Net ir nesidomintiems literatūra „Vagos“ vardas tikriausiai bus girdėtas – sovietmečiu vienintelės grožinės literatūros leidyklos logotipu pažymėta dažna praėjusių laikų knyga. Čia debiutavo ir vėliau savo kūrinius leido visas lietuvių autorių žvaigždynas (nemažai jų įvairiu metu dirbo ir redaktoriais), dienos šviesą išvydo žymiausių pasaulinės klasikos kūrinių vertimai, leidyklos erdvėse vyko neviešos, sovietų valdžios nepageidaujamos parodos. „Vaga“ savo klestėjimo laikotarpiu tapo legenda – tiek dėl dėmesio kokybei, profesionalumo, tiek dėl anuomet be galo populiarių knygų serijų, tiek dėl kitur sunkiai randamos laisvės. Greta savo kasdienės veiklos leidykla tapo ir savotišku neoficialiu kultūros židiniu, kuriame buvo laužomos sovietinės taisyklės, o kruopštus darbas derinamas su ilgomis valandomis užstalėje.

Pirmieji žingsniai

1945-ųjų sausį Kaune pradėjusi veikti „Valstybinė grožinės literatūros leidykla“, būsimoji „Vaga“, tąmet išleido vos 36 knygas. Po kelerių metų ji persikėlė į Vilnių ir įsikūrė dideliame bute Gedimino pr. 7, kiek vėliau persikraustė į Jogailos g. 10 – čia ji jau užėmė visus 4 pastato aukštus. Iš pradžių daugiausia leista propagandinė literatūra, vertimai iš rusų kalbos. Esant dar gyvam Josifui Stalinui, privalomai buvo verčiama ir spausdinama Stalino premijos laureatų kūryba.

Vėliau leidybos apimtys didėjo, leidykla suskirstyta į atskiras redakcijas (Lietuvių grožinės literatūros redakcija; Poezijos redakcija; Verstinės literatūros redakcija ir t. t.), daugėjo originalios lietuvių literatūros, atsirado vertėjų iš užsienio kalbų (ligi tol užsienio literatūra versta iš rusų kalbos), dalis jų, pavyzdžiui, legendinė Eugenija Stravinskienė, vertėja iš švedų kalbos, užsienio kalbų išmoko savarankiškai. „Vagoje“ įvairiais laikais dirbo ir nemažai lietuvių rašytojų: redagavimas buvo puikus būdas pragyventi neatitrūkstant nuo kūrybos, be to, darbas nebuvo sunkus ir gana gerai mokamas.

1964 m. leidykla pavadinta „Vaga“, dizaineris Antanas Kučas sukūrė jos ženklą. 1965 m., 20-mečio proga, leidykla persikėlė į Gedimino pr. 50. Gamybos (kitaip dar vadintas Techniniu) ir Korektūros skyriai liko Kaune (ten veikė visos spaustuvės). 1966 m. pirmajame aukšte duris atvėrė „Vagos“ knygynas, iš pradžių prekiavęs tik meno knygomis.

Nors atmosfera leidykloje buvo (kiek tai įmanoma ano meto sąlygomis) demokratiška, laisves ribojo nerašytos sovietinio gyvenimo taisyklės ir privalomos idėjinės normos. Leidybos planai buvo sudaromi laikantis ideologijos, nuleidžiami „iš viršaus“. Juos lėmė konkrečios kvotos, kiek kokios literatūros galima išleisti. Tarkim, verstinė literatūra buvo suskirstyta į keturis skyrius: rusų literatūra; tarybinių tautų literatūra; socializmo šalių literatūra; kapitalizmo šalių literatūra. Kaip liūdnai juokaudavo darbuotojai, jie leido ne literatūrą, bet geografiją, be to, reikėdavo labai saugotis tikrintojų iš Maskvos.

 

 

Redaktorė Onutė Gudžiūnienė prie darbo stalo. Dar be kompiuterių. O. Gudžiūnienės asm. archyvo nuotr.

 

Vadovai – nuo neprisitaikėlių iki idėjinių komunistų. Juozas Stepšys

Leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius sudarydavo savotišką valdžios tandemą. Nuo jų asmenybių ir sugebėjimo sutarti iš esmės priklausė leidyklos atmosfera. Per keliasdešimt metų direktoriavo arba vyr. redaktoriaus postą užėmė daugybė skirtingų asmenybių: nuo pirmojo direktoriaus J. Praspaliausko; NKVD karininko, rašytojo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus; poeto Albino Žukausko, jaunystėje gana „raudono“, iki (vėlesniu periodu, kuris šiame tekste nebus aptariamas) Kornelijaus Platelio, Janinos Riškutės ir kt.

„Klasikinis“ įstaigos laikotarpis susijęs su keliomis pavardėmis: Jonu Čekiu (direktorius 1953–1972 m.) bei jo laikais vyr. redaktoriumi dirbusiu (1962–1970 m.) poetu Alfonsu Maldoniu; direktoriumi Algirdu Alfonsu Pekeliūnu (1972–1992 m.) ir vyr. redaktoriumi Kazimieru Ambrasu (1970–1984 m.); žinoma, ir su Lietuvių literatūros redakcijos legendiniu vedėju Juozu Stepšiu, trumpam (1989–1991 m.) užėmusiu ir vyr. redaktoriaus pareigas. Šį laikotarpį (ir iš esmės leidyklos istoriją, nors ji tebeveikia) baigia mįslinga Aleksandro Krasnovo figūra, šiandien siejama su finansinėmis machinacijomis ir „Vagos“ kaip svarbios leidybos institucijos sužlugdymu. 2001–2008 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros vedėjas – sako, mėgtas studentų. Jo, buvusio ir „Vagos“ Sąjūdžio grupės lyderiu, vardą paskutinįsyk viešumoje girdėjome (ir tam tikras išvadas turbūt pasidarėme) 2016 m., kai pasirodė jo versta Nikolajaus Starikovo knyga „Stalin. Prisimename kartu“ („Baltosios gulbės“).

Praeityje antinacinio pasipriešinimo dalyvis, žurnalistas J. Čekys, – beje, išleidęs atsiminimų apie darbą „Vagoje“ knygą „Knygos kūrėjų talkoje“ („Vaga“, 1995), – pats yra legenda. Direktoriaus būta pažangių pažiūrų, kaip daugelis to meto intelektualų, jis domėjosi ne tik savo srities kultūriniais reiškiniais. Labai globojęs menininkus, sklido kalbos, – nors to niekas neafišavo, – kad jis nesąs palankus tarybų valdžiai. Vadovaujant J. Čekiui, 1967-aisiais „Vagos“ posėdžių salėje surengta Romualdo Lankausko tapybos paroda. Šis menininkas, niekada neprarasdavęs savivertės, demostruodavo neprisitaikėliškumą, kartais netgi savotišką aroganciją: ateidavo su pypke, rūkydamas gerą užsienietišką tabaką, – tuomet visi žinodavo, kad pasirodė R. Lankauskas, nes prakvipdavo keli leidyklos aukštai. Jis, kaip ir Juozas Aputis, nebuvo mėgstamas sistemos, todėl nenuostabu, kad  paroda po kelių dienų skubiai uždaryta LKP CK įsakymu.

Kaip rašoma Aistės Kisarauskaitės straipsnyje „Fake News apie sovietmetį ir tapytoją Romualdą Lankauską“ („7 meno dienos“, 2024 m. kovo 15 d., Nr. 11 (1503)), „ne parodų salės, o nedidelės kelių įstaigų erdvės buvo viena iš nedaugelio galimybių menininkams eksponuoti laisvesnę kūrybą. Ten pat, „Vagos“ posėdžių salėje, 1968-aisiais buvo atidaryta Kazės Zimblytės abstrakcijų paroda, kuri po dviejų dienų uždaryta“. Tokios skubios reakcijos, matyt, būta ne tik dėl menininkų asmenybių, bet ir dėl žanro. „Vakaruose abstrakcija [...] reiškė išsivadavimą iš tradicinės dailės kalbos, susijusios su objekto atvaizdavimu. Lietuvoje abstrakcijos apraiškos turėjo ir kitokių funkcijų: plastinės meninės kalbos įvairove buvo bandoma paneigti priverstinai brukamą socrealizmo ideologiją“, – teigia Kristina Budrytė disertacijoje „Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu“. Gal todėl 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo demonstracijų, kai valdžia įjungė represijų mechanizmą prieš bet kokią laisvesnės minties apraišką, J. Čekys buvo pašalintas iš „Vagos“ direktoriaus pareigų.

Po J. Čekio direktoriumi tapo Algirdas Alfonsas Pekeliūnas, prieš tai dirbęs LKP Centro komitete, o šiek tiek anksčiau vyr. redaktoriumi paskirtas (šioks toks rašytojas, metęs gerti po insulto) Kazimieras Ambrasas. A. Pekeliūno ir K. Ambraso tandemas veikė labai ideologiškai, apie kokį nors nepritarimą valdžiai, juolab pastangas „prakišti“ ką nors idėjiškai neutralaus (kaip J. Čekio laikais), negalėjo būti nė kalbos – abu labai bijojo cenzūros, be to, jiems, funkcionieriams, leidykla buvo karjeros laiptai, ir jie nenorėjo to prarasti. Tai atsispindėjo ir leidybiniuose planuose, kuriuos sudarydavo K. Ambrasas. Išleidus ką nors modernesnio, atsvarai reikėdavo suplanuoti bent tris ideologines knygas. Laimei, prie leidyklų funkcionavo tarybos, sudarinėdavusios metinius planus. Jose dirbo pakankamai išmintingų žmonių (Vytautas Kubilius, Justinas Marcinkevičius ir kt.), kurie apslopindavo, palaisvindavo K. Ambraso planus.

Kalbama, kad K. Ambrasas, nors primityvokas komunistas, vis dėlto išlaikė šiokią tokią padorumo gyslelę. Be to, jis pats rašė, todėl vis dėlto turėjo artimesnį santykį su redaktoriais, gebėdavo užlyginti įtampas, kartais pagiringam redaktoriui sugebėdavo pasiūlyti ir taurelę – už tai jam ligi šiol dėkingas anuomet gana lengvabūdiškai gyvenęs Antanas A. Jonynas, šitokiu būdu vyriausiojo pastiprintas prieš kelionę į Joniškio rajono kolūkį.

A. Pekeliūno būta gryno funkcionieriaus. Vėliau, nepriklausomybės laikotarpiu, jis keitėsi, stengdamasis palaikyti artimesnius kontaktus su buvusiais „Vagos“ darbuotojais dalyvaudavo pavieniuose pastarųjų susibūrimuose artimoje aplinkoje. Per garsųjį „Vagos“ kolektyvo susirinkimą 1989 m. gegužės 23 d., kai vyr. redaktoriumi tapo A. Krasnovas, pakeitęs J. Stepšį, direktorius „maldavęs palikti jį leidykloje kad ir bet kokiose pareigose“. Sovietmečiu direktoriaus kabinete stovėjo spinta, o jos viduje – durys į mažesnį tamsų kambarėlį, kuriame vykdavo, matyt, visokių įdomių dalykų. Vyr. redaktorius tokio kambarėlio, deja, neturėjo.

Svarbų vaidmenį turėjo redakcijų vadovai, nuo kurių priklausė kasdienio darbo organizavimas ir santykiai. Itin reikšminga jau minėto J. Stepšio, ilgamečio Lietuvių literatūros redakcijos vedėjo, figūra. LKP Centro komiteto statytinis darbuotojų apibūdinamas kaip gana liberalus, mokantis žmogiškai suprasti ir atjausti, atlaidus. Tam tikro šarmo J. Stepšio asmenybei teikė ir jo pažiūros. Jis buvo idėjinis komunistas, toks liko ir atgavus nepriklausomybę, iki pat mirties 2022-ųjų rugsėjį, o tokių vėlyvuoju sovietmečiu nebuvo daug; tai kėlė pagarbą. J. Stepšio savivoką gražiai atskleidžia kad ir šis epizodas: sykį, pasikvietęs į kabinetą Onutę Gudžiūnienę, su kuria palaikė gana artimus kolegiškus ryšius, jis pateikė kruopščiai surašytą jos dosjė, kurioje, be viso kito negatyvo, – ir informacija apie antisovietiniame pasipriešinime dalyvavusius artimus jos giminaičius. Nors šios dosjė J. Stepšys neišsiuntė į tam tikras instancijas, jis jautėsi atlikęs komunisto pareigą.

Kad ir ką sakytume, J. Stepšys buvo figūra, sugebėjusi sudėtingu laikotarpiu rasti racionalų vidurio kelią tarp sunkių pasirinkimų, gal todėl vagiečiai redakcijos vedėją mėgo ir netgi kolegiškai pridengdavo jo meilės nuotykius su viena iš darbuotojų. Pasitraukęs iš leidyklos liko pamirštas, tačiau neatsisakė komunistinių pažiūrų, dėstė jas „Pozicijoje“, mirė jausdamasis vienišas. Kalbama, kad iš viso didžiulio „Vagos“ kolektyvo su juo atsisveikinti atėjęs vienintelis asmuo (galbūt tas, kurio anuomet neįskundė).

Beje, neseniai pasirodė J. Stepšio prisiminimų tomelis („Atsiminimų fragmentai“; „Naujasis lankas“, 2024). Chronologiškai sudėliota knyga turbūt įdomesnė tiems, kurie dirbo „Vagoje“, nes, kad susigaudytum aprašomose intrigose, reikia išmanyti kontekstą. Vis dėlto knyga praveria duris į sudėtingą, bet įdomų to meto leidybos pasaulį. Keliais šykščiais sakiniais knygoje aprašomi ir jo nesutarimai su pavaduotoju A. Krasnovu, kuris tuo metu dėjosi didžiu perestroikininku. Jųdviejų nesantaika kulminaciją pasiekė 1989 m. per vyriausiojo redaktoriaus rinkimus, kuriuos J. Stepšys pralaimėjo (tiksliau, pasidavė be kovos atsiėmęs kandidatūrą), pažangiai nusiteikusiems darbuotojams pasirinkus būtent A. Kransovą, o ne jį, komunistą.

Reikia paminėti ir ne vienus metus Verstinės literatūros redakcijai vadovavusią vertėją iš švedų kalbos E. Stravinskienę, turėjusią didžiulį profesinį autoritetą ir garsėjusią griežtumu, nepakanta intelektualiniam vangumui, kuri – neslėpkim – kartais įgydavo tokias formas, kokias šiandien turbūt laikytume patyčiomis ir smerktume (pažangos nedarančias ir, jos nuomone, negabias redaktores ji leisdavo sau vadinti vištomis). Beje, atsiminimų knygoje „Mano metai“ („Garnelis“, 2008) ji daugsyk teigia nenorėjusi būti Verstinės literatūros redakcijos vedėja, neva padariusi tai įkalbėta ar net apgauta, – galima spėti, kad viena šio uolaus teisinimosi priežasčių buvo ta, kad vadovaujamą poziciją norintis užimti asmuo privalėjo tapti partijos nariu.

 

 

„Vagos“ direktorius Algirdas Alfonsas Pekeliūnas leidyklos vakarėlyje šoka su Margarita Lankutyte-Dautartiene. Daivos Daugirdienės asm. archyvo nuotr.

 

Senoji redaktorių mokykla

Į „Vagą“ suplūsdavo iš esmės visi lietuviški grožiniai tekstai. (Teoriškai leisti knygas buvo galima ir „Mintyje“, tačiau tai laikyta neprestižiniu pasirinkimu, rimti rašytojai ten nesirodydavo; čia leista tik „žemesnio rango“ publicistika, mokslo populiarinimo ir panaši literatūra.) Rankraštį autorius paprastai įteikdavo vyr. redaktoriui arba redakcijų vedėjams, tačiau žinomesni, įtakingesni rašytojai (pvz., Vytautas Petkevičius, Eduardas Mieželaitis), siekdami parodyti savo aukštesnį statusą, įteikdavo jį tiesiai direktoriui. Žinoma, jie sau daugiau leisdavo ir kūryboje.

Toliau prasidėdavo šiais laikais išnykęs vidinių recenzijų etapas. Vieną, susipažinęs su kūriniu, rašydavo kuris nors leidyklos redaktorius, o kitą – samdomas patyręs literatūros kritikas. Tai buvo tarsi pirmasis kokybės užtikrinimo slenkstis, leisdavęs vyr. redaktoriui susidaryti objektyvų vaizdą apie kūrinį, atmesti nevykusius ar ideologiškai netinkamus tekstus. Rašytojai apie tai dažniausiai nesužinodavo.

Kokybė suvokta pirmiausia kaip klaidų, ypač vadinamųjų „idėjinių“, nebuvimas – už paliktas klaidas grėsė papeikimai, įspėjimai, už tris papeikimus galėjo atleisti iš darbo. Žinoma, tai skatino dirbti kruopščiau. Gelbėjo ir sovietmečiu itin lėti, su šiuolaikiniais nesulyginami leidybos tempai – redaktorius per metus suredaguodavo vos dvi ar tris knygas (Poezijos redakcijoje, kur apimtys nedidelės, – iki dešimt knygų), taigi darbuotojai kiekvienam rankraščiui galėjo skirti užtektinai dėmesio ir nepersidirbti, o diskusijos su autoriumi dėl vienos ar kitos eilutės kartais iki išnaktų prasitęsdavo vienoje iš netoli esančių kavinių.

Kokybės buvo siekiama įvairiais, kaip vėliau matysime, netgi gana žiauriais (dabartiniu požiūriu) būdais, tačiau iš principo sistema rėmėsi jaunų redaktorių neformaliu mokymu. Redaguojamuose tekstuose radę įdomesnę ar sudėtingesnę vietą, patyrę redaktoriai įprastai pasiūlydavo ją sutvarkyti jauniesiems, – taip šie tobulėdavo, be to, tai leisdavo įvertinti, ko tas ar anas vertas. Dominykas Urbas „kasdien skirdavo kelias valandas mūsų mokymui. Duodavo parašyti kokio vertimo recenziją, įvertinti savo nuožiūra. [...] Dar kartais duodavo visiems versti tą patį tekstą, ir ne bet kokį, o A. Čechovo. Kiekvienas siūlydavo savo variantą, ir galiausiai išeidavo norimas rezultatas“, – jau minėtoje knygoje „Mano metai“ (p. 120) rašo E. Stravinskienė. Sako, D. Urbui patikęs mokytojo vaidmuo, o jį supusi jaunuomenė juokais vadinta „Urbo darželiu“.

 Daug dėmesio skirta redaktorių kvalifikacijai kelti: vykdavo seminarai, mokymai. Būdavo kviečiami Kalbos instituto mokslininkai (tarp jų ir visiems gerai žinomas Aldonas Pupkis). Paskaitos būdavusios įdomios ir naudingos, bet klausytojai piktinosi, kad specialistai kalba tik apie savo sritį: sintaksės žinovas nevertindavo leksikos ir atvirkščiai. Vyriausiuosius redaktorius, poligrafijos cechų viršininkus siųsdavo į Poligrafijos instituto kursus Maskvoje. Perestroikos metu į Maskvą pasitobulinti retsykiais išvažiuodavo ir eiliniai redaktoriai. Tai buvę visai neprasti kursai, kadangi laisvėjimo požiūriu atmosfera Maskvoje buvo pažengusi tolėliau negu pas mus.

Redakcijos susirinkimuose vykdavo pasirinktų rankraščių aptarimai, kartais jie būdavo visiškai sutaršomi. Retesniais atvejais suredaguotus rankraščius svarstydavo ir analizuodavo visos leidyklos susirinkimuose, dalyvaujant 30-čiai ar daugiau žmonių. Juos svarstydavo ir idėjiniu, ir kalbiniu požiūriu, – vėlgi dalyvaudavo kvalifikuoti kalbininkai iš instituto, būdavo aptariama leksika, sintaksė. O. Gudžiūnienė mena jos redaguoto žinomo novelisto apsakymų rinkinio svarstymą: tąsyk priekaištauta, esą redaktorė palikusi per daug svetimybių. Jos atsakymas, kad rankraštyje palikti du ar trys svetimžodžiai iš maždaug dešimties autoriaus pavartotų, nes reikėjo perteikti kaimo žmogaus natūralią kalbėseną, prelegentų įvertintas teigiamai.

Išvengti klaidų padėdavo ir hierarchinė pareigybių gradacija (jaunesnysis redaktorius, redaktorius, vyresnysis redaktorius, mokslinis redaktorius, vyresnysis mokslinis redaktorius ir jau sovietmečio pabaigoje atsiradęs vedantysis – pagal rusišką veduščij – redaktorius). Jaunesniesiems redaktoriams patikėdavo tik lengvus, pusiau techninius darbelius, kartais jie skaitydavo korektūras, jų atlyginimas buvo gana menkas.

Vis dėlto visos „Vagos“ mokyklos svarbiausias mechanizmas buvo neformali ir ganėtinai žiauri (šiuolaikiniam žmogui ji turbūt asocijuotųsi su mobingu) hierarchinė sistema, paremta autoritetų nuomone ir vidine nevieša informacija, su kuo verta prasidėti, o kas yra beviltiškas. Gabesniems duodavo lengvesnius tekstus ir juos mokydavo, patyrusiems patikėdavo sudėtingus tekstus, o tiems, kurie laikyti niekdariais, tekdavo smulkūs antraeiliai darbeliai, jie likdavo toje pačioje jaunesniojo redaktoriaus pozicijoje. Laikais, kai profesionalumas ir patirtis buvo vertinami kiek kitaip nei šiandien, tokia sistema atrodė teisinga ir patikimai veikė.

Kaip jau minėta aukščiau, visų gerbiama ir mylima vertėja, redaktorė ir Verstinės literatūros redakcijos vedėja E. Stravinskienė ne itin gabias (jos nuomone) darbuotojas už akių, o neretai ir į akis, nors be pykčio, vadino vištomis, tiesiog trumpai ir aiškiai pasakydama tiesą. Toks įvardijimas iš esmės nulemdavo tolesnę darbuotojų karjerą. Ir atvirkščiai, gerai užsirekomendavęs, darbštus jaunesnysis redaktorius turėjo galimybių greitai tapti tikru redaktoriumi.

Dabartinė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Daiva Daugirdienė prisimena, kaip tapo redaktore: „Pirmus metus po studijų VU dirbau „Vagos“ direktoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus sekretore. E. Stravinskienė kartais užeidavo į sekretoriatą, yra man davusi tiesiog šiaip sau išversti pirmą J. Fow­leso romano puslapį, o vieną dieną atėjusi paklausė: „Ar norėtum dirbti pas mane?“ Tada vos nenualpau iš laimės. Verstinės literatūros redakcijoje, motiniškai globojama Bronės Balčienės, jaučiausi kaip rojuje. Jaunesniąja redaktore dirbau neilgai, po metų – geranoriškai mane mokiusių Kolegų dėka – tapau redaktore, netrukus ir vyresniąja redaktore.“ Redaktoriaus pareigos reiškė ne tik įdomesnį darbą, bet ir geresnius pinigus – mašininkės ir jaunesnieji redaktoriai uždirbdavo varganai, vyresnieji ir aukštesnių pareigybių redaktoriai – puikiai, labai gerai. (Tiesa, atlyginimas priklausė nuo laikmečio. Paskutiniais sovietmečio metais vyr. redaktoriaus atlyginimas siekė 145 rub­lius, o tai buvo itin menki pinigai.)

Apskritai į redaktorystę, meistriškumą žiūrėta rimtai, todėl profesinės diskusijos nenutrūkdavo nei „Tauro rage“, kur itin mėgdavo leisti laiką Poezijos redakcijos vyrukai, nei „Žarijoje“, kur savo redaktorius vesdavosi V. Petkevičius, nei per leidyklos darbuotojų keliones po Sovietų Sąjungą. Beje, Verstinės literatūros ir „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ redakcijos darbuotojai turėjo tradiciją per priešpietinį kavagėrį (aišku, vykstantį oficialaus darbo metu) aptarti kokią eilutę ar sudėtingesnį vertimo atvejį, kartais darbinės diskusijos, pramaišiui su linksmybėmis, tęsdavosi ir E. Stravinskienės sode.

 

Apie cenzūrą, darbą „Tauro rage“ ir leidyklos žlugimą skaitykite kitame numeryje.