Jau atrodė, kad šaunių atradimų laikai praeityje. Visi vandenynai išnaviguoti, visi žemynai išvaikščioti, visi tų žemynų čiabuviai surezervatuoti. Visi prietaisai seniausiai išrasti, skaitmenizuoti ir sutalpinti į delno dydžio aparatą. Tokiais aparatais apsiginklavę visų išnaviguotų vandenynų ir visų išvaikščiotų žemynų gyventojai seniausiai interneto platybėse išnaršė visas gyvenimo tiesas, ir atskleidė visus masonų sąmokslus. Netgi Sokratas internete naršė ir skelbė:
– Žinau, kad viską žinau!
Ir kai daugelis jau manė, kad nebėra pasaulyje ko atrasti, išrasti, sukurti, Lietuvos futbolininkai netikėtai atrado, kad futbolo varžybas galima sužaisti lygiosiomis! Retkarčiais – net laimėti! Prasidėjo nauja atradimų era. Sokratas vėl apsiskelbė nieko nežinąs. Pasaulis staiga vėl tapo įdomus, kupinas paslapčių ir neatskleistų masonų sąmokslų.
Šių netikėtų įvykių paskatintas, tyrinėti pasaulį ėmėsi toks Algis Laisvys.
///
Kartą Algis Laisvys išrado Lukiškių aikštę ir liepė lietuviams ką nors ten pastatyti. Taip jis padarė norėdamas įsitikinti, ar lietuviai geba susitarti. Deja, kaip žinia, lietuviai dėl aikštės iki šiol taip ir nesutaria. Matydamas tokį lietuvių negebėjimą tartis Algis netgi pradėjo abejoti: ar šitie nesutariantys lietuviai galėjo sugalvoti sutartines?
Visko gali būti. Juk jei net dainuodami sutartines nesugebame visi vienu metu to paties teksto išdainuoti, tai kur čia dėl aikštės susitarsi...
///
Algis Laisvys ėmėsi aiškintis LDK istoriją. Štai kunigaikštis Algirdas lietuvius alumi girdė (todėl esą Algirdas pirmiau buvo vadinamas Alumgirdu, tik vėliau vardas sutrumpėjo iki Algirdo). Kaip žinia, alkoholis turi kažin kokį metafizinį ryšį su rytais, todėl Algirdo prigirdyti ir vedami lietuviai kaip pasiutę ligi pat Maskvos buvo nujoję. Tik blaivininkas kunigaikštis Veriūgis vienas pasilikdavo Lietuvą nuo vokiečių ordino ginti. Daug prisikentėjo šis kunigaikštis pats vienas Lietuvą nuo ordino gindamas, nuo magistro Von Engelmanno bei Grimbergeno vienuolių atsimušinėdamas, todėl dabar šis kunigaikštis mums ir žinomas Kęstučio vardu.
Algis Laisvys taip pat svarsto, ar ir Vytautas Didysis kadaise nebuvo alaus prisivaišinęs, nes blaiviam valdovui kažin ar ateitų į galvą savo žirgą sūriu jūros vandeniu girdyti...
///
Sykį Algis Laisvys pabandė tapti rašytoju. O dažnam pradedančiajam rašytojui reikalingas įkvėpimas. Algis pastebėjo, kad įkvėpimą pagauti gana lengva: tereikia įkvėpti. Bėda ta, kad įkvėpimą sunku išlaikyti, nes pradeda trūkti oro, tad tenka iškvėpti. Per šį trumpą įkvėpimo ir iškvėpimo laiką ne kažin ką spėsi parašyti. Tad, nors Algis išvaikščiojo kvėpavimo takus, jam nepavyko tapti rašytoju, nes greitai išsikvėpdavo.
Algis taip pat įtaria, kad visi geri menininkai pasižymi giliu įkvėpimu. Todėl jiems ir pavyksta gražias mintis iš giliausių gelmių ištraukti. Šios mintys vadinamos giliomis, nes iš giliai traukiamos.
Algis mąsto, ar tik ne todėl dažno menininko genialumą atrandame tik tada, kai šis, deja, išvis jau būna nustojęs kvėpuoti...
///
Keliaudamas po Belgiją, Nyderlandus ir Liuksemburgą Algis Laisvys sutiko Erazmą Roterdamietį.
– Kaip jūs čia gyvenate? – paklausė Algis.
– Bene.
– Kokia ateitis jūsų čia laukia?
– Liuks!
Tai išgirdęs Algis Laisvys praminė aplankytas šalis Beniliuksu.
///
Algiui Laisviui iki šiol sunku suprasti: kaip „Metus“ parašęs Kristijonas Donelaitis nebuvo išrinktas metų žmogumi?
///
Algis Laisvys pastebėjo, kad kilnoti bokalą lengviau negu pakelti ekonomiką. Kita vertus, kilnojant bokalą kyla pasitikėjimas savimi. Tačiau iš to plaukia noras kilnoti sijonus, o šitai gali privesti prie antausio ir šiaip yra negražu.
///
Artėjant rinkimams Algis Laisvys apsigyveno senelio tvarte. Čia įkūrė partiją „Tvartas ir teisingumas“. Ir tapo partijos pirmininku.
Į visus žurnalistų klausimus Algis atsakydavo fraze „kelsim šalies bėvėpė“ arba kaltindavo rusus:
– Jei jus išrinks į Seimą, kaip spręsite problemą P?
– Kelsim šalies bėvėpė!
– Kaip vertinate įvykius šalyje Š?
– Dėl visko kalti rusai!
Su tokia rinkimine retorika Algio Laisvio partija kaip mat laimėjo rinkimus ir Algis tapo Kultūros komiteto pirmininku, vėliau Seimo pirmininku, o galiausiai ir Ministru Pirmininku. Tačiau Algio retorika nepasikeitė. Žurnalistų paklaustas, ar toks jo visokeriopas pirmininkavimas nepažeidžia valdžių padalijimo principo, šis atsakė:
– Dėl visko kalti rusai!
Žurnalistai sutiko su tokiu Algio pareiškimu.
– Kokį klausimą imsitės spręsti dabar, pirmininke? – paklausė jie.
– Kelsim šalies bėvėpė!
Per ketverius metus Algio ir jo partijos populiarumas tik dar labiau išaugo. Kituose rinkimuose „Tvartas ir teisingumas“ laimėjo visus mandatus ir Lietuva iš demokratijos buvo pertvarkyta į tvartokratiją. Visos kitos partijos taip pat bandė persitvarkyti pagal tvartokratų ideologiją. Taip atsirado Tvarto sąjunga, socialtvartokratai, valstiečiai-tvartininkai ir daugybė kitų partijų. Tačiau nė viena jų neprilygo „Tvartui ir teisingumui“. Valdant Algio Laisvio tvartokratams pasaulyje ilgainiui išsiviešpatavo taika, o Lietuva tapo pirmaujančia pasaulio valstybe.
///
Kai graikai atvyko į klestinčią Lietuvą pasiskolinti pinigų, lietuviai pirmąkart susitiko su Herakleitu.
– Į tą pačią upę dukart neįbrisi! – pareiškė Herakleitas.
Visi žavėjosi tokia Herakleito išmintimi, bet Algis Laisvys liko skeptiškas. Todėl Herakleitas paprašė Algio nusivesti jį prie upės. Pakeliui jiedu praėjo Algio senelio tvartą.
– Kas čia? – stebėjosi Herakleitas žiūrėdamas į tvartą.
– Partijos būstinė, – paaiškino Algis.
– Kokia įdomi architektūra!
– Taip. Lietuviškasis klasicizmas. Išlaikome tradicijas, – gyrėsi Algis ir užsižiopsojęs įlipo į karvės paliktą blyną.
Kai Algis ir Herakleitas pasiekė upę, jiedu kaip mat išsirengė ir į ją įbrido. Sušlapo, pabuvo, išlipo, luktelėjo penkias minutes ir brido antrąkart.
– Hm... Atrodo ta pati upė, – įbridęs pareiškė Algis Laisvys.
– Ne. Ne ta pati, – paprieštaravo Herakleitas – Žiūrėk, smulkintas plastikas plaukioja! O prieš penkias minutes nebuvo.
– Aha, tikrai. Visai kita upė, – pripažino Algis.
Grįžtant atgal Algis pasakojo Herakleitui apie Lietuvą ir einant pro senelio tvartą užsižiopsojęs vėl įlipo į tą patį karvės blyną. Šitaip jiedu su Herakleitu nustatė, kad nors ir į tą pačią upę du kartus neįbrisi, į tą patį karvės šūdą dukart įsilipti gali. Todėl verta bent kartais žvilgtelėti, kur kojas statai. O dar geriau prieš statant paklausti savęs: „Kur eini?“
Algis ir Herakleitas. Vaivos Birietaitės piešiniai.
///
Lietuviai ilgai nenorėjo skolinti graikams pinigų nujausdami, kad būdami panašūs į lietuvius graikai nenorės pinigų grąžinti. Bet graikai nepasidavė. Aristotelis ištyrė lietuvių rūšį ir suprato, kaip lietuvius įtikinti.
– Kam jums mūsų pinigai? – paklausė graikų nuo upės grįžęs Algis Laisvys.
– Kelsim šalies bėvėpė! – pareiškė Aristotelis.
– O kodėl patys savo pinigų neturit?
– Dėl visko kalti rusai!
Taigi Aristoteliui kaip mat pavyko įtikinti lietuvius suteikti graikams paskolą, o sužavėtas Algis Laisvys prisižadėjo apsilankyti Atėnuose.
///
Kai Algis Laisvys lankėsi Atėnuose, graikai pirmiausia nuvedė jį apžiūrėti akropolio. Nors Algiui Partenonas paliko neišdildomą įspūdį, jis gerokai nustebino pačius graikus pareikšdamas, kad lietuviai akropolius turi net keturis! Ir visai neapgriuvusius. Graikai kaip mat nusprendė, kad vos gaus dar vieną paskolą iš vokiečių, būtinai pertvarkys Atėnų akropolį lietuviškuoju pavyzdžiu: Partenone įkurs keletą batų parduotuvių, o Nikės šventykloje atidarys greito maisto restoraną.
Pietums Algis Laisvys paragavo graikiškų patiekalų, o graikus savo ruožtu pavaišino kebabais. Popiet Algis apsilankė pas Dionizą ir toliau nelabai ką iš tądien beprisimena... Rodos, šoko sirtakį.
Kitą dieną graikai parodė Algiui Platono idėjas. Algiui labiausiai patiko gėrio idėja. Išvykdamas pasiteiravo graikų, ar galėtų parsivežti kurią nors vieną idėją į Lietuvą, mat lietuviai savąsias idėjas Lietuvai jau spėjo pamiršti. Graikai sutiko, ir Algis Laisvys parvežė naują idėją Lietuvai, kurios lietuviai nebepamiršo ir uoliai ją įgyvendino.
///
Algiui Laisviui taip patiko Atėnuose, kad, grįžęs į Lietuvą, jis kaip mat įkūrė Šiaurės Atėnus. Po dviejų savaičių prie Algio senelio tvarto pasirodė minia visokių poetų ir studentų – visi jie norėjo įžengti į Šiaurės Atėnus. Algis jiems ilgai pasakojo apie literatūrą ir meną, kai kuriems nesusipratėliams liepė sekti paskui danguj pasirodžiusią pašvaistę, o kitiems parodė kelią į Naująją Romuvą. Kelis dievobaimingus dar nuvedė pas vienuolius bernardinus. Taip Lietuvoje atsirado kultūra.