Jūratė Visockaitė. Namie užsidaryti kine, arba „Kino pavasaris 2020“ (II)

Brazilų gyvenvietė Bakurau išoriškai neprimena kokios nors lietuvių toli nuo sostinės tūnančios „kitos Lietuvos“. Vis dėlto tragikomiškame vesterne „Bakurau“ rasi ne vieną suartinantį skirtumą / panašumą: senolės laidotuvės, kuriose su mirusiąja atsisveikinama sutartinai mosuojant baltomis skepetaitėmis, bet taip pat, kaip ir pas mus per šermenis, kažkuris ilgas liežuvis staiga ima ir išsako viską, kas susikaupė per gyvenimą; kaip kasdienis valgis, natūralus šeimyninis seksas, vykstantis prie atidaryto į gatvę lango, ir basakojų kaimietukų vaikų susibūrimai, rezgant, ką čia baisesnio pažaidus; neįtikėtinai korumpuotas ir gyvus žmones amerikiečių medžiotojams pardavinėjantis meras ir... tadai blindos, išlendantys iš ankstesnių banditiškų verslų ir ginantys kaimą nuo išnaikinimo.

 

„Bakurau“
„Bakurau“

 

K. M. Filho ir J. Dornelles „sušoka“ filmą nesutrikdomo braziliško karnavalo stiliumi – šito srauto niekas ne­įveiks. Galbūt autoriams galima prikišti kiek kartoninius gringų portretus – matyt, šitaip autoriai norėjo išreikšti panieką trampiniams amerikiečiams. Jų diagnozė išties pribloškianti – visiška moralinė degradacija, ir taškas – neatsimenu kito tokio antiamerikietiško filmo! Taip, broliai brazilai irgi kai kuo apsikrėtę, apkiautę, tingūs ir neišsilavinę, tačiau dar laikosi svarbiausių žmogiškų vertybių, turi etnografinį miestelio muziejų, nuo kurio sienų atėjus reikalui nusikabina koltą ir vinčesterį.

Tik prasidėjusi istorija suka tave į fantastinio filmo žanrą (tuo labiau kad ekrane pasirodo dronas). O pasibaigusi gali priminti vėlgi kokią senesnę lietuvišką realiją su kaime apsilankiusiu ginkluotu bepročiu, pyškinančiu vieną trobą po kitos, ar neseną – su ponuliais ir stumbrais...

Brazilai – indėnų palikuonys – nesicackina darydami išvadas. Mačete nurėžtos gringų galvos suguldytos ant šaligatvio. Ak, neišsigąskite, tai alegorija. Bet jeigu ką...

Tiesa, lygiai kaip rumuniškame filme „Švilpautojai“, „Bakurau“ personažai viename epizode susišvilpauja sudėtinga „tuteišių“ kalba.


/ / /

Prancūzių moteriškių – režisierės Celine Sciammos ir operatorės Claire Mathon – „Liepsnojančios moters portretas“, mano galva, yra susireikšminusios, snobiškos feministinės kūrybos standartas. Įvilktas į dailiai pasiūtus rūbus, Bretanės peizažus, statiškus kadrus ir pauzes. Rafinuotas ir atstumiantis. Nors nuglaistyto grožio mėgėjoms patiks. Beje, herojės dailininkės tapomi portretai stebėtinai kičiniai, ne iš demonstruojamo XVIII amžiaus.

 

„Liepsnojančios moters portretas“
„Liepsnojančios moters portretas“

 

Man visada norėjosi suprasti kitokią moterį, įlįsti į lesbietės kailį. O toks lesbietinis separatizmas sukelia vien pasipriešinimą. Arba tiesiog nuobodulį.

Žinoma, paprasčiausia būtų teigti, kad C. Sciamma („Vandens lelijos“) trūksta talento. Nors jinai tai neigtų ir tuoj bestų pirštu į puse lūpų tariamas, nutrumpintas keturių veikiančių moterų (jokių vyrų kadre!) frazes, į tapomos kino drobės nuostabiausio grožio, vos pajudančius paveikslėlius, pagaliau į jaudinančią atmosferą, kurią tiesiog privalai čiuopti pirštų pagalvėlėmis, nes ji standžiai pripūsta ir liepsnoja... Stebėtina, kad filmo scenarijus, parašytas kramtomos gumos ištempimo būdu, yra apdovanotas Kanuose. Matyt, festivalio korektiškumo kvota šitaip buvo įvykdyta.

Nuobodžiame kine ieškau nenuobodžių detalių. Čionai irgi radau lesbinės kalbos ženklų – kadrą su moters pažastimi ir finalinį portretą parodoje, kuriame portretuojamoji reikšmingai laiko pirštą tarp knygos puslapių... Smaragdinio žalumo suknia ilgai kažką krapštė iš mano vargšės atminties, kol iškrapštė dramą „Ilgšė“ („Дылда“) – šiame talentingame rusiškame filme karo metu suvyriškėjusi leningradietė irgi aprengiama tviskančia žalia...


/ / /

Filosofas ir kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis, dar Berlynalėje iki galo pasižiūrėjęs 3 valandų rumuno Kristi Puiu filmą „Dvaras“, reziumavo tiksliai: režisierius visiškai pasitiki žiūrovų intelektu, o šito kine (net ir festivaliniame) beveik nebelikę. Filmų statytojai kuo toliau, tuo labiau nuolaidžiauja atsipūtusiai publikai. O K. Puiu ekranizuoja Vladimiro Solovjovo filosofinį veikalą „Trys pokalbiai. Apie karą, progresą ir visuotinės istorijos pabaigą, įtraukiant trumpą apsakymą apie Antikristą su papildymais“ (1899), kiek įstengdamas autentiškai, vos ne pažodžiui. Akivaizdu ir neįtikėtina!

 

„Dvaras“
„Dvaras“

 

Tačiau nesutinku su kritiku, kad „Dvare susirinkusių personažų pokalbių turinys beveik neatsispindi kūrinio montažo ritme, stambių ir bendrų planų sekoje, kameros judėjime, visame tame, kas sudaro kino kalbą“ („Delfi“, vasario 21 d.). Aš pati muisčiausi sėdėdama prie kompiuterinio ekrano, bet finale patyriau mazochistinį katarsį – taip pat ir nuo kino meno. Nes turinys atsispindėjo, Dmitrijau, tiktai K. Puiu kino spindesys kitoks.

Režisierius įsimylėjęs V. Solovjovą (1853–1900). Aliošą Karamazovą, ieškojusį dvasinio atgimimo ir gyvenimo pabaigoje visur šlaksčiusį terpentiną nuo demonų (gal ir mirusį nuo stipraus ekstrakto). Beje, rumunas yra ne vienintelis menininkas, įkvėpęs šito terpentino garų – neseniai švedų simfonizuota metalo grupė „Therion“ išleido albumą „Beloved Antichrist“ – irgi 3 valandų roko operą pagal pirmąją „Trijų pokalbių“ dalį.

Taip, režisierius gerokai labiau nei kuris nors jo kolega per ilgą kino šimtmetį sako, o ne rodo. Jau ir ankstesnio jo filmo „Sieranevada“ personažai per tėvo mirties metines buvo uždaryti bute, kuriame jiems vis dėlto buvo leista šmirinėti po ankštus kambarius (ak, tai nufilmuota genialiai!) – be visokių kitokių pokalbių, anie šeimos nariai diskutavo (labai panašiu stiliumi) ir pasaulyje įsigalėjusio terorizmo tema.

Statiškoje „Dvaro“ lectio – ypač kai ją prisimeni kitą dieną – lyg storoje vartomoje knygoje, vis dėlto yra perskyrų, sakymo atmiešimo rodymu. Juk mes galvose pakankamai turime sukaupę vaizdų, kad pasitenkintume šiais: avių banda, o vėliau žmonių figūrėlės apsnigto dvaro teritorijoje; senovinis gobelenas su dirbančių valstiečių siužetu ir savų dvaro tarnų dengiamas stalas giliame kadre; senasis grafas, kurį reikia rūpestingai apkuopti ir uždaryti duris nuo nemalonių mirštančiojo vaizdų; romiai degančios žvakės; tarno Ištvano tyli ir griežta pamoka jaunesniam tarnui dėl nešviežio vandens arbatai; kalėdinės giesmės už langų.

Ir, nepaisant natūraliai lyg paveiksle stingstančių vietos ir laiko, vis tiek atsitinkantys įvykiai – viena iš diskutančių staiga alpsta, diskusiją prie stalo pertaria tranki muzika antrame aukšte ir netgi šūviai... Apsiraminkite, gerbiamieji žiūrovai, jokio paaiškinimo nei tęsinio nesulauksite, šitie įvykiai bus apeiti, jūs patys turite susivokti užkulisiuose, kine esate matę ir patyrę milijoną trilerinių efektų, jau akys nusizulino. Čionai įtampa pasiekiama kitaip, smegenis reikia mankštinti, nes vyksta pasaulio apmąstymas, taršomos Biblijos ištraukos, tai viena, tai kita kalbančiųjų pora metodiškai ieško išeities.

Aukščiausia intelektualios dvikovos įtampa pasiekiama finale tarp... vyro ir moters. Taip, tarp penkių diskutantų – trys moterys ir absoliučiai lygiomis teisėmis – nors V. Solovjovo teksto originale moteris yra tik viena! Tiesą sakant, šitas „vaizdelis“ (moteriškės ilgomis suk­niomis ir idealiai sušukuotomis galvomis, Transilvanija, XIX a. pabaiga) mane, moterį, išmuša iš vėžių, verčia klausytis, gilintis, susikaupus dalyvauti iki pat galo... Be to, vieną iš moterų – vidutinio amžiaus Ingridą – vaidina Diana Sakalauskaitė, prancūzų aktorė, prieš 20 metų paskui savo vyrelį išvažiavusi į Paryžių ir, regis, nepralošusi. Visų aktorių veiduose ir povyzose – aristokratiškai sutramdytas gyvenimas (pasišaipant iš vieno herojaus, vis paminima Monte Karlo ruletė), gyvenimo karantinas. Dėl tų atsakymų, kurių ieškoti čia susirinkta.

Iš filmo „pokalbių“ išsigriebi auksinių nuotrupų, aktualių, reakcingų ar ne, nūnai nesvarbu: „Karas / taika nėra absoliutus blogis / gėris“, „Militarizmas ryja pats save“, „Itin pastebimas, pagreitintas progresas visada yra pabaigos simptomas“, „Europiečio sąvoka sulyginta su žmogaus“, „Kol afrikietis netapo amerikiečiu, reikia jį nuplakti“, „Vietoje Dievo dabar kultūra ir taika“, „Kai kada paprastumas blogiau už vagystę“ („Иная простота хуже воровства“), „Rūką po pasaulį Antikristas išsklaido“. (Festivalis KP pasirūpino gerais subtitrų vertėjais.) Tai tik keletas iš tūkstančio V. Solovjovo / K. Puiu mazgelių. Tikras kino lobis „Santarai-Šviesai“, kuri šiemet vyks virtualiai.


/ / /

Filmas „Kristaus kūnas“, sukurtas jaunos lenkų kino kartos atstovo Jano Komaso, man pasirodė pernelyg tiesmukas, holivudiškas. Filmas net ir buvo nominuotas „Oskarui“, tačiau jį aplenkė korėjiečių „Parazitas“, vėlgi visur pasaulyje aiškiai perskaitomas, tačiau keliais dugnais kinas. Lietuviai šį lenkų bestselerį po festivalio turėtų nusipirkti, nes jis įtiks... visiems.

 

„Kristaus kūnas“
„Kristaus kūnas“

Lietuviška publika turės progą dar kartą suvokti, kaip smarkiai mūsų kaimynai yra arčiau Bažnyčios. Dauguma Lenkijos vaikų gimsta tikinčiose šeimose! Pavydėkime. Atrodo, „Kristaus kūnas“ negalėjo atsirasti Lietuvoje – na, nebent kaip nevykusi komedija.

Rašoma, kad filmo siužetas paremtas tikru įvykiu. Neabejoju, kad gerokai nuo jo ir nutolęs. Herojus – kunigas apsimetėlis – itin herojiškas, romantizuotas, nors aktoriaus skaidriomis akimis Bartosz Bielenia suvaidintas atsiduodant, taip sakant visais viduriais. Iš kolonijos paleistas Danielis keliauja incognito, viename miestelyje pasivadina dvasinės seminarijos studentu ir gauna pavaduoti susirgusį kunigą. Ne, jis ne gogoliškas revizorius – jaunuolis nuoširdžiai trokšta būti arčiau žmonių, vaduoti juos iš jam gerai pažįstamų nuodėmių. Per išpažintį pataria, kaip atpratinti vaiką nuo rūkymo, įrodo, kad atsitiktinai pražudžiusiam gyvybes reikia atleisti, perkeičia ir kitus, ir pats save. Bažnyčios suartėjimui su visuomene naudoja modernias formas – plastmasines gėles keičia tatuiruotės, šventintas vanduo šlakstomas nesigailint. Danielis turbūt taps orientyru kunigui Algirdui Toliatui.

Mergina lovoje ir piktų gyventojų laiškai antroje filmo dalyje, sakyčiau, istoriją pernelyg melodramatizuoja, suprastina. Tačiau literatūriško kino mylėtojams raiškiai suformuluota mintis ir Kristaus kūnas yra padalinami (plg. danų „Adomo obuoliai“, 2005).


/ / /

Kanadietis kino Mozartas Xavieras Dolanas parašė autobiografinį scenarijų ir vos sulaukęs dvidešimties nufilmavo „Aš nužudžiau savo mamą“ (2009). Ir šiandien filmo montažinis mąstymas, kino pulsacija, autoriaus drąsa ir laisvė pritrenkia. Buvę ir esami LMTA pumpurėliai, slėpkitės po lapais!

Po debiuto – beveik kasmet po filmą – iki pat dabartinio „Matijas ir Maksimas“. Profesijos lygis išlaikomas, tačiau jis virsta lygutėliu horizontu, neišvengiamai netradicinės orientacijos vyro tapatybės paieškomis. Jau 30-metis menininkas tapo tą patį paveikslą ir neapsisunkina imdamasis, hm, na, kokio nors „Hamleto“ ar pan.

 

„Matijas ir Maksimas“
„Matijas ir Maksimas“

 

X. Dolanas pats vėl vaidina vieną iš studentų – Maksimą, kuris tuoj išsiskirs su draugais ir išvyks į Australiją; be abejo, jis paliks namuose mamą, mylimą ir sunkiai pakenčiamą. Lokali istorija sukasi kaip pašėlusi, pasakojimas apie dviejų draugų šeimas, atrodo, tuoj pasieks kriminalo ar siaubo filmo įtampą, persilies į ką tik nori. Ne, lieka toje pačioje fazėje. Ir maža, uždara istorija yra reikšminga, nes žmogus – tai visas pasaulis, jei tas žmogus bus prarastas, nuviltas – kaip sako ankstesnio filmo tezė – „tai tik pasaulio pabaiga“, bet Xavierui ir tokia mikropabaiga totaliai svarbi.

Vieno draugo sesuo filmuoja studentišką darbą „Kas aš?“, Maksimo vaikystės draugas Matijas, mėginantis siekti šeimos ir karjeros „kaip visi“, dramatiškai plaukia per ežerą, – atrodo, XXI a. vunderkindas Xavieras bijo išeiti iš savo nupėduotos rizikos zonos ir išlipti į naują krantą.


/ / /

„Jubiliejinis 25-tas festivalis „Kino pavasaris“ nesigręžia į praeitį. Atvirkščiai – smalsiai žvelgia į priekį. Tad neatsitiktinai pagrindinė šių metų „Kino pavasario“ tema yra „Ateitys“. Ji vienija festivalio vizualinį identitetą, atidarymo filmą ir festivalio kino programą.“ Šitaip savo planuose buvo užsirašę KP organizatoriai. Tuose makabriško identiteto „Ateičių“ stenduose, jei kas įsižiūrėjo, lašai varva į viršų...

Ką gi, galbūt tai, kas mūsų nenužudo, mus prikelia. Ačiū visam plačiam Ramoškų klanui už festivalį užsidarius namuose. Linkiu sugalvoti optimistinį pavadinimą 26-ajam KP.

Draugai