Nors nelaikau savęs kino žinove, šiais metais nekantriai laukiau „Sidabrinių gervių“ nominacijų. Ne tik todėl, kad grįžusi į Lietuvą gan tikslingai stengiausi pamatyti daugiau lietuviškų filmų ir turėjau savo favoritus. Kaip lakmuso lapelis jie turėjo parodyti, koks lietuvių visuomenės ir meno bendruomenės santykis su problemiškais mūsų kultūros, paveldo ir atminties aspektais. Tikėjausi suprasti, kokiame laike mes gyvename kaip šalis, ypač kai geopolitinė situacija užaštrina poreikį dar sykį sau atsakyti į klausimą, kas esame, kur brėžiame ribas aplink savo tapatybę, kur yra „jie“ ir kur – „mes“.

Šiuos klausimus iškėlė ir rimčiau sekti lietuviško kino pasaulio įvykius privertė Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Jo žiūrėti, labai simboliška, ėjau Didžiojo penktadienio vakarą, prieš pat Velykas. Ir nuo to vakaro jaučiausi tarsi pakibusi savotiškame vidiniame Didžiajame šeštadienyje, kuriam reikėjo savų Velykų. Nes tą penktadienio vakarą, Paupio „Pasakos“ salėje man įkritus į patogų fotelį, mirė dalelė manęs. Dalelė, kuri prisikėlė tik tada, kai pamačiau, kad tarp „Sidabrinių gervių“ nominantų nė vienoje kategorijoje nėra „Sacrum ir profanum“.

Taip sakau ne dėl to, kad filmas man būtų nepatikęs ar pusantros valandos būčiau kentėjusi prieš ekraną. Atvirkščiai – filmas įtraukė nuo pirmųjų kadrų, o maginiu realizmu alsuojantis operatoriaus Mindaugo Survilos darbas tiesiog užbūrė. Tai, kaip filmo kūrybinė komanda sugebėjo pamatyti Pievėnus, vos du šimtus žmonių teturintį kaimą Žemaitijoje, jau savaime yra magija. Filmas tampa tarsi tyliu kotrargumentu visiems tiems, kurie lietuvišką kaimą nurašė kaip degradavusį, išmirusį, prasigėrusį ir netekusį reikšmės. Nepaisydama ūkanotos tylos, kartais net tuštumos, kuri gaubia Pievėnus, G. Beinoriūtė čia atranda gyvenimą ir gyvybę, džiaugsmą ir melancholiją, rūpestį ir juoką, bendrystę ir konfliktus – visą žmogiškųjų patyrimų ir emocijų spektrą. Čia susiliečia ne tik šventybė ir pasaulietiškumas, kaip sako filmo pavadinimas; čia susiliečia šiuolaikiškumas su tradicijomis, kaimelyje sutelpa ir gatvėmis skraidantys dronai, ir senoliai, drebančiomis rankomis grojantys trimitais. Per pusantros valandos jaučiausi išties pabuvusi Pievėnuose, pažinusi jų žmones, išjautusi visą tylią velyknakčio dramą.

 

Kadras iš filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“

 

Tačiau šis lyrizmas ir melancholija persikelia į režisierės santykį su pagrindiniu įvykiu, aplink kurį sukasi filmo siužetas. Velyknakčio tradicija, kurią Lietuvoje išlaikyti bando tik tas vienintelis kaimas, iš tikrųjų yra unikali. Nors, kaip pasakoja režisierė, šią tradiciją draudė patys Katalikų bažnyčios hierarchai, ji beveik išnyko sovietmečiu, vienos kaimo atminties saugotojos dėka ji buvo atgaivinta. Todėl filmo kūrėja ir bandė papasakoti apie šią praeitin nueinančią velyknakčio misteriją, kurios išsaugojimas priklauso nuo kaimo bendruomenės.

Velyknaktis daugelyje bažnyčių yra viena svarbiausių Velykų liturgijos dalių. Katalikų bendruomenėse (taip pat anglikonų ir ortodoksų, net kai kuriose protestantų bažnyčiose) švenčiama visa Velykų savaitė, nuo Verbų sekmadienio, kai minimas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, iki pat Kristaus prisikėlimo šventės Velykų sekmadienį. Nors kiekviena diena yra svarbi ir atpasakoja paskutinės Kristaus savaitės prieš nukryžiavimą įvykius taip, kaip krikščioniškoji tradicija juos sudėliojo remdamasi evangelijomis ir sakytine bei bažnytine tradicija, svarbiausios ir švenčiausios yra paskutinės trys dienos – Didysis Velykų tridienis. Jis prasideda nuo Kristaus paskutinės vakarienės minėjimo ketvirtadienio vakarą, kuris perauga į Kristaus suėmimą, tardymą ir nukryžiavimą Didįjį penktadienį. Didysis šeštadienis žymi Kristaus mirtį ir žengimą į pragarus, kol galiausiai apeigos pasiekią kulminaciją sekmadienio rytą paskelbiant Kristaus prisikėlimo žinią.

Velyknaktį, tai yra naktį iš šeštadienio į sekmadienį, laukiant Kristaus prisikėlimo bažnyčiose tvyro rimtis ir vyksta liturgija – tiek oficialioji, tiek vėliau atliekama liaudiškoji, per kurią atpasakojama Kristaus mirtis, giedami vadinamieji „kalnai“ (lietuviška giedotinė Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo istorija). Kunigai klauso paskutinių išpažinčių prieš privalomą Velykų Šv. Komuniją.

Kai kuriose Lietuvos vietose vykdavo Velykų nakties inscenizacija, kai po vakarinių mišių, giedant kalnus ir kalbant rožinius, romėnų kareiviais apsirengę žmonės saugodavo improvizuotą Kristaus kapą, o kiti, persirengę šaržuotais žydų personažais, bandydavo nuo kapo pavogti kryžių su nukryžiuotuoju. Į šią tradiciją galima žiūrėti kaip į tam tikrą iš viduramžių atėjusių Kristaus kančios misterijų liaudišką interpretaciją. Tokios misterijos, per Šventąją savaitę dažnai vaidinamos bažnyčiose, šventoriuose ar miestų aikštėse, Europos rašytiniuose šaltiniuose minimos jau nuo XII a. Jos veikdavo kaip savotiška paprastų tikinčiųjų, nesuprantančių lotynų kalbos, katechezė, nes buvo vaidinamos vietinėmis kalbomis ir siekė pabrėžti emocinę Kristaus kančios pusę. Ilgainiui jos įgavo grotesko, netgi farso elementų, kuriais stengtasi išlaikyti žiūrovų dėmesį; neretai šitaip būdavo šaržuojami būtent žydų personažai.

 Ši šaržavimo tradicija kyla iš klaidingos, antisemitinės Biblijos interpretacijos ir nepagrįsto kaltinimo, neva „žydai nužudė Jėzų“. Tokie kaltinimai ignoruoja nepatogius faktus, ypač tai, kad Jėzus buvo žydas. Jėzų nužudė romėnai – kaip maištininką ir sukilėlį prieš Romos imperiją, nes jis skelbėsi esantis žydų karalius. Tai, kas vyko tarp žydų vyresniųjų, rašto aiškintojų, fariziejų ir Jėzaus, buvo vidinis žydų teologinis susipriešinimas; tokių nesutarimų pirmame amžiuje kildavo dažnai. Taip, žydai nuteisė Kristų už šventvagystę. Romėnai nenorėjo į tai kištis, bet, siekdami ramybės ir vengdami maišto, jį nukryžiavo. Tai, kad misterijose žydai pasmerkiami, o romėnai išteisinami, be abejo, yra ir to laikmečio, ir vėliau besitęsiančio antisemitizmo, ir Europos kaip Romos tradicijų paveldėtojos vaizdinio išraiška. Bažnytiniame kontekste antisemitizmas irgi atsispindėdavo, jis sustiprino visuomenėje išplitusią žydų diskriminaciją.

Kad panašios misterijos neaplenkė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žinome iš tokių tyrėjų kaip Maria Grazia Bartolini (ji nagrinėjo religinių misterijų funkciją Abiejų Tautų Respublikai priklausiusioje Ukrainoje), Aleksandra Kaunty-Jones (ji atkreipė dėmesį į Šiaurės ir Vidurio Europos religinį paveldą), Katarzyna Kaczor-Scheitler (ji gilinosi į Abiejų Tautų Respublikos religingumo tradicijas) ir daugelio kitų. Tad velyknakčio tradiciją, apie kurią pasakoja G. Beinoriūtė, galėtume laikyti tam tikra liaudiška adaptacija, perimančia ne tik bendruomenės įtraukimą į Kristaus kančios perpasakojimą, bet ir su šia tradicija ateinančius probleminius aspektus – ypač antisemitizmą.

Kristaus kančią atspindinti velyknakčio tradicija Lietuvoje remiasi tam tikrais misterijos elementais ir susitelkia į Kristaus kapo saugojimą. Filme matome, kaip po begalinių pastangų suburti mažą kaimo bendruomenę ir neišvengiamų naujovių, tokių kaip pirmą kartą į kapo saugotojų gretas įtraukiamos merginos, galiausiai suformuojami keturi „kareivių“ būriai, kurie pasikeisdami budi visą naktį. Jie saugo ant improvizuoto Kristaus kapo paguldytą kryžių su nukryžiuotoju nuo persirengėlių. Šie persirengėliai, kuriuos kaimo gyventojai pagal tradiciją nesibodėdami vadina žydais, stengiasi pagrobti kryžių, kelia erzelį ir krečia išdaigas bažnyčioje, taip trikdydami rimtį. „Kareiviai“ apsirengę tvarkingomis uniformomis, o „žydai“, nors turėtų įkūnyti vyriškus personažus, dėvi moteriškus skarmalus, groteskiškas kaukes, karolius ir visais kitais būdais perteikia tai, ką Zygmuntas Baumanas, savo monumentalioje knygoje „Modernity and the Holocaust“ kalbėdamas apie žydų vaizdinį Europos vaizduotėje, pavadino „svetimšaliu par excellence“. Kitaip tariant, žydo personažas filme – šaržuotas, ambivalentiškos lyties, niekdarys – ir toliau įkūnija krikščionių priešą. Jis tampa tuo kitu, kurį atmesdama, anot Kolumbijos universiteto (JAV) lyginamosios literatūros ir religijos profesoriaus Gilo Anidjaro, save apsibrėžia krikščionybė, o sekuliarizuodama ir politizuodama tą atmetimą – Europa. Kitaip tariant, mes esame tai, kas jie nėra ir negali būti, antraip išnyksime patys. Be jų kitoniškumo nebus ir velyknakčio tradicijos, ir to, kas vis dar kartą metuose suvienija kaimo bendruomenę.

Be abejo, galėtume sakyti, kad čia ne režisierės ar operatoriaus problema. Jie dokumentuoja ir supažindina su tradicija, palikdami ją žiūrinčiųjų teismui ir ginčams. Tačiau kūrybinė komanda nesiekia dialogo ir neiškelia šio klausimo kaip problemos, o atsiriboja ir netgi jį sumenkina. Pavyzdžiui, subtitruodami filmą kūrėjai vartoja žodį „persirengėliai“, nors filmo herojai aiškiai kalba apie žydus. Duodama interviu portalui „Lrt.lt“ ir tiesiogiai paklausta apie nepagarbą žydų tautybės žmonėms, režisierė paneigė bet kokią tokios interpretacijos galimybę. „Iš tiesų norėčiau jus pataisyti. Būtent tie veikėjai persirengėliai nėra vadinami velykžydžiais. Velykų žydā – tai papročio pavadinimas. Kadangi žydā žemaičių tarmėje, bent jau tame krašte, reiškia ir Užgavėnes, ir persirengėlius apskritai, tai lietuviškai tiksliau būtų sakyti Velykų Užgavėnės arba Velykų persirengėliai“, – sakė ji. Toks atsitolinimas nuo problemos, atsisakymas kalbėti apie tai, kas šioje tradicijoje galėtų būti problemiška, kartojosi visoje tolesnėje komunikacijoje.

Net jeigu priimtume tokį G. Beinoriūtės pateiktą aiškinimą, niekaip nepavyktų pasislėpti nuo vieno dalyko: apibendrintas žodis „žydā“ atsirado todėl, kad mūsų kultūroje ir tradicijoje būtent žydai buvo „svetimšaliai par excellence“, kurie įkūnijo tai, kas nesame mes. Per Užgavėnes, karnavalus, misterijas, velyknakčio budėjimus jie buvo ta svetimumo esencija, nusakanti viską, kas keista ir ką galima pajuokti.

Gyvename šalyje, kurioje, kaip rodo mano pačios patirtis, vis dar yra žmonių, tikinčių, kad gal tikrai žydai macus kepa su vaikų krauju, nes „nebūna dūmų be ugnies“. Todėl klausimai, koks turėtų būti mūsų santykis su tradicija, ypač jei ji lemia tokio lygio tragediją kaip Holokaustas, turėtų tapti įprasti. Pasikliauti tuo, kad žmonės turi pakankamą religinį ar istorinį išprusimą, leidžiantį kelti kritinius klausimus ir persvarstyti tai, ko režisūriniais ir kūrybiniais sprendimais nepermąstė filmo kūrybinė komanda, – šalyje, kurioje religinis išmanymas yra labai menkas, o supratimas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už Holokaustą yra labai riboti, yra tiesiog neatsakinga.

Ta dalis manęs, kuri numirė Didįjį penktadienį, numirė ne todėl, kad filme vaizduojama sudėtinga ir problemiška tradicija. Filmų kūrėjų darbas yra kalbėti apie tai, kas sudėtinga ir problemiška. Dalis manęs numirė, nes supratau, kad Lietuvoje vis dar galima tiesiog atsisakyti kalbėti apie tradicijas, kurios tiesiogiai rodo į neišspręstus istorinius skaudulius, ir tikėtis, jog dauguma žiūrovų irgi tai priims nekeldami problemų. „Sidabrinių gervių“ nominacija bet kurioje kategorijoje būtų buvusi tokio požiūrio įtvirtinimas. Būtent todėl ta mano dalis, pamačius nominacijų sąrašą, prisikėlė, nes patikėjau, kad sąmoningumo mūsų visuomenėje vis dėlto yra.