusprendžiau nepaklusti, bet akis vis dėlto nuleidau. 

– Ir aš norėčiau tavęs paklausti, – ji prabilo lėtai, vis dar įdėmiai žvelgdama. – Kodėl tavo veide nėra nė kruopelytės baimės? 

– Nes aš tave myliu, kitaip nei tu, nes nemoki mylėt, niekad nemokėjai, esi beširdė! – paskutinius žodžius beveik išrėkiau. 

– Ir kodėl kalbi tokius siaubingus dalykus? – kvota nesibaigė.

– Nes tai tiesa, – tariau susiraukdamas, vos sulaikydamas ašaras. 

– Kas tu, po velnių? – balsas sušnibždėjo, pasirodė atsietas, gal net sklidinas išgąsčio. 

Atsakydamas pakėliau akis. Plačiai atsimerkiau, kad viduje ji pamatytų bedugnę. Tą, į kurią niro, tą, į kurią nardino mane. Ir tada pajutau deginančią kaitrą ten, kur į odą rėmėsi metalas. Darija drebančiomis rankomis rėžė visa jėga, nuo pastangų net susiraukė ir sustojo tik geležtei skambiai nuskilus ir užstrigus audiniuose. Po to, tebelaikydama plastikinę peiliuko rankeną, atšoko visa kruvina. Žvilgsnio neatitraukė, kvėpavo giliai, ryte rijo orą, beveik duso. Stebėjo, kaip negrabiai apčiuopiu ir palengva ištraukiu ploną plokštelę, lyg nežinodamas, kokio rezultato sulauksiu. Tada laikausi už kaklo ir ramiai sėdžiu, laukiu, teisiu, kaltinu visa esatimi. 

Mąsčiau apie tai, kaip kraujas pulsuoja vis retesniais tvinksniais, kaip varva ant krūtinės ir palengva kreša. Skausmas turėjo būti intensyvus. Šleikštulys, stemple varvant kažkam glitaus, sunkiai pakeliamas. Reikėjo stotis, bėgti, ką nors daryti. Tačiau nė nekrustelėjau, nes daug labiau norėjau parodyti jai, kad suprantu, kad matau kiaurai. Norėjau, kad ji žinotų: suvokiu, kas dedasi ten, už tų mėlynų akių, sielos gelmėse. Tiksliai pasakyti, ar mano žinia buvo suprasta, negaliu, nes tą vakarą ji nebeprabilo. Užuot prabilusi, paniškai metėsi manęs link, apsikabino, beveik apsivijo, suspaudė stipriai ir užmigo, o gal prarado sąmonę.  

Ryte pabudau nuo gaminamų pusryčių garsų ir kvapų. Net nespėjau žmoniškai pasirąžyti, kai į svetainę įvirto Darija ir pradėjo mane maitinti it mažą vaiką ar ligonį. Vis kikeno. Sakė naktį sapnavusi siaubingą košmarą ir nebegalėjusi užmigti, todėl ėmėsi namų ruošos. Jos nemiga pasirodė išties be galo gardi. Kol valgiau, ji bandė atpasakoti sapną, tačiau staiga nutilo. Įsižiūrėjo į vieną tašką. Paklausiau, kas atsitiko, tačiau jokio atsako negavau. Tik jai išėjus į virtuvę, apsižvalgęs supratau, kad ant grindų, šalia čiužinio, guli nulaužta geležtė. Norėjau pakelti vakarykštės dramos įkaltį, viską paaiškinti, tačiau nespėjau. Darija grįžo su virtuviniu peiliu rankose ir nieko nelaukdama suvarė man jį tiesiai po krūtinkauliu. Akivaizdžiai taikėsi į širdį, tačiau nesėkmingai. Pajutusi, kaip ašmenys praduria pilvaplėvę ir staigiu judesiu susminga gilyn, atšlijo. Drebėdama žengė kelis žingsnius atgal. 

– Kas tu toks? – pakartojo vakarykštį klausimą, pamačiusi, kad nei rėkiu iš skausmo, nei panikuoju.

– Esu tai, ko tau taip reikėjo, ko tu taip troškai ir kuo it mažas išlepęs vaikas galiausiai įgijusi bandai atsikratyti. 

Išgirdusi atsakymą sustingo ištikta katatonijos. Kelias minutes vien akys paniškai bėgiojo mano paviršiumi ieškodamos trūkių, ji niekaip negalėjo suprasti, kad priešais regi fantomą, tuštumą. Kai pabandžiau apkabinti, suspigo, it aplink vytusį ne mylimojo rankos, o čiuptuvai. Nusikratė jų it gličios bjaurasties ir išbėgo. Savaime suprantama, nusekiau paskui. Per daug prie jos nekibau, išlaikiau atstumą, tačiau gan nedidelį. Ji vis dairėsi per petį, su vis didesne neviltimi matydama, kad niekur nedingstu, kol, praklaidžiojusi iki vidurnakčio, buvo priversta grįžti. Ir vos įžengusi namo krito it užmušta. 

Ryte viskas pasikartojo. Vos pabudusi, ji bergždžiai pjaustė ir badė mane geras dešimt minučių, kol suprato, kad tiesiog mosuoja peiliu tuščiame kambaryje, ir vėl išbėgo. 

– Kodėl mane persekioji? – klausė su vis didesne desperacija balse. Nieko naujo neišgirdo. 

Taip bėgo dienos, savaitės, galiausiai mėnesiai. Didžiąją laiko dalį Darija susidariusią situaciją bandė ignoruoti. Bet ankščiau ar vėliau pratrūkdavo. Kartais bandydavau suartėti. Norėjau, kad viskas grįžtų į senas vėžes. Glosčiau ją, bučiavau, bandžiau tenkinti, ypač kai pavargusi nebeturėdavo jėgų priešintis. Bet ji vis kartojo, kad jai keliu vien šleikštulį, kad kiekvieną artumo akimirką ją prievartauju. Bandydama mane išvaryti griebėsi to pačio virtuvinio peilio, bet šįkart pjaustė save. Pirma šlaunis, tada blauzdas. Paskui perėjo prie žastų, dilbių. Iš pradžių tai veikė, bet neilgai. Tad pamačiusi, kad visos pastangos bergždžios, prabilo apie savižudybę. Nesusilaikiau ir apkaltinau ją savanaudiškumu. Kad ir kaip ten bebūtų, savižudybė – labai žemas poelgis, šantažas, sadizmas.

– Aš tik noriu, kad išeitum, – vis kartojo. 

– Tai netiesa. Tau manęs reikia. Mes esame viena, – bandžiau tikinti.

– Prašau, prašau tavęs, aš padarysiu viską, ko nori, – galiausiai pradėjo maldauti; nusižeminusi šliaužiojo pažeme. 

– Tu ir taip darai viską, ko aš noriu, – bandžiau ją nuraminti. 

Tačiau niekas neveikė, Darija nė už ką nebenorėjo manęs mylėti. Ilgainiui visiškai užsidarė. Beveik nustojo eiti į lauką, net šiukšlių nebenešė. Dienas leisdavo susigūžusi kamputyje, tai apsipildama ašaromis, tai spontaniškai suspigdama, pradėdama draskyti sienas, naikinti baldus. 

Ir dabar sėdi ten pat, visiškai nebepanaši į tą fėją, kurią kadaise užkabinau akies krašteliu bare: plaukai išsidraikę, kūnas nusėtas randais ir mėlynėmis, po akimis pakibę milžiniški tamsūs maišai. Ji vis žiūri į kablį lubose, pasilikusį ten po to, kai nuplėšė šviestuvą. Kol kas ją dar sulaikau, kartodamas, kad išeisime kartu, kad kitoje pusėje neišsiskirsime, kad tokiu gestu niekur nepabėgs, bet nesu tikras, ar ilgam. 

 

*Japonų animacijos klišė, personažo tipažas; dažniausiai jauna mergina, santykių pradžioje meili ir draugiška, tačiau ilgainiui tampanti psichotiška ir kontroliuojanti.

 

Jonas Gusevičius – periferinis personažas, manantis esąs protagonistas.