Filmo „Poetas“ premjera – neeilinis įvykis mūsų kultūros, ne tik meno ar kino, pasaulyje. Nepaisant tragiško mums visiems filme vaizduojamo laikotarpio, nepaisant pagrindinio veikėjo istoriškumo, nors ir kiek pernelyg subtiliai pakeista pavarde, pagaliau nepaisant dviejų scenaristų bei režisierių – Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus, o gal būtent dėl to ir dar dėl visos kūrybinės komandos darnaus darbo rezultatas išėjo puikus. Fi...
Dar anuo laiku prieš virusą ir karą lietuvių kine atsirado net 3 filmai apie pokarį – „Pelėdų kalnas“, „Purpurinis rūkas“, „Sutemose“. Gal juos kas nors iš kino žurnalistų ir žiūrovų atsimena? Jeigu ne, gali pasižiūrėti susiliejančius į vieną plakatą anonsus. Miškas su šaudynėmis ir atokvėpiu kaip senoje nuotraukoje; troba ir užsukę į ją partizanai; saugumo kabinetas ir tardymai su įkalbinėjimais; subtilios ir kokčios meilės i...
16-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis „Trumpi, bet filmai“ (sausio 18–24 d.) Vieni užsuka į knygyną (man mielesnis be kavos aparato šniokštimo) ir vieno kambario galeriją, kiti iškilmingai išsiruošia į šurmulingas knygų ir dailės muges. Vieni labiau mėgsta mažą parduotuvę nei didelę, labiau senamiestyje įsispraudusį kino teatriuką nei griozdą su daugybe salių. Vis dėlto kodėl liaudies masės traukia į „Scanoramą&ldqu...
× Jorė Janavičiūtė Lietuvos kino teatruose nuo sausio 13 d. pradėtas rodyti bendras latvių, lietuvių ir lenkų filmas „Sausis“, kurį režisavo Viesturas Kairišas. Filmas jau pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų – geriausio užsienio filmo titulą „Tribecos“ kino festivalyje Niujorke. Jis yra ir Latvijos delegatas laimėti „Oskarą“, o Latvijos nacionaliniuose kino apdovanojimuose nominuotas 11 kategorijų (dviejose iš jų – lietuviai)....
Atmintis – mano teisėjas ir liudininkas, ir, deja, abu – prieš mane. Alfonsas Nyka-Niliūnas Regis, sunkiausiai įgyvendinamas dalykas mums yra prisiminti. Kaip Alfonsui Nykai-Niliūnui, atmintį aprašiusiam Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. gegužės 2-ąją. Iš to ir gimė šis tekstas – stebėjimosi, kad niekas neatsimena. Heloviniškąjį pirmadienį nuėjus į Antakalnio kapines, į Menininkų kalnelį, jau buvo pradėju...
Tarp lietuviško kino ir vietinių žiūrovų jau senokai vyksta keistas sadomazochistinis žaidimas. Žiūrovas į kino teatrą eina nesitikėdamas pramogos ar intelektualinės stimuliacijos. Jis tik nori, kad būtų šiek tiek geriau nei ankstesnį kartą. Perskaičius kolektyvinės sąmonės – socialinių tinklų – atsiliepimus, susidaro įspūdis, kad Lietuvos kinas dar netapo profesionaliu sadistu. Užuot susilaikęs nuo mazochistinių projekcijų įgyvendinimo, jisai, kaip tikras mė...
× Jorė Janavičiūtė Apleistame Ignalinos atominės elektrinės, vadinamosios Čornobylio elektrinės sesės, valdymo poste rangosi gyvatė. Branduolinio reaktoriaus šerdis – monstras, gyvensiantis dar mažiausiai milijoną metų. Režisierė Emilija Škarnulytė nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų fiksuoja pastangas užkasti tai, kas nemiršta. Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti audiovizualine kelionė, filmas „Kapiny...
„Mano mintys beveik visada – apie filmus“, – sakė italų kino režisierius Michelangelo Antonioni (1912–2007). 1983 m. Italijoje išėjusi jo knyga „Kėglinė prie Tibro“ sudaryta iš tekstų, kurie galėjo virsti filmais. 33 novelės ir miniatiūros, padedančios geriau suprasti režisieriaus pasaulį. Knygą lietuvių kalba spaudai rengia „Odilė“. Ištrauka Būti kartu, kartu Vyras ir moteris pajūrio restorane. Raudonas putoja...
× Toma Vidugirytė Jaunosios kartos režisierius Vytautas Tinteris šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristato dokumentinį filmą „Dažnių žvejyba“. Tai nėra įprasta dokumentika, kurioje istorija pasakojama per įvykius, faktus ar žmones. „Dažnių žvejyba“ labiau apie emociją ir potyrį. Per pagrindinį filmo veikėją – garsų gaudytoją ir kolekcionierių Audrių – Vytautas kuria dokumentiką apie garsą. Dabartiniame vizualiajam...
„Mano Eldoradas“. Giedrės Kaukaitės tekstus „Litmenis“ spausdino, spausdino ir dar prašė. Pasirodo, ji rašo taip, kaip dainuoja! O nūnai dar vienas menininkas atgulė į knygą apie save ir kitus... Taip, daugybės leidžiamų biografijų, portretų, apybraižų krūvoje knyga iš karto išsiskiria stilingai valdoma pačios autorės (redaktorei beveik nereikėjo taisyti) plunksna. Tačiau ar aukšta siekiamybė išskleisti prieš publiką...