× Rasa Di Pasquale

Marco Balzano (g. 1978 m. Milane) – vienas pagrindinių šiuolaikinės italų literatūros balsų ir vienas žymiausių italų rašytojų, pelnęs daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų. Italo Calvino rašė: „Vertėjas – mano svarbiausias sąjungininkas. Tai jis veda mane į pasaulį.“ Be galo džiaugiuosi, kad atvedžiau Marco Balzano į Lietuvą. Interviu prieš penkerius metus kalbėjomės apie jo gyvenimą ir kūrybą prasidėjus pandemijai, apie jo kaip rašytojo kelią ir romaną „Lieku čia“ („Resto qui“, 2018), laimėjusį antrąją premijos „Strega“ vietą ir nemažai kitų apdovanojimų. Šį kartą kalbinau rašytoją apie naujausią jo romaną „Vaikas“ („Bambino“, 2024), kurio pasakotojas ir pagrindinis veikėjas – žiauriausias Triesto miesto juodmarškinis pravarde Vaikas.

 

Marco Balzano. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Mielas Marco, tavo kūriniuose visada svarbi istorija. Romane „Vaikas“ rašai apie fašizmą. Kam šiais laikais rašyti romaną apie fašizmą?

Man rūpėjo susitapatinti su tais, kurie stojo į klaidingą istorijos pusę, su tais, kurie pasirinko žiaurumą ir savivalę. Ankstesniuose trijuose romanuose pasakotojo balsą patikėjau istorijos aukoms, todėl mėginimas pavaizduoti piktadarį buvo iššūkis ne tik turint galvoje rašymą, bet ir literatūriniu bei žmogiškuoju požiūriu. Literatūriniu, nes reikėjo parašyti romaną taip, kad skaitytojai pajaustų empatiją net tokiam veikėjui kaip Vaikas, taigi šis veikėjas turėjo jaustis vis vienišesnis ir vis labiau sutrikęs dėl to, ką padarė. Žmogiškuoju, nes visada spėliojau, koks žmogiškumas išlieka tuose, kurie suklysta, kaip tokie žmonės suvokia pasaulį, meilę, atmintį, mirtį. Mumyse visada slypi krislelis žmogiškumo net tada, kai pasiklystame.

Ar literatūra, tavo manymu, yra stipresnė už fašizmą?

Fašizmas, bent jau juodmarškinių, baigėsi 1945-aisiais, o literatūra gyvuoja ir gyvuos visada, mat ji atliepia mūsų poreikį pasakoti istorijas ir jų klausytis: kad geriau suprastume pasaulį, kad susivienytume ir rastume paguodos.

Kodėl romano „Vaikas“ veiksmas vyksta Trieste?

Triestas – kerintis miestas, jį be galo mėgstu, su juo susiję daugybė prisiminimų. Bet romano veiksmas jame vyksta ne dėl šito, veikiau tai išeities taškas. Triestas visą XX a. pirmąją pusę buvo žiauriausių Italijos, galbūt ir Europos, istorijos puslapių pagrindinis veikėjas. Užtenka paminėti, kad šis miestas patyrė tris diktatūras: fašizmą, nacizmą ir Josipo Tito diktatūrą. Užtenka prisiminti, kad Triestas – vienintelis Italijos miestas, kuriame veikė koncentracijos ir naikinimo stovykla „Risiera di San Sabba“. Fašizmas gimė tame krašte, Triestas iš karto tapo fašistiškiausiu Italijos miestu. Be to, rytiniame pasienyje slavų tautos, daugiausia Slovėnijos gyventojai, patyrė neregėtų žiaurumų, pasiekusių kulminaciją per barbariškas masines žudynes, vadinamas Foibe. Šie istorijos puslapiai dar mažai žinomi ir vykdant politinę propagandą pasitelkiami savais tikslais. Literatūroje galima pasakoti apie istoriją atskleidžiant eilinio žmogaus gyvenimą su jo privalumais ir trūkumais, dorybėmis ir ydomis. Pagrindiniai romano „Vaikas“ veikėjai giliai įleidę šaknis Trieste ir įsimylėję savo miestą. Be to, šiame romane baigiau pasakoti rytinės sienos istoriją, kurią pradėjau romane „Lieku čia“: jame auka pasakoja apie Alto Adidžės regioną, o romane „Vaikas“ išdavikas pasakoja apie Venecijos Džulijos regioną.

Visuose tavo romanuose pasakojama pirmuoju asmeniu. Kodėl priėmei tokį sprendimą?

Be jokios abejonės, pasakojant pirmuoju asmeniu sukuriamas artumas ir intymesnis tonas. Manau, kad rašytojo darbas šiek tiek panašus į aktoriaus: būtina įsijausti, susitapatinti, kalbėti kito balsu, žvelgti kito žvilgsniu. Visa tai reikia daryti neteisiant, prisimenant, kad rašytojas yra savo pasakojimo tarnas, o ne pagrindinis veikėjas. Pasirinkęs pasakojimą pirmuoju asmeniu galėjau atskleisti, kaip iškreiptai pagrindinis veikėjas suvokia pasaulį ir savo traumą, tai yra motinos netektį, ir koks tas suvokimas skausmingas. Taip pat galėjau atskleisti jo mintis ir meilę tėvui laikrodininkui, miestui, kuriame gimė ir kuriame nori gyventi.

Pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas – žiauriausias Triesto juodmarškinis, gimęs 1900-aisiais. Ar šis veikėjas išgalvotas, ar kas nors tave įkvėpė jį sukurti?

Kopijuodamas kokį nors asmenį ir kurdamas tokį veikėją nesimėgaučiau, jausčiausi lyg istorikas arba žurnalistas. Rašydamas turiu remtis patikimomis istorinėmis žiniomis, bet taip pat noriu pagautas polėkio laisvai kurti. Rašymas turi būti sklandus, ritmingas, romaną turi suprasti visi, tiek vaikai, tiek pagyvenusieji, ir tie, kurie nesimokė, ir tie, kuriems nusišypsojo laimė mokytis. Vaikas – išgalvotas veikėjas, nors po mano romano „Kai grįšiu“ („Quando tornerò“, 2021) pristatymo Trieste vienas to miesto gyventojas ir mano knygų skaitytojas papasakojo apie savo senelį, kuris jam buvo puikus, malonus, meilės kupinas mokytojas, ir tik po senelio mirties jis išsiaiškino, kad tas buvo vienas žiauriausių miesto fašistų. Ši istorija mane paveikė: kiek mes nežinome apie kitus žmones, kaip ilgai mūsų tamsioji pusė įstengia slėptis? Šie klausimai svarbūs kiekvienam iš mūsų.

Kodėl būtent Vaikas pasakoja istoriją?

Todėl, kad jis patiria traumą, nežino, kas jo motina, ir yra tokio amžiaus, kad gali prisidėti prie fašistų, paskui prie nacistų ir galiausiai prie Tito sekėjų. Šis veikėjas nuolat keičiasi, jo veiksmai staigūs, žiaurūs, užtikrinti, bet jį aplanko ir silpnumas, vienatvė, švelnumas. Jis nori tapti vyru, bet ant jo veido nėra nė vieno plaukelio; mylėdamas tėvą, ieškodamas motinos, užgimus, o vėliau pradingus meilei jis taip ir lieka vaikas. Be to, ir žiaurume yra kažko vaikiško: nerasdamas tinkamo žodžio vaikas irgi ima nerimauti ir verkti; jeigu suaugę kalbėdamiesi su kitu neišmokstame perteikti emocijų žodžiais, liekame savo instinktų aukos.

Kaip šis romanas buvo sutiktas Italijoje?

Labai gerai, atsiliepimai spaudoje puikūs. Baiminausi, kad žiaurumai, apie kuriuos romane tik užsimenama, kurie nuodugniai neaprašomi ir nenarstomi, išgąsdins skaitytojus. Bet turiu ištikimų skaitytojų, jais labai didžiuojuosi ir esu be galo dėkingas. Knyga sukėlė diskusijų – taip beveik niekada nebenutinka, o meno kūrinys turi priversti diskutuoti.

Koks, tavo nuomone, literatūros vaidmuo mūsų laikais, kuriuos taip sunku numatyti?

Mano galva, literatūra turi įsipareigoti, kad galėtų skleisti kitokią šviesą ir kitaip kalbėti mėginantiems chaose rasti orientyrų. Negalime pasiduoti milžiniškai žiniasklaidos ir socialinių medijų galiai, turime sugalvoti būdų, kaip grąžinti galią istorijoms, nes istorijos – tai skrynios, geriausiai gebančios sutalpinti kito žmogaus pasaulį ir supratingą žvilgsnį į jį.