Angelina Lapinskaitė. Debiutinis Oceano Vuongo romanas: patirties vertimas fikcija ir kalbos stoka

Būdamas vos dvejų Oceanas Vuongas su motina ir močiute iš Vietnamo emigravo į Ameriką. Nuo pat ankstyvos vaikystės kūrėjo gyvenimą ženklino ne tik bandymai rasti sau vietą ar išsiskirti gebėjimais, bet ir kalbos barjerai: mokykloje O. Vuongas ilgai kalbėjo ir skaitė prasčiau nei bendraamžiai, motina ir dabar nemoka skaityti. Todėl turtinant savąjį žodyną vis didėjo atskirtis tarp rašytojo ir artimųjų. O. Vuongas yra sakęs, kad įkvėpimo semiasi iš asmeninės patirties, nes rašydamas nori pradėti tiesa ir baigti menu. Asmeniniai išgyvenimai paverčiami fikcija ir debiutiniame romane „Žemėje žavūs mes tik akimirką“. Nuo pat pirmųjų sakinių narpliojamos drąsios temos: svarstoma, ar galima mylėti smurtaujančią motiną, kaip karas paveikia jį išgyvenusius ir vėlesnes kartas, kaip įsisąmoninti savo kitoniškumą, lytinį tapatumą, išdrįsti atsiverti ir pamilti save? Kitaip sakant, romane atvirai prisipažįstama apie artimųjų sukeltą skausmą, homoseksualumą, mylimojo netektį ir kalbos suteikiamą tvirtybę.

Šios temos svarbios ir kituose O. Vuongo kūriniuose. Pavyzdžiui, anglakalbėse šalyse įvairiomis premijomis apdovanotame eilėraščių rinkinyje „Naktinis dangus su kiauryminėmis žaizdomis“ („Night Sky with Exit Wounds“) svarstoma ne tik apie emigranto patirtis, Vietnamo karo trauminius išgyvenimus, bet ir analizuojama apdovanojančios ir išskiriančios kalbos samprata. O. Vuongas poeziją subtiliai gretina su mada ir drabužiais kaip individo saviraiškos forma. Kalba tampa saviartikuliacija ir medžiaga, prabylančia per siūles, t. y. per santykį su aplinkiniais ir jų keliamais skauduliais. Ars poetica eilėraštyje „Pradžia“ („Threshold“) autorius atskleidžia raison d’être – lyrinis subjektas prisimena jį užpildantį balsą. Žodžiai sakralūs, nes suteikia tvirtumo, jie primena griaučius, nors kartu yra itin efemeriški. Ir romane „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ bendravimas kūnu ir žodžiu yra esmingiausia jungtis su kitais. Be to, tai vienintelė galimybė pasakotojui išsilaisvinanti iš skausmo, netekčių, nesupratimo. Pavyzdžiui, ryšio su motina šerdį sudaro kūno gestų skaitymas. Net darbas tabako plantacijoje moko pastabumo kūno kalbai: „Su vyrais išmokau kalbėti ne liežuviu, jis dirbant buvo nereikalingas, bet šypsenomis, rankų gestais, netgi tylomis, dvejonėmis. Žmones, veiksmažodžius, abstrakcijas, idėjas kūriau pirštais, rankomis ir piešdamas ant žemės“ (p. 110). Vis dėlto kūnas yra ribota biblioteka, todėl pasakotojas prisipažįsta puikiai žinantis, ką reiškia negalėti išreikšti savęs: „Norėjau verkti, bet dar nemokėjau verkti angliškai“ (p. 159). Kalba ne tik jungia, bet ir išskiria iš kultūros, socialinio gyvenimo. Taip išskiriama pasakotojo motina – ji negali savęs apginti ir dėl to nuolat skriaudžiama. Motina reprezentuoja ir kitus panašaus likimo emigrantus, kurių žodynas apsiriboja universaliu „atsiprašau“ – moterims nagų salone ir vyrams plantacijoje tai ne tik nusižeminimas, bet ir išlikimo galimybė.

Apskritai romane O. Vuongas į kalbą žvelgia itin poetiškai. Individualios patirtys lyginamos su žodžių daugiareikšmiškumu ar neutralumu, tad mąstydamas apie mylimąjį pasakotojas teigia: „Būtent tokiomis akimirkomis, būdamas šalia tavęs, aš pavydžiu žodžiams, gebantiems daryti tai, ko mes niekada negalėsime, – kaip jie sugeba viską išsakyti tiesiog taip“ (p. 199). Net skyrybos ženklai tampa pabaigos ir gyvybės metaforomis: „Taip, taškas sakinyje – būtent jis daro mus žmonėmis, mam, prisiekiu. Jis leidžia mums sustoti, kad galėtume tęsti“ (p. 142); „Mam, kablelis neatsitiktinai primena embrioną – tęstinumo kreivę“ (p. 164).

Pagrindinis romano veikėjas savo patirtį transformuoja į kūrybinę galią ir bandymą atsiskleisti motinai. Iš esmės jis pasirenka meną kaip terapijos formą ir būdą atgimti: „Štai kas yra rašymas, po visų nesąmonių kristi taip žemai, kad pasaulis gailestingai pasiūlytų naują kampą, platesnį vaizdą, sudarytą iš smulkmenų, kai pūkelis staiga pavirsta milžinišku rūku – sulig tavo akies obuoliu“ (p. 218). Kadangi dažnai jaučiasi nematomas, rašydamas detalizuoja savo egzistenciją, įsteigia save. Nors nuolat polemizuojama su kitu (motina, močiute, mylimuoju), toks buvimas kaip tik ir padeda surasti tikrąją tapatybę. Nuo to, ką suteikia aplinka, einama link to, ką kiekvienas žmogus konstruoja: pasakotojas paauglystėje kelia klausimus apie savo, kaip sūnaus, anūko, emigranto, vaidmenis, vėliau pradeda svarstyti, kokius lūkesčius jis pats turi pasauliui. Apsisprendęs būti savimi nepaisant skausmo, įgyja vidinio vientisumo: nebejaučia spaudimo dėl odos spalvos, nerimo dėl mylimojo, skurdo. Kadangi žmogus nėra tabula rasa, tai ir pasakotojas savo tapatybę konstruoja ne tik žvelgdamas į artimuosius. Istorijos apie homoseksualius žmones iš pirmo žvilgsnio taip pat atrodo kaip kontekstas: pasakojama apie keturiolik­metį, kuris buvo apipiltas rūgštimi už tai, kad kitam vaikinui įkišo meilės laiškutį; prisimenama, kaip O. Mateenas naktiniame gėjų klube nušovė 49 jaunuolius. Panašiai individualią patirtį praplečia ir artimųjų regėto karo patirtis.

 

Angelina Lapinskaitė. Debiutinis Oceano Vuongo romanas: patirties vertimas fikcija ir kalbos stoka
Ocean Vuong. „Žemėje žavūs mes tik akimirką“. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Dizaineris Audrius Aslauskas. – V.: „Kitos knygos“, 2021.

 

Autorius kūrinio ašimi pasirenka motiną, kuriai laiške pasakoja intymiausias patirtis. Tiesa, jo ir motinos požiūris į tai, kaip reikia gyventi, labai skiriasi. Motinos tikslas yra būti nematomai, nes taip saugiau – reikia slėptis, kad išgyventum. Bet pasakotojui nepakanka tokios egzistencijos, jis siekia tyrinėti save, atsiskleisti kitiems ir pasauliui. Vis dėlto troškimas būti motinos išgirstam pasmerktas nesėkmei – moteris nemoka skaityti. Gimdytojos artumo siekiama nepaisant to, kad vaikystėje ji pasakotoją mušė. Kaip audra netikėtai pratrūkdavo gerai nesuvokdama, ką daro, kodėl taikiniu pasirenka berniuką. Motinos-globėjos vaidmenį perėmė močiutė, kuri ne tik savo glėbyje apsaugodavo skriaudžiamą vaiką, bet ir bandė paaiškinti, kad kalta ne motina, o Vietnamo karo siaubas. Ir pats sūnus stengiasi išteisinti motiną, renkasi ne keršto, o supratimo kelią. Apskritai motina O. Vuongo romane simbolizuoja neišsprendžiamą prieštarą – ji ir kankinė, ir monstras. Ji pasakotojo gyvenimo žaizda, kurią metaforiškai trokštama išgydyti: „Kartais, kai būnu neapdairus, tikiu, kad žaizda taip pat yra ta vieta, kur oda susiduria su savimi, o abu kraštai klausia: kur tu buvai?“ (p. 162) Kaskart regėdamas darbo nagų salone nualintą motinos kūną, sūnus norėtų apglėbti sau artimiausią žmogų, nors subjaurotos rankos jam ir kelia pasišlykštėjimą. Atstūmimo reakcija susijusi ne su motina, o su sąlygomis, lėmusiomis tai, kas jai nutiko. Grožio salonuose azijietės emigrantės įsidarbina tikėdamos, kad tai pirma stotelė siekiant savo svajonės, nors vėliau ten pat sugrįžta kaip į uostą, saugią ir sykiu žalojančią erdvę.

Kadangi motina neišsilavinusi, jos žodynas skurdus, save išreiškia kalbėdama kūnu. Todėl ir vaiko pasaulio supratimas pirmiausia formuojasi per kūno patirtis ankštoje namų erdvėje, geriant į save mylinčios ir žalojančios motinos bei močiutės prisilietimus. Bręstančio berniuko požiūris į aplinką ir meilę transformuojasi – troškimą būti mylimam keičia gebėjimas mylėti ir noras kurti meilę. Pirmasis įsimylėjimas prasideda nuo žvilgsnio, nepaaiškinamos traukos, dar gerai nesuvokiant savo lytinio tapatumo. Plantacininko Bjufordo anūkas Trevoras pasakotojui primena paties patirtą skausmą. Iš artumo siekio užsimezgusi draugystė suteikia šansą pirmą kartą gyvenime būti matomam: „Norėjau, kad tas žvilgsnis įtvirtintų mane šiame pasaulyje, kuriame jaučiausi tik pusiau esantis“ (p. 117). Pažinti kitą siekiama liečiantis ir pasakojant apie artimuosius, klausantis Trevoro istorijos, panyrant į jo neapykantą tėvui. Pasakotojas supranta, kad maskulinistinėje visuomenėje užaugusiam baltaodžiui jaunuoliui pripažinti homoseksualumą sunkiau nei jam: „Vėliau, gulėdamas šalia manęs į kitą pusę nusuktu veidu, jis įgudusiai verkė tamsoje. Taip, kaip verkia berniukai. Pirmą kartą dulkindamiesi, iš tikrųjų visai nesidulkinome“ (p. 138). Nedrąsi pažintis su savo ir kito kūnu abiem jaunuoliams sukelia giliausią ilgesį, grožio troškimą: „...savimi labiau jausdavausi jo siekdamas – mano ranka pakibusi ore, – o ne jį palietęs“ (p. 127). Ilgai vaduojamasi iš kūniško nesmagumo jausmo, kūnas tampa esminiu intervencijos objektu, kuriame slypi galia ir pažinimas. Kūnas – tai savęs ir mylimojo tyrinėjimo objektas: „...jis buvo baltasis. Aš buvau geltonasis. Tamsoje mūsų faktai mus išryškino, o mūsų aktai mus apibrėžė“ (p. 134).

Įdomu, kad romane grožis dažnai susipina su smurtu. Šis suvokiamas kaip pateisinamas, suprantamas ir iš esmės natūralus dalykas. Tarkime, motinos keliamas skausmas apibrėžiamas „to karto“ tendencingumu. Smurtu ženklinami ir intymiausi patyrimai, todėl pripažįstama, kad „per smurtą aš galų gale pažinau meilę“ (p. 142). Trevoras priverčia pasakotoją nusižeminti, būti nuolankų – tokiu pat būdu Trevoras pripažįsta ir save, nes „kartais švelnumas atrodo kaip pats tikriausias įrodymas, kad buvai suniokotas“ (p. 143). Tačiau neįveikiamas, neįsisąmonintas skausmas kliudo pažinti save, todėl trokšdamas būti pamatytas ir išgirstas pasakotojas apmąsto ir skaudžias patirtis, kurios sugula į laišką motinai.

Išskirtinių pagyrų O. Vuongas nusipelnė dėl romano struktūros bei pasirinkto kalbėjimo būdo. Kūrinio pasakotojas – nepatikimas, vis pasineriantis į sąmonės srautą, todėl romano struktūra nuolat ỹra, stabčioja, plečiasi. Rašoma kaip kvėpuojama: įkvepiama, struktūruojama, tada struktūra suyra iki poetinio šnabždesio, tuomet pradedama iš naujo. Toks rašymo būdas eliminuoja ryškias priešpriešas, konfliktus: įvykiai išvardijami, suguldomi greta. Galima sakyti, O. Vuongas sugebėjo remtis ne konfliktu, o kontrastu.

Tekstą pabaigti noriu romano pavadinimą inspiravusia citata: „Visą laiką sakiau sau, kad mes gimėme iš karo, – bet aš klydau, mam. Mes gimėme iš grožio“ (p. 264). Ši mintis atskleidžia rašytojo lūkestį: knyga nesiekia prisirišti prie emigranto-rašytojo vaidmens ar kalbėti apie patirtas skriaudas – iš tiesų norima parodyti paprasto savęs ieškančio jaunuolio kelią, kuriame, nepaisant skausmo, egzistuoja ir neblėstantis grožis. Mat tai yra substancija, kurios nesunaikina joks karas, vienatvė, mirtis.

Draugai