Apie Gabrielės Urbonaitės filmą „Renovacija“

 

Yra keli žmonių tipai – vieni mėgsta nuolat leisti laiką namuose, kiti nesugeba išbūti tarp keturių sienų ilgiau nei dieną. Būtent šis skirtumas išryškėja režisierės Gabrielės Urbonaitės debiutinio ilgametražio filmo „Renovacija“ pagrindinių veikėjų – Ilonos ir Mato – santykyje. 

Kelerius metus draugaujanti pora, abu artėjantys link trisdešimties, įsikelia gyventi į butą name, kuriame netikėtai prasideda renovacija. Matui tai mažai rūpi – didesnę dienos dalį jis praleidžia mieste. O iš namų dirbančiai Ilonai nuolatinis triukšmas tampa rimtu išbandymu, ilgainiui pradedančiu jaukti ne tik jos asmeninius įsitikinimus, bet ir bendrus poros planus. Žygimantė Elena Jakštaitė savo veikėją kuria itin santūriai – jos vidinė įtampa dažniau išryškėja per pauzes, veido mimiką ar laikyseną nei per aiškiai artikuliuojamas emocijas. Šarūno Zenkevičiaus Matas – racionalesnis, į atvirą konfrontaciją labiau linkęs personažas, ir ši skirtingų psichologinių portretų priešprieša gana tiksliai apibrėžia poros santykių dinamiką.

Renovacija pamažu tampa savotišku poros santykių testu. Filme ji veikia kaip gana tiesmuka, bet paveiki metafora: kai ardomos sienos, ima byrėti ir nusistovėję gyvenimo scenarijai. Norvegų kalbos vertėja dirbanti Ilona, vis daugiau laiko praleidžianti namuose, ima pažinti kaimynus ir galiausiai užmezga ryšį su ukrainiečiu statybininku Olegu. Jų bendravimas tęsiasi per visą filmą ir pasiekia aukščiausią tašką – spontanišką bučinį – tą akimirką, kai Olegas prisipažįsta netrukus grįšiantis į Ukrainą kariauti. Išorinėje buto pusėje nuolat sukiodamasis aplink Ilonos langus, jis tampa žmogumi, kuris fiziškai yra šalia jos, – kitaip nei Matas, dienas leidžiantis mieste vesdamas ekskursijas.

 

Kadras iš filmo „Renovacija“

 

Paradoksalu, tačiau kalbos barjeras (jie bendrauja angliškai) veikiau suartina nei atitolina. Iš pradžių Ilona Olegui prisistato kaip poetė, nors tai nėra visai tiesa – eilėraščius ji rašo „į stalčių“. Vis dėlto būtent šiam vyrui ji pirmą kartą išdrįsta perskaityti savo tekstus. Iki karo Olegas buvo tapytojas, todėl juos suartina bendras polinkis menui. Režisierė G. Urbonaitė pasižymi kruopštumu ir dėmesiu detalėms. Tai atsiskleidžia smulkmenose – pavyzdžiui, Ilonos namuose kabo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas „Bičiulystė“. Turint omenyje, kad paveikslą autorius nutapė kaip padėką artimai bičiulei, simboliška, jog būtent prie jo Ilona ir Olegas pirmą kartą patiria artumo akimirką. Šis smulkus akcentas subtiliai įrašo jų santykį į platesnį kultūrinį ir emocinį kontekstą. 

Ilonai lengviau atsiverti nepažįstamam žmogui, kuris, regis, ją supranta geriau nei jos vaikinas. Olego personažas filme veikia ne tik kaip galimo romantinio ryšio objektas, bet ir kaip savotiškas kontrapunktas Ilonos pasauliui. Jo ramybė ir susitaikymas su neišvengiamais pokyčiais ryškiai kontrastuoja su nuolatiniu pagrindinės veikėjos dvejojimu. Tiesa, Olegas į Lietuvą atsivežė žmoną ir dukrą; būtent ši aplinkybė Ilonai leidžia manyti, kad jų bendravimas yra nekaltas ir saugus, nors vėliau paaiškėja, kad tai tik iliuzija.

Artėjantis trisdešimtmetis Ilonai tampa dar vienu spaudimo šaltiniu. Ji vis dažniau abejoja savo pasirinkimais ir sako arba daro tai, kas atitinka jos vaikino, mamos ar draugų lūkesčius, nepaisydama savo pačios norų. Šiame savotiškame, pačios susikurtame kalėjime moteris pamažu ima dusti. Jos vidinė būsena filme perteikiama siurrealistiniais vaizdiniais: ima drebėti virtuvės spintelės ir stalčiai, Ilona garsiai rėkia, tačiau žiūrovas jos balso negirdi. Tokiomis akimirkomis trumpam atsitraukiama nuo realistinės buities ir leidžiama pažvelgti į tai, kas vyksta veikėjos viduje. Vizualiai filmas išlieka gana minimalistinis – kamera iš arti stebi veikėjus, fiksuodama klaustrofobišką buto erdvę ir už lango nuolat vykstantį statybų šurmulį. Tokia erdvė dėkinga operatoriui Vytautui Katkui, nes leidžia perteikti daug jungčių, rakursų gaudant elegantiškus šviesos atspindžius ir šešėlius. Poezija ir saugus prieglobstis, kurį Ilonai suteikia pokalbiai su Olegu, tampa vienintele erdve, kurioje ji gali jaustis savimi.

Panašiu metu, kai buvo filmuojama „Renovacija“, prasidėjo Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą, ir režisierė šį kontekstą pasitelkia kaip antrą – po namo renovacijos – svarbią aplinkybę, stumiančią siužetą į priekį. Ko gero, daugelis žmonių tuo metu pajuto stiprų poreikį permąstyti savo prioritetus. Ne išimtis ir filmo veikėjai. Per radiją skambant žinioms apie karą, o kieme zujant ukrainiečiams statybininkams, Ilonos – pirmojo pasaulio gyventojos – rūpesčiai ima atrodyti gana naivūs. Natūraliai atsigręžiama ir į vyriškumo temą karo akivaizdoje: Mato tėčio pakvietimas į specialius karinius mokymus bei ankstyvas Mato grįžimas iš jų sukelia ne vieną jo ir Ilonos ginčą. Padėties nepalengvina ir tai, kad naujasis Ilonos pažįstamas Olegas ketina grįžti į Ukrainą kariauti. Ši aplinkybė dar labiau paryškina Mato baimę pasirodyti nepakankamai vyriškam. 

Kita vertus, karo aplinkybės, kaip ir renovacija, filme tampa dar vienu būdu kalbėti apie tai, ką reiškia gyventi šiuolaikiniame pasaulyje. Vieną dieną tai karas Ukrainoje, kitą – neramumai Artimuosiuose Rytuose. Pasaulis keičiasi kone kasdien, tačiau mes vis tiek susiduriame su savo asmeniniais pasirinkimais. Vienus dabartinė pasaulio situacija skatina priimti drąsesnius sprendimus ir skubėti susikurti asmeninę oazę – šeimą ar namus, kitiems ji tik dar labiau sustiprina nestabilumo jausmą ir kasdienį nerimą. Šitaip nutinka ir Ilonai.

Antrame filmo plane ryškėja dar viena linija – pasakojimas apie vietinių gyventojų santykį su atvykėliais. Ilonos kaimynė Bronė (Laima Štrimaitytė) nuolat vaikšto po kiemą burbėdama, kad „čia visokių privažiavo“. Tačiau lazda atsisuka kitu galu, kai jos butą užlieja vanduo, o vienintele gelbėtoja tampa baltarusių kilmės kaimynė Natalija. Apskritai laiptinėje tvyro įtampa tarp senųjų ir naujai atsikrausčiusių gyventojų, ypač užsieniečių. Ši atmosfera filme sukuria atpažįstamą daugiabučio bendruomenės mikroklimatą.

Jei „Renovaciją“ vertintume vien kaip trisdešimtmetės moters jausmų portretą, filmas iš tiesų galėtų pasirodyti gana paviršutiniškas. Tačiau G. Urbonaitė šį asmeninį pasakojimą įrašo į platesnį neteisingo ir nepastovaus pasaulio foną – nuolat dūzgiant renovacijos grąžtams, per radiją skambant žinioms apie karą, o daugiabučio laiptinėje susiduriant skirtingoms patirtims ir gyvenimo istorijoms. Tokiomis aplinkybėmis Ilonos abejonės, svyravimai ima atrodyti ne tik kaip individuali krizė, bet ir kaip bandymas surasti kryptį pasaulyje, kuris pats yra praradęs status quo.