Kathleen A. McHugh. Paratekstai ir parafeminizmas (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Orange Is the New Black

„Orange Is the New Black“ vinjetėje pabrėžiamas dinamiškas ir išskirtinai mažumas vaizduojantis serialo realizmas. Pagal Reginos Spektor roko dainos „You’ve Got Time“ ritmą žaibiškai sumontuota 60 ar 70 ypač stambaus plano kadrų, kuriuose užfiksuotos įvairių rasių ir etninių grupių moterų akys, nosys ar lūpos. Šie portretų fragmentai kaitaliojami su kiek ilgesniais kadrais, kuriuose oranžine spalva užrašyti titrai: juose matome rankas su antrankiais, pirštų antspaudus, moters liemenį su oranžine kalėjimo apranga, ženklą ant tvoros, nurodantį lankymo valandas, tris taksofonus ant kalėjimo sienos, teritorijos stebėjimo bokštelį ir spygliuotą vielą, rėminančią žydrą dangų. Trankių ir švelnių dainos posmelių ritmą atitinka veidų keitimo ritmas –­ greitas (pvz., 9 kadrai per sekundę) ir pristabdytas (vienas kadras per sekundę).

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=fBITGyJynfA{/youtube}

Šie ypač stambūs planai paradoksaliai neakcentuoja veido išskirtinumo. Priešingai, akcentuojamas jų skaičius ir keitimo greitis – serijiškumas, anonimiškumas ir daugybiškumas. Kamera, o drauge ir žiūrovas, tiesiog įsibrauna į šių moterų veidus. Kadruose matyti kiekviena odos pora, – tačiau ne individualios moters, nes niekas iš taip tankiai sumontuotų kadrų negali būti atpažintas. Kaip kontrastas šiam intymiam anonimiškumui, kituose vaizduose registruojami kalėjimo atributai, apribojantys judėjimą (antrankiai, tvora), tapatybę ir individualumą (kalėjimo kombinezonai), komunikaciją ir socializavimąsi (ribota telefono skambučių trukmė, lankymo valandos ir visiškas privatumo nebuvimas) ir įkūnijantys nuolatinę kontrolę bei stebėjimą (pirštų antspaudai, stebėjimo bokštelis).

„Orange Is the New Black“

Šiuo asociatyviniu montažu „Orange“ vinjetėje atskleidžiamas serialo žanras (moterų kalėjimas), stilius (realizmas), o įžangos struktūra, serialo pavadinimas ir moterų veidai nurodo ironišką ir dviprasmišką pasakojimo toną, užsimindami, kad seriale yra šio to daugiau, nei matyti iš pirmo žvilgsnio. Lyginant su serialu „Top of the Lake“, vinjetės kompozicinė ašis ne vertikali, o horizontali. Judėjimas šioje ašyje grįžtantis, pasikartojantis ir neprogresuojantis (neturi aiškios pradžios ir pabaigos). Kitaip nei linijinio naratyvo atveju, „Orange“ paratekstas gali būti rodomas atvirkštine tvarka, tam tikri veidai gali būti pridedami ar išimami, bet dėl to prasmė nepasikeistų. Tokia atvira semantinė tėkmė pabrėžia serijiškumą be krypties ar progreso, – struktūra kaip tik kalėjimo aplinkai.
Pavadinime „Oranžinė – tai naujoji juoda“ mados žargono posakis, nusakantis privalomą kalėjimo aprangą, steigia dvigubą reikšmę. Juoda spalva išreiškia numanomą sąveiką tarp radikaliai skirtingų prievartos sistemų –­ išvaizdos ir klasinės: prievartinio vartojimo (mados sistemos skatinamo požiūrio, kad juoda yra spalvos etalonas) ir prievartinio įkalinimo (kalėjimų sis­temos, kurioje dominuoja spalvotieji žmonės). Šioje ironiškoje asociacijoje estetinis skonis ir rasė žymi, viena vertus, klasinių privilegijų racionalizavimą, kita vertus, skurdo ir odos spalvos kriminalizavimą. Mados sistema suasmenina ir individualizuoja turtą ir privilegijas remdamasi „gero skonio“ išvaizdos standartu, o teisėsaugos sistema suasmenina ir individualizuoja socialines problemas remdamasi rasiniu išvaizdos standartu. Abi sistemos naudoja išvaizdą, pavadinime užkoduotą žodžiu „juodas“, tam, kad pridengtų klasinį skirstymą ir jo pasekmes. Cent­rinėje serialo naratyvinėje linijoje atskleidžiamas fundamentalus šių sistemų ryšys, parodant protagonistės Piper perėjimą nuo privilegijų mados sistemoje prie apribotų teisių įkalinimo sistemoje.

Paratekstiniuose veiduose (tatuiruotuose, auskaruotuose, akiniuotuose, strazdanotuose, rudaakiuose, mėlyn­akiuose) pabrėžiami odos ir bruožų skirtumai, jų nesuasmeninant ir neįkūnijant. Iš taip arti niekas negali šių moterų identifikuoti – ar identifikuotis su jomis. Tokia veidų įvairovė, ypač moterų ir ypač šių konkrečių moterų, turbūt dar niekada nebuvo rodoma vaidybinėje televizijoje. Šie veidai – ne serialo aktorių, kaip gali pamanyti žiūrovas, o realių moterų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, tarp jų ir Piper Kerman, pagal kurios memuarus statomas serialas. Ši informacija apie nefikcinį kadrų turinį keičia stambių planų reikšmę: taip sąmoningai saugomos šios moterys ir slepiamos jų tapatybės, kartu verčiant žiūrovą iš arti žvelgti į žmones, kurių šiaip gal niekada ir nepamatytų. (Atitinkamai seriale vaidina aktorės, kurių anksčiau turbūt nebūtume išvydę TV serialuose.) Taigi „Orange“ paratekstas ignoruoja tradicinę vinjetės funkciją; užuot perkėlusi žiūrovą iš vieno tekstinio pasaulio į kitą arba iš tikrovės į filmą, vinjetė parodo konkrečią privilegijuotai demografinei grupei (internetinės televizijos „Netflix“ prenumeratoriams) dokumentinį montažą, kuris žymi būsimo fiktyvaus pasaulio ribas. Ji taip pat nukelia žiūrovus kita kryptimi, išryškindama pasaulį anapus serialo, savo referentą, konkrečiai – realias moteris, iš kurių patirčių sukurtas pasakojimas.

„Orange“ įsibrauna į žanrą: pasinaudojant „eksploatacijos žanru“1 ir jo konvencijomis, suspenduojami įprasti aukštos kokybės produkcijos ir prabangių mizanscenų lūkesčiai. Pavyzdžiui, seriale „The Good Wife“ („Gera žmona“, nuo 2009 m. rodoma JAV drama) baltųjų moterų advokačių apranga, papuošalai, šukuosenos ir makiažas demonstruoja jų galią ir profesinius pasiekimus. Kostiumėliai ir apartamentai aiškiai liudija postfeministinį etosą. „Orange“ veiksmo aplinka tokios prabangos neleidžia; atvirkščiai – kalinės dėvi beformes uniformas ir gyvena mažuose, spartietiškuose kambarėliuose.

Seriale kalinės, jų gyvenimai sulaikomi ir teisiškai, ir perkeltine prasme. Nuteistųjų pilietinės teisės (išraiškos ir susirinkimų, privatumo, apsaugos nuo įsibrovimo ir nuosavybės konfiskavimo, pasirinkimo ir savarankiškumo) suspenduojamos. Kartu su šiais pilietiniais apribojimais, beveik visiškai apribojamas vartojimas. Kalėjime nėra vietos būtiniems postfeminizmo ir neoliberaus pilietiškumo prekiniams atributams: prekybos centrams, madoms, pinigams, apsipirkinėjimui ir makiažui. Žanras, aplinka ir realistinis stilius reikalauja motyvuotai ir politiškai apribotos raiškos, ypač paneigiant popkultūroje pirkiniais įgyjamą feministinę galią.

Tarp paratekstinių veidų, pradedančių „Orange“, pabrėžtinai nėra komercinėse medijose išgražintų baltųjų – tai specialus efektas, sukurtas kadruotės, montažo, apšvietimo ir makiažo. Kohan siekė, kad iš vinjetės būtų aišku, jog tai nebus tiesiog Piper istorija, papasakota iš jos pačios požiūrio taško. Serialas prasideda nuo Piper gyvenimo laisvėje ir iniciacijos į kalėjimo tikrovę. Pirmosiose serijose iš tiesų koncentruojamasi į Piper ir problemas, kurias jai sukelia baltosios, privilegijuotosios, moterišku­mas, bet kartu nupasakojamos ir kitų kalinių istorijos. Sezono viduryje šios sublinijos tampa vis svarbesnės ir atskiedžia Piper naratyvą.

Vienuoliktoje serijoje „Aukštaūgiai turi jausmus“ Piper sužadėtinis duoda interviu Nacionaliniam radijui ir perpasakoja jos egocentrišką ir daugiausia kritišką nuomonę apie kitas kalines. Šioje serijoje žiūrovo tapatinimasis ir užuojauta aiškiai nukreipiami į kalines, kurias Piper neteisingai sukritikavo. Sezono pabaigoje Piper sumuša kitą kalinę, pavarde Doggett. Šiame sezone palaipsniui fiksuojamas Piper patiriamas laisvių netekimas: ji negali kalbėtis su savo vaikinu, negali apskųsti kalėjimo administracijos, o šiuo atveju negali tikėtis, kad kalėjimo sargyba apgins nuo Doggett. Jos smurtinis atsakas, toli peržengiantis savigynos ribas, dramatiškai iliustruoja, kad civilizuota padėtis, civilizuotas elgesys savaime yra privilegija.

Piper prisitaikymo įgūdžių trūkumas formuoja vieną iš daugelio pirmojo sezono naratyvinių linijų. Žiūrovai kartu su ja mokosi ir taikosi prie kalėjimo kultūros, drauge išgyvendami jos neišmanymą, nulemtą ankstesnio gyvenimo būdo ir turėtų teisių. Paskutinėje serijoje ši teminė linija išsprendžiama taip, kaip buvo užsiminta serialo vinjetėje. Atskleidžiama, ko Piper nežino apie save: jos civilizuotumas ir mielumas, kurį jinai suvokia kaip savo įgimtą, „vidinį“, charakterį, visiškai priklauso nuo civilizuotumo, rasinių ir ekonominių privilegijų bei protekcijų, kurios egzistuoja „anapus“ jos savasties. Piper užvaldžiusi agresija supurto šią iliuziją, demaskuodama civilizuotumą kaip privilegiją.

Išvados

„Top of the Lake“ įsibrauna į įpras­tines detektyvinės istorijos, policijos tyrimo interpretacijas teigdamas lytinės prievartos struktūriškumą ir paplitimą. Žanro hermeneutika ir atskiros bylos savitumas užtemdo visuotinę kultūrinę ir istorinę prievartą. Šio serialo ir jo parateksto pagrindas yra Tui. Priešingai pesimistinei serialo dabarčiai, Tui ir jos naujagimis simbolizuoja ateitį. Kūdikio motina tarprasinės ir transnacionalinės kilmės, o jo tėvas „niekas, nė vienas“ (no one), anoniminis prievartautojas. Kaip užsimenama pabaigoje, berniukas bus auginamas ne tradicinėje, o kolektyvinėje skirtingų kartų šeimoje.

„Orange Is the New Black“ išjudina visai kitokią dinamiką, serialo erdvinė ir laikinė struktūra yra išreikšta per daugialypes „vidaus“ ir „išorės“ reikšmes. Be psichologinės istorijos apie Piper įkalinimą, perėjimai ir perkėlimai „Orange“ paratekste turi dvigubą dugną, apie kurį žiūrovas iš pradžių net nenutuokia. Paratekstas žiūrovams atveria įėjimą į filmą, bet kartu akcentuoja paslėptą išorinį pasaulį, iš kurio serialas gimsta. Anoniminės moterys, kaip ir titruose surašytas kūrybinis personalas, egzistuoja anapus serialo ribų. Tik šių moterų realybė visai kitokia nei serialo kūrėjų.

„Orange“ įvairiai perteikia šią skirtį tarp „išorinių“ pasaulių. Personažių istorijos pasakojamos kaip praeities intarpai (gyvenimas iki kalėjimo), kurie yra ir laisvės intarpai (gyvenimas anapus kalėjimo). Dailus Piper pasaulis, į kurį ji nori grįžti, tyčia atkartoja tikslinės serialo auditorijos pasaulį; jis aštriai kontrastuoja su kalinės vardu Taystee gyvenimu už kalėjimo sienų, kur laisvė tokia atšiauri, kad moteris savanoriškai grįžta į kalėjimą, – jo sąlygos yra vienintelis jai prieinamas „gero gyvenimo“ variantas. Seriale aiškiai postfeministinis Piper gyvenimas pristatomas kaip išskirtinis, vienetinis, nereprezentuojantis to, kaip gyvena dauguma moterų (kurių daugelis yra spalvotosios).

Ko „Orange“ kalinės vis dėlto nestokoja, kaip dainuoja Regina Spektor, yra laikas. Antrame dainos posme netgi užsimenama apie gudrų serialo ėjimą: „Žingsniuoti lengva / Sunku stovėti vietoj.“ Priešingai nei Piper, daugumai kalinių „stovėjimas vietoje“ reiškia ištrūkimą iš „laisvės“ – socioekonomiškai apribotų galimybių rinktis ir/ar judėti į priekį.

„Top“ ir „Orange“ skirtingais būdais kliudo neoliberaliems, postfeministiniams asmeninių pasirinkimų, laisvės ir nepriklausomybės apribojimams. Abu serialai ir jų paratekstai pabrėžia moterų būrimąsi į bendruomenes, o ne individualizavimąsi (be to, nė vienoje vinjetėje nerodomi vyrai). „Top“ herojės trauminė patirtis įrašoma į tokių atvejų kontinuumą, kuris išryškina lytinės prievartos visuotinumą ir pasekmių įvairovę (Tui gyvenimas bus visai kitoks nei Robin). „Orange“ pabrėžia bendruomeniškumą ir solidarumą, kuris nuolat kertasi su individualistiniu Piper požiūriu.

„Top“ ir „Orange“, pasinaudoję žanrų konvencijomis, įsibrauna į postfeministines vertybių paradigmas, kurios atvirai nepaiso materialinės, socialinės, politinės ir lytinės nelygybės. Vinjetėse užkoduotas šių intervencijų pobūdis ir logika, susiejantys tekstinius ir estetinius ženklus su feminizmo diskursais, vystomais už serialų ribų. Taigi šis parafeminizmas greičiau yra idėjų telkinys nei koks apibrėžtas modalumas. Jis kyla iš paratekstinio tinklo, siejančio informaciją apie: serialo kūrėjus (režisierius, aktorius, kūrybinį ir gamybinį personalą); socialinį ir politinį kontekstą (prievartos kultūra, komerciniai kalėjimai2); ir estetinę, žanrinę serialo logiką. Tokiu būdu paratekstas suteikia rėmus, priei­gą ir kodavimo režimą, leidžiančius feminizmo diskursui praslysti kartu, greta ar net apsimetus įprastine pramogine televizija.

1 Exploitation film – kino žanras, kurio pagrindinė tema – prievarta. Tai mažo biudžeto filmai, kuriuose gausu agresijos, sekso scenų, rasizmo ir pan. Dėl prastos kokybės neretai priskiriami B klasės filmams.

2 Prison–industrial complex – kalėjimo pramonės kompleksas; nauja tendencija JAV išnaudoti pigų kalinių darbą. Su tuo siejamas spartus kalėjimų ir kalinių skaičiaus augimas. Šis korporacijų pasipelnymo būdas atvirai ironiškai kritikuojamas naujausiame, trečiajame, „Orange“ sezone.

 

„Film Quarterly“, Spring 2015, Vol. 68, No. 3.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Orange Is the New Black

Draugai