„Kitų knygų“ leidyklos pasiūlymui redaguoti naują Julio Cortázaro romano „Žaidžiame klases“ leidimą neatsispyriau tik todėl, kad tai mano numylėta jaunystės knyga, kurią, ko gero, esu skaičiusi daugiau kartų nei kokią kitą. Skaičiau ją įvairiais gyvenimo laikotarpiais, tai vienu, tai kitu autoriaus nurodytu būdu. Žavėjo ne tik galimybė pasirinkti skaitymo variantą, nestandartinė, moderni romano struktūra, bet ir jo veikėjai, bohemiškas, nemiesčioniškas jų gyvenimo būdas, jausmų sūkuriai ir minčių srautai, laisvės, Paryžiaus dvasia...

Pirmas šio romano leidimas išėjo 1978 m., kai baigiau universitetą. Tada dar nesuvokiau viso sovietinio režimo siaubo, bet intuityviai suvokiau jo absurdą. Todėl tiesiai į dešimtuką pataikė romano sakinys: „Tik absurdišku gyvenimu įmanoma išsivaduoti iš to begalinio absurdo.“ Knygos veikėjų kvailiojimai, išsidirbinėjimai priminė mano pačios studentiškus metus, VU lituanistų kurso jaunųjų literatų kompaniją. Už viso to jaunystės šėliojimo slypėjo žmogaus ryšio su žmogumi ilgesys, lygiai kaip ir romane „Žaidžiame klases“, kurio paskutiniame sakinyje (skaitant paprastuoju būdu) sakoma: „šiaip ar taip, su kažkuo susitikta, nors ir neilgai, nors tik vieną siaubingai saldžią akimirką...“

Dar sykį perskaičiusi šią knygą prieš kokius trejus metus, pamaniau, kad tai jau paskutinis kartas, kad nebeverta bristi vis į tą pačią upę, ir še tau – redaguodama įbridau į jūrą... Romanas atsivėrė naujai, tarsi iš vidaus, atskleidė naujų prasmių, ištraukė dienos švieson įvairių detalių. Puikiai suprantu, kaip rizikinga redaguoti tokią sudėtingą knygą su gausybe visokių kalbos žaidimų, žodžių žaismų, asociacijų, aliuzijų, nuorodų į literatūrą, muziką, meną, filosofiją, juolab nemokant originalo kalbos... Tačiau mane visad kerėjo meistriškas, nepaprastai kūrybingas Valdo V. Petrausko vertimas. Esu tikra, niekas geriau už jį šios knygos nebūtų išvertęs ir neišverstų dabar. J. Cortázaro jis ėmėsi jau turėdamas nemažą vertėjo ir redaktoriaus patirtį, be to, pirmąjį knygos leidimą redagavo autoritetingas „Vagos“ leidyklos redaktorius Juozas Naujokaitis, kuris ir pats buvo nuostabus vertėjas.

 

2025 m. leidimo viršelis (išleido „Kitos knygos“)

 

Šiaip ar taip, atnaujinti romano vertimą, manyčiau, iš tiesų buvo verta. Drįstu spėti, kad rengiant antrąjį (Rašytojų sąjungos leidykla, 1993) ir trečiąjį („Alma littera“, 2006) knygos leidimus taisymai tebuvo, taip sakant, kosmetiniai, o juk sovietmečiu, kai knyga buvo rengiama spaudai, neturėjome interneto, galinčio padėti išsiaiškinti buitines ir kultūrines realijas, užuominas į muzikos ar literatūros kūrinius ir t. t. Nebuvo nei galimybės laisvai išvažiuoti į užsienį ir savo akimis pamatyti, ką, sakykim, valgo ar geria romano veikėjai, nei rasti konsultantų ir pasitarti. Taigi romano „Žaidžiame klases“ vertime neišvengiamai buvo likę riktų, kuriuos reikėjo ištaisyti. Per tuos kelis dešimtmečius įsitvirtino įvairių realijų pavadinimai, terminai (vadybininkas, slaugytoja, padavėjas, performansas, lipnioji juosta, gvajava, pica, matė, štrudelis ir pan.), šiek tiek pasikeitė ir lietuvių kalbos skyrybos taisyklės. Trečiajame „Žaidžiame klases“ lei­dime vertėjo valia tikrų asmenų vardai jau pateikiami originalo forma, neadaptuoti, bet jų gramatinimo principai dar nebuvo nusistovėję. Teko patikslinti citatas iš kūrinių, kuriuos jau turime išverstus į lietuvių kalbą, kaip antai Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkė“ ar Roberto Musilio „Auklėtinio Terleso sumaištys“.

Trumpai tariant, sutikrinta daugybė dalykų, peržiūrėtos išnašos, vertimas nemažai kur patikslintas, pakeistas vienas kitas senstelėjęs žodis. Perrašant vertimą iš peties būtų kilęs pavojus jį sugadinti, sujaukti, tad to nebuvo daryta, bet vertėjas, iš naujo skaitydamas savo verstą kūrinį, paryškino jo stilistinę įvairovę, be kita ko, išvertė nešvankią dainelę 41-o skyriaus pabaigoje ir išradingai perkūrė 69-ą skyrių, parašytą „ispanamerikiečių kalba“. Keblių užduočių teko ir knygos dizaineriui, bet jis puikiai su jomis susidorojo.