Filmo „Per arti“ kadras Neturėjau didelio noro žiūrėti dar vieną, kaip atrodė perskaičius juostos „Per arti“ anotaciją, liūdną lietuvišką filmą. Vis dėlto nuėjau. Nuėjau ir panirau į žalią, vešlų, paslaptingą mišką kažkur Prancūzijos kalnuose. Kai filme veiksmo nedaug, svarbu, kur jis vyksta – ir čia didžiulis kino dailininkų komandos nuopelnas. Žiūrovas lengvai patiki, kad filmuojama Prancūzijos kaime, kalnų fone stovinčiu...
Kai eini į filmą, sukurtą jaunos, nelabai žinomos režisierės, sunku atsikratyti išankstinės nuomonės, kad gali išvysti dirbtinę, išlaužtą iš piršto aktualiją, paveikiančią ir aktorių vaidybą, ir pagrindines dramaturgines linijas. Užtat visai smagu, kai ta nuomonė subliūkšta. O bliūkšti ji pradeda jau išvydus filmo „Devintas žingsnis“ scenarijaus autorės Eglės Vertelytės pavardę – iškart aišku, kad bent jau pr...
„Tu man nieko neprimeni“ Anot Marijos Kavtaradzės, meilės istorija – tai tokia istorija, kurią pasirinkęs niekada neprašausi. Nes veikiausiai neatsiras žiūrovo, kurio ši tema nedomintų, nejaudintų, neužkabintų, pagaliau – nebūtų patirta, išgyventa. (Juk įsimyli net cinikai!) Kultūrinėje žmonijos atmintyje meilės istorijos išlieka kaip labai ryškūs kultūros artefaktai (Romeo ir Džuljeta, Tristanas ir Izolda, Barbora Radvilaitė ir...
× Lina Simutytė Mariją Kavtaradzę pavadinusi ryškiausia šių metų Lietuvos kino režisiere nesuklysiu. 2018-aisiais debiutavusi pilnametražiu filmu „Išgyventi vasarą“ Marija pelnė žiūrovų ir kritikų simpatijas. Pasaulinė kelio filmo žanrą atitinkančios dramos premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, Talino kino festivalyje buvo pripažinta geriausiu Baltijos šalių filmu, o 2020 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pe...
Barbenheimeris – dūrinys, gautas suliejus pavadinimus „Barbė“ ir „Openheimeris“. Abiejų premjeros tą pačią dieną. Pirmoji kino juosta įkvėpta vaikiškos lėlės, neva atitinkančios realaus žmogaus proporcijas. Antroji – atominio amžiaus Prometėjo, vadovavusio „Manhatano projektui“, atvedusiam žmoniją prie susinaikinimo slenksčio. Sukergimas keistokas, būtent todėl jis ir sulaukė dėmesio. Gretos Gerwig režisuota „Barbė“ kandoka, po b...
× Jorė Janavičiūtė Damianas Kocuras – lenkų kino režisierius. Jo debiutinis pilnametražis filmas „Duona ir druska“, rodytas šių metų „Kino pavasaryje“, 2022 m. Venecijos kino festivalyje pelnė specialų žiuri prizą. Jame pasakojama apie talentingą pianistą Timeką, studijuojantį Varšuvos muzikos akademijoje ir vasaros atostogų sugrįžtantį į gimtąjį Lenkijos miestelį. Čia laikas lyg sustojęs. Suprasdamas, kad atstumas tik paryškino skir...
× Narius Kairys Kino kūrėjas ir filosofas Nerijus Milerius Lietuvos žiūrovams pristato dokumentinį filmą „Gyvenimas po mirties“, kuriame trijų skirtingų kartų aktoriai – Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Lukas Malinauskas – mąsto apie tai, ką reiškia mirti kino aikštelėje ir gyventi išėjus iš jos. Filmo „Gyvenimas po mirties“ kadras Buvo maždaug keturios ryto. Sėd...
× Lina Simutytė Nors ironijos ir sąmojingo humoro nestokojančiu filmu „Paradas“ Titas Laucius debiutuoja kaip pilnametražio kino kūrėjas, jo vardas Lietuvos žiūrovams jau žinomas. Titas – filmų „Rūpintojėlis“, „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ir „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ scenarijų bendraautoris, scenarijus taip pat parašęs ir dviem savo paties režisuotiems trumpametražiams filmams &bdqu...
Kaži, ar labai nusižengčiau tiesai, jei Tito Lauciaus „Parado“ nevadinčiau komedija? Na, tokia, kai gali pažįstamiems pasigirti: „Jau kaip prisižvengiau, vos kukurūzų spragėsiais nepaspringau.“ Kas galėtų paneigti, kad tokia šiuolaikinės komedijos, kaip žanro, siekiamybė? Juk dabar iš ko nors juoktis baisu, kad nebūtum nulinčiuotas. O ir suprasti, kas yra juokas, žmonėms, regis, darosi vis sunkiau. Tad fiziologinės komedijos ir tampa žanro prieglobsčiu. Žin...
Kada paskutinį kartą matėte vesterną? Ir kaip kaubojus joja į horizontą? Kada paskutinį kartą matėte vaikus žaidžiant kaubojus ir indėnus? Nenuostabu, jei nematėte, nes vesternas mirė daugiau nei prieš pusšimtį metų, o bet kokie vėliau atsiradę „vesternai“ buvo tik pomirtinės žanro konvulsijos. Kažkada ir kažkaip vesternas tiesiog prarado aktualumą ir gebėjimą artikuliuoti laiką. Tiek, kad dabar neabejotinai pasirodys keista, kodėl apskritai kalbame apie vesterną. Tačia...