Visi festivaliai turi dvi puses – kaip kasetės. Vienoje pusėje yra filmai, kuriuos žmonės nori matyti, kitoje – tie, kurių matyti nenori. Ir nieko nepadarysi, jei nenori – net jeigu skelbiama, kad po filmo bus susitikimas su režisieriumi, to susitikimo gali ir nebūti, jei kažkur gale liko tik vienas žiūrovas. Tas vienas žiūrovas yra svarbus, net jeigu ir miega. Kadaise Carlas Gustavas Jungas užmigo skaitydamas Jamesą Joyce’ą, jam bemiegant atsivėrė pasąmonė ir jis suprato „Ulisą“. Šis straipsnis ne apie „Ulisą“, jis apie tuos „Kino pavasario“ filmus, kurie žmonėms įdomūs.
Vienas tokių filmų – „Amerikietiška pastoralė“, surežisuotas aktoriaus Ewano McGregoro. Tai tas pats aktorius, išgarsėjęs „Traukinių žymėjime“ (rež. Danny Boyle’as) ir nuo tol vaidinęs visokiuose žvaigždžių karuose, angeluose ir demonuose, cunamių filmuose ir šiaip nemėgęs politikos1. Režisuoja Ewanas ne geriau nei Angelina Jolie, t. y. taip blogai, kad akimirkomis gali pasirodyti kiek avangardiška. Lyg jis būtų ėmęsis kurti filmą, tobulai atitinkantį popkino normas ir vaidybos klišes, bet ūmai, jo paties nuostabai, per visiškai keisto siužeto plyšius pradeda veržtis pati tikroji Nesąmonė – sudėtinga, paini, gąsdinanti filmo dezintegracija. Gal tai ir buvo Ewano sumanymas, visą gyvenimą paslapčiomis vykdyta visuomenės ir kino studija. Labiau tikėtinas variantas, kad painiavos į filmą įnešė Philipas Rothas, kurio to paties pavadinimo knyga ir yra paremtas filmas. Akivaizdus įrodymas, kad atsitiktinės ekranizacijos yra įsikūnijęs blogis. Tačiau jeigu Ewanas būtų dar šiek tiek atsipalaidavęs, įmetęs porą zombių, mažyčius, krentančius iš dangaus Donaldus Trumpus, o aktorių veidus dirbtinai užtušavęs Amerikos vėliavomis, galbūt dar kažkas būtų išėję. Dabar 8 „Kino pavasario“ seansai – šuniui ant uodegos.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=JmvoQONpgwc{/youtube}
Kalbant apie Ameriką, šis festivalis nepasibodėjo į repertuarą įtraukti ir „Oskarą“ už geriausią metų filmą gavusios „Mėnesienos“ (rež. Barry Jenkinsas). Po pernykščio #OscarSoWhite2 skandalo „Mėnesienoje“ nėra nė vieno baltaodžio. Štai taip tiesiogiai. Ir nieko čia tokio, tūkstantį kartų geriau kokioms nors visuomenės grupėms kažką sakanti „Mėnesiena“ nei vien tik smagūs smagumynai „La La Land“. Nes prizai nėra skirti nominantams, jie tam, kad diktuotų madas, draustų ir leistų, užtikrintų finansavimą ir perskirstytų lėšas. Dabar nors vienas doleris atitenka marginalizuotoms grupėms. Pati „Mėnesiena“, aišku, nėra įspūdinga, ji nukrypusi nuo Holivudo tik tiek, kiek jis pats leidžia išlaikydamas rankose pavadėlį. Tvarkingas, trijų segmentų pasakojimas apie vaiką-paauglį-jauną vyrą, gyvenantį narkotikų, skurdo ir smurto nukamuotame Amerikos gete, dvelkia kažkokia didinga popklasika. Gal ir tiesiogine prasme – dėl klasikinės muzikos garso takelyje. Homoseksualumas yra tik viena iš pasakojimo gijų, apskritai atspindinti jaunuolio bandymą atpažinti save, kiek kitokį (o gal kaip tik tokį pat, jeigu visi nusiimtų geto kaukes). Atstūmimo ir priėmimo karuselėje jis supasi nieko nesakydamas, stebėdamas, tikėdamasis mažai, laukdamas, kol surambės. Jokių didelių fokusų neįvyksta, išskyrus vieną pačią intymiausią ir romantiškiausią sceną. Ją žiūrėdami tik stuobriai nesusijaudintų.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=tHZ85WArmEo{/youtube}
Tikroji, laukinė, veržli juodaodė jėga pulsuoja „Felisitėje“ (rež. Alainas Gomisas). Amžių sankirtoje būta amerikietiško TV serialo „Felisitė“ apie trapią įsimylėjusią koledžo mergaitę. Yra ir daugiau bendravardžių, pavyzdžiui, 1978 m. „Felisitė“ – australiška erotinė drama. Patikrinkit internetuose. Tačiau visas ankstesnes Felisites sutrypia Alainas, senegaliečio ir prancūzės vaikas, atsinešantis išskirtinai gaivališką žvilgsnį į retai kine matomą Kongą ir retai kine matomą Moterį. Nuo pat filmo pradžios Felisitė pirmiausia yra veidas – toksai pats sunkiasvoris, atžagarus kaip „Mėnesienos“ herojaus, tačiau daug turtingesnis emociškai. Veide maišosi panieka, smalsulys, pasididžiavimas, pagieža, nuobodulys, nuovargis, geismas. Tik vėliau tos emocijos įgyja kontekstą – mes sekame Felisitės veiksmus, jai sužinojus apie į avariją patekusį sūnų, už kurio operaciją reikės susimokėti. Reikalingų pinigų moteris, žinoma, neturi. Detalus jos žingsnių, siekiant tuos pinigus surinkti, stebėjimas primena brolių Dardenne’ų socialinį realizmą – ypač filme „Dvi dienos ir viena naktis“. Tačiau Alaino filme gerokai daugiau atsvaros nevilčiai – ne siužete, o Kinšaso gatvių vaizdų poezijoje arba Felisitės balse, kai ji bare atlieka itin moderniai skambančią afrikietišką muziką3. Pats įdomumas prasideda filmui įpusėjus, kai socialinis realizmas subyra atsitrenkdamas į vienareikšmę socialinę neteisybę. Ir tada atrodo, kad Felisitė palūš. Normalus herojus turėtų palūžti. Tačiau Felisitė – nenormali, jos neįmanoma pažeminti, neįmanoma atimti jos tikėjimo pamatine savo verte. Ji visada laimi. Filmo struktūra šioje vietoje ryškiai sutrinka, t. y. gerokai nukrypsta nuo įprastinės arkos. Tarsi naktį ji eina per mišką. Kinšasos simfoninis orkestras atlieka Arvo Partą ant plastikinių kėdžių. Afrikietiškų ritmų pripildytas baras knibžda. Rytas. Vakaras. Vakaras. Naktis. Vakaras. Rytas. Rytas. Beveik neįmanoma suprasti, kas ką jaučia. Kinšasos gatvės toliau slysta pro akis. Visi lūkuriuoja kambaryje. Niekas nežino, kaip gyventi. Ir tada Felisitė vėl atsinaujina. Jeigu žiūrovas pasiruošęs, jis irgi atsinaujins.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=ktzgxYS5YPg{/youtube}
„Ji“ (rež. Paulas Verhoevenas) tokiame „Kino pavasario“ kontekste (netgi būdama atidarymo filmu) keistai nublanksta. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip lietuviams žiūrėti šitą filmą. Šalyje, kur geriausias metų filmas tėra „Amžinai kartu“ (rež. Lina Lužytė) su negrabiu stereotipų prisodrintu ir iš esmės niekiniu moters portretu. O jei ir jo nebūtų, tai liktų kokčiai primityvus lietuvių popkinas. Jeigu tokia kūrybėlė atspindi tautos mentalitetą, tautai žiūrėti tokius filmus kaip „Ji“ reikėtų uždrausti. Tautą turėtume trikdyti kokiais nors kitais metodais. Ne pasakojimu apie moterį, kurią jos namuose išprievartauja kaukėtas plėšikas ir kurio agresyvių apsilankymų galiausiai ji pati ima laukti. Kritikai nesutaria, ar tai ultimatyvus feminizmas, kadangi tokiu elgesiu ji atima prievartautojo galią, ar kaip tik ultimatyvus seksizmas (juk Verhoevenas – vyras). Žinoma, filme ji turi kontekstą – psichopatą žudiką tėvą, sėkmingą kompiuterinių žaidimų verslą ir pan. Tai galėtų būti medžiaga diskusijoms apie psichologiją. Tačiau filmas visai nėra tam skirtas. Veikiau šis filmas yra spec. efektas, nuotykis, reginys, prikolas, kurio redukavimas iki psichologinės dramos niekam neatneš naudos.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=wM5Nb6o6QQc{/youtube}
Panašiai atsitiktų, jeigu „Šviežieną“ (rež. Julia Docornau) pristatytume tik kaip nekaltos merginos pirmuosius žingsnius į laukinį suaugusiųjų gyvenimą. Taip, tokia perspektyva įmanoma, bet iš tikro tai prancūziška zombių ir vampyrų versija su gyvų žmonių ėdimu ir kitais silpnų nervų žiūrovams netinkamais vaizdais. Tai visų pirma yra kino šou, kuriuo galima mėgautis – jis atpalaiduoja ryšius su realybe, atgniaužia kultūros tabu, išvaduoja nuo nuolatinio savęs tramdymo, išleidžia užkaboriuose tūnančias fantazijas. Analogišką darbą atlieka ir „Ji“. Tik vienos talentingiausių pasaulyje aktorių – Isabelle Huppert – vaidyba gali retkarčiais apgauti, kad čia yra kai kas realistiška ir daugiasluoksniška.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=eM95oViA36o{/youtube}
Užtat ant tikro realizmo akmens pastatytos „Tikros moterys“ (rež. Kelly Reichardt). Tiesa, filmas, tiksliau verčiant, turėtų vadintis tam tikros moterys (orginale „Certain women“). Režisierė Kelly tikrai nesidomi daiktų esme, galutiniais apibrėžimais ar kokiais nors reikšmingais įvykiais. Štai viename garsiausių jos filmų, pastatytų prieš gerą dešimtmetį – „Senas džiaugsmas“ – du nelabai išvaizdūs draugai tiesiog vaikšto miške, kur išryškėja tam tikri jų požiūrių skirtumai.
Garsas režisierės filmuose visad prislopintas, vaizdas blankus, tačiau naujame filme nuobodulys sumažintas, tiksliau, padalytas iš trijų, kadangi vietoj vienos žiūrime tris skirtingas istorijas apie tris moteris, kasdieniškai kovojančias su kasdienėmis nesėkmėmis. Visos istorijos vyksta tame pačiame mieste, jų sankirta subtili, nors reikšminga. Filmą šiek tiek pakylėja ant pačios karjeros keteros levituojančios Kristen Stewart bei Davido Lyncho filmų žvaigždės Lauros Dern vaidyba. Jos abi trumpam prikausto žvilgsnį.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=q8P7HLCFqgo{/youtube}
Visa laimė, kad festivalyje būta „šviežienos“ – kitaip moterų režisierių subtilumas pats sau galutinai pakištų koją. Ypač „Amerikos mylimosios“ (rež. Andrea Arnold) seansuose. Vis dėlto nėra nieko nuobodžiau už Ameriką. Ir filmus, kurie prasideda žodžiais amerikietiška. „Amerikos mylimoji“ trunka 2 valandas ir 38 minutes. Iš viso 1738 minutės pavasario Vilniuje. Akimis sekant dar vienos geto auklėtinės, Star, savivokos epopėją... Potencialo šitas filmas turėjo vien jau dėl to, kaip jame rodomi amerikietiški užkaboriai, skurdo ir turto kontrastai. Amerikoje, tiesa, šis turto-skurdo plyšys, skirtingai nei tikrai skurdžiose šalyse, yra įdomiai lankstus. Star tokį plyšį akimirksniu peržengia – prisijungia prie klajojančios jaunuolių grupės, kuri eina nuo durų prie durų ir pardavinėja žurnalus, o visą likusį laiką leidžia grubiai tūsindamasi. Grupė gana pavojinga, balansuojanti ant nusikalstamo pasaulio ribos, bet niekada nepadaranti tikro nusikaltimo, taip pat gana autoritarinė, bet niekada netampanti kokia nors pavojinga sekta. O ir pačios Star nuotykiai niekada nesibaigia blogai. Įsileisdama į kiną ryškias spalvas, muzikinius klipus primenančią scenografiją ir daug daug kietos muzikos, sukeliančios adrenalino pliūpsnius, pati Arnold niekada neperžengia jokios ribos. Deja, „Laukinės atostogos“ (rež. Harmony Korine) jau sukurtos 2012 m. ir „Amerikos mylimoji“ po jų – tik studentiškas darbas. O jeigu būta vilčių kurti ne tik visuomenės kritikos šou, flirtuojantį su popkultūra, bet ir psichologinį ar bent realistinį portretą, tai reikėjo per pustrečios valandos nors šiek tiek išvystyti veikėjų charakterius. Tiesa, festivalio koridoriuose girdėjau nemažai susižavėjimo šiuo filmu šūksnių. Geriausias: man labai patiko filmas, nes niekada nežinojau, kad iš tikrųjų yra žmonių, kurie taip pardavinėja tuos žurnalus.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=R4XCFBfVCmo{/youtube}
Filmas, beje, turi sielos brolį kitoje pasaulio pusėje, Butane. „Hema Hema: padainuok man, kol laukiu“ (rež. Khyentse Norbu) režisierius lygiai taip pat sudaužo savo ekstravagantiškas idėjas sukergdamas jas su lėkšta siužetine linija. Akimirką balansavęs ant ekstremalumo ribos, filmas lieka nykiu realybės skeletu.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=b6n5G8fN0qg{/youtube}
O kaipgi „Kino pavasaris“ be Xavier Dolano? „Tai tik pasaulio pabaiga“, nepaisant daugybės pasišiaušusių kritikų, išlaiko tą patį lygį. Firminiu Dolano kino ženklu tapo popmuzikos naudojimas, čia pasiekiantis kulminaciją pasigirdus O’zone „Dragostea din tei“4. Po ilgų nesimatymo metų į šeimą grįžta garsus sūnus, mirštantis nuo AIDS, o šeimoje, žinoma, vyksta dramos. Vincent’as Casselis, Léa Seydoux, Marion Cotillard ir kiti aktoriai šėlsta savo vaidmenyse peržengdami padorumo ribas ir nesitvardydami. Visi išpilti siaubingo, pragariško prakaito. Neįmanoma žiūrint neprisiminti paskutinio Andrzejaus Żuławskio filmo „Kosmosas“. Neįmanoma nepagalvoti apie Pedro Almodovarą. Neįmanoma nepagalvoti apie savo šeimą, net jeigu tokios neturėjai – še tau kolektyvinė pasąmonė. Še plikas, paprastas, naivus gyvenimas. Še paukštukas, išskrendantis iš laikrodžio su gegute. Še išėjimo scena skambant Moby. Tokio filmo neverta analizuoti, jis gali ir neturėti ypatingo gylio – jis teikia malonumą savaime. Ir galbūt, taip sakydama, aš prieštarauju pati sau ar „Amerikos mylimosios“ teismui, bet ką padarysi – gyvenimas yra neteisingas. Neverta apsimesti, kad viskas, kas sakoma apie kiną, nėra subjektyvu.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=XMfgNaqIIJU{/youtube}
Tiesa, kalbant apie šeimos dramas, ir Dolanas turi savo sielos brolį (o gal šiuo atveju – posovietinį pusbrolį) kitoje pasaulio pusėje – Rumunijoje. „Sieranevadoje“ (rež. Cristi Puiu) matome tokią pat apnuogintą šeimos istoriją, tačiau ji vyksta blokinio daugiabučio kambariuose ar bent jau klaustrofobiškose gatvėse, kuriose NĖRA VIETOS PRISIPARKUOTI, o prisiparkavus grasina susprogdinti tavo padangas, nes ta vieta buvo KIENO NORS KITO. Čia jau ne Dolanas, čia emocinio katarsio, žinoma, nėra ir numa numa nėra – čia yra tik vietos netekę religiniai aktai, negyjanti komunizmo žaizda, kasdieniškos bėdos, paslėptos po ilgiausiai aptariamomis rugsėjo 11-osios sąmokslo teorijomis ir susisprogdinimais, žiūrimais per planšetę, šimtą metų laukiant, kol išvirs balandėliai, o moterys, šimtą kartų atneš ir išneš indus, kurie irgi netekę prasmės, nes vyrai buvo neištikimi, nupirko du pakelius kūdikių maistelio vietoj vieno, o galiausiai ir pačioms moterims seniai nebeįdomu kalbinti vyrus apie jų baimes ir norus, geriau jau išbėgti vidury baliaus ant staigiųjų apsipirkti... Labai ilgas filmas, labai niūrus. Visai nepriskirtinas filmų, kuriuos žmonės nori pamatyti, kategorijai.
{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=FOcSjPcUi3w{/youtube}
1 Vis dėlto išgelbėjo savo aktorišką sielą nuo amžinos pražūties suvaidinęs „Jaunajame Adome“ (rež. Davidas Mackenzie).
2 Liet. Vaje, kokie balti tie oskarai.
3 Véro Tshanda Beya Mputu, vaidinanti Felisitę, iš tikrųjų yra dainininkė.
4 2004 m. trijų rumuniškai dainuojančių Moldovos berniukų hitas, buvęs labai garsus ir Lietuvoje, išplitęs ir kaip populiarus pyptonas, ir kaip „Nokia“ skambučio tonas, ir kaip muzika, tinkama garsiai klausyti troleibuse.